Domeikava – turtingos istorijos ir darbštuolių kraštas

Domeikava – buvusių tremtinių, garsių pogrindininkų ir darbščių žmonių kraštas. "Šioje seniūnijoje kūrėsi grįžusieji iš tremties. Sovietmečiu jų darbštumas peraugo į verslumo gyslelę", – pastebi Domeikavos krašto patriotas Antanas Pocius.

Didžiausias Lietuvos kaimas

Domeikavoje stūkso viena iš nedaugelio atkurtų, nepriklausomybės metais iškilusių bažnyčių – Lietuvos kankinių bažnyčia. Tai ne šiaip koks kuklus medinukas ar mūrinukas – 38 m aukščio bažnyčios bokštai kelią į Domeikavą rodo iš tolo.

Dabar didžiausiame Lietuvos kaime – Domeikavoje – gyvena daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Tarpukariu tai tebuvo nedidelis kaimas, priklausęs Lapių parapijai. Bažnyčios pastoracinės komisijos vicepirmininkas, ilgametis Domeikavos seniūnas Irenijus Šmidtas prisimena vaikystėje iš Eigirgalos, kur gyveno, 3 km į Lapių bažnyčią eidavęs pėsčiomis. "Eidavau basas – batukus nešdavausi rankoje. Paskui upelyje nusiplauni kojas, apsiauni ir jau gali žengti į bažnyčią", – šypsodamasis vaikystę prisiminė senjoras.

Domeikavos plėtra prasidėjo 1960 m. įsteigus mašinų bandymo stotį. Prie Maskvai pavaldžios įstaigos buvo įkurtas bandomasis ūkis, jo pirmininku tapo Alfonsas Kalinauskas. Įžvalgus ūkio pirmininkas, kitaip nei liepė sovietų valdžia, buvo draugiškas buvusiems tremtiniams: skirdavo jiems butus iškilusiuose daugiabučiuose, darbštesniems pasiūlydavo kurtis žemės sklype. "Čia kūręsi tremtiniai padarė didžiulį darbą iš naujo sulietuvindami sulenkėjusį kraštą", – įsitikinęs A.Pocius.

Aukoja lėšų statybai

Gyvenvietė vis plėtėsi ir atkurtą nepriklausomybę pasitiko keliskart išaugusi. Tuo metu Domeikavos seniūnijoje gyveno keturis kartus daugiau gyventojų nei Lapių seniūnijoje, o savo bažnyčios Domeikava neturėjo. Tikintieji glaudėsi koplyčioje, įrengtoje iš ūkinio pastato. Vėliau bažnyčios idėja patikėjo ne tik vietos šviesuoliai, bet ir bažnyčios vyresnybė – 1993 m. tuometinis Kauno vyskupas augziliaras Sigitas Tamkevičius pašventino kertinį bažnyčios akmenį. Imtos rinkti lėšos bažnyčios statybai, kelios įmonės darbus atliko nemokamai.

Statybos tęsėsi 13 metų, kainavo apie 2 mln. litų. Nemažai lėšų paaukojo gyventojai: daug metų visos parapijoje sukalėdotos lėšos buvo skiriamos bažnyčios statybai. Pastačius bažnyčią – klebonijos statybai. Šiuo metu klebonija yra Plačiojoje g., 2 km nuo bažnyčios – toli, nepatogu ir parapijiečiams, ir klebonui. "Naują kleboniją šalia bažnyčios ketiname pradėti statyti dar šiemet", – pasiryžęs I.Šmidtas.

Sovietmečio katakombų šviesa

Važiuojant paneriu nuo Kauno Lapių link, Salių kaime, į akis krinta muziejus ženklinanti nuoroda "Spaustuvė ab". Tai sovietmečiu pogrindyje veikusi spaustuvė, dabar – Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys. Dešimt metų pogrindyje (1980–1990 m.) veikusios spaustuvės neaptiko sovietinis saugumas. Per tą laiką čia buvo išspausdinta 138 tūkst. egzempliorių draudžiamos literatūros. Daugiausia – religinės tematikos leidinių: maldaknygių, tikybos pradžiamokslių, taip pat istorinių, patriotinių leidinių. Sovietinių represijų nepabūgusių dviejų vyrų – Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus – sumanymu spaustuvė buvo įrengta po V.Andziulio gyvenamuoju namu.

Muziejus gausiai lankomas užsienio turistų. Dažnas lankytojas aikčioja, kad "Spaustuvė ab" pribloškia savo autentika. Tai galime paliudyti ir mes, "Kauno dienos" žurnalistai: leisdamiesi į požemyje veikusią spaustuvę, trumpam praradome žadą. Į sovietmečio katakombas mus lydėjo V.Andziulio žmona Birutė Andziulienė – 83-ejų metų sulaukęs buvęs pogrindininkas dėl silpnos širdies į požemius nebesileidžia.

Šeimininkė vedasi mus į kalvos šlaito, kuriame išsidėstęs sklypas su gyvenamuoju namu, viršūnę. Ten – šiltnamis su iš pirmo žvilgsnio įprastomis lysvėmis ir vandens baseinėliu. Pasukus slaptą rankeną, baseinėlis atsitraukia, atverdamas rūsio angą. Kopėčiomis nusileidžiame į betonuotą požeminį tunelį drėgnomis sienomis, vingiuojantį iki dviejų kambarėlių su sovietine spausdinimo mašina, šrifto stalčiais, popieriumi – čia ir veikė spaustuvė.

Požemyje būdavo tvanku

"Vasarą po žeme būdavo tvanku – trūkdavo oro. Žiemą geriau – kartais įsijungdavau elektrinį šildytuvą. Labai daug elektros negalėjau sunaudoti, kad niekam nesukelčiau įtarimo", – prisiminė V.Andziulis.

Kaip tiek metų jam pavyko išlikti nedemaskuotam? "Saugumas spaustuvės nerado, nes mus saugojo kai kas iš aukščiau", – įsitikinę tikintieji Andziuliai. Tačiau būta ir labai konkrečių aplinkybių. Sovietmečiu V.Andziulis dirbo spaustuvėse – ten, nesant griežtos apskaitos, galėjo gauti šriftų. Gavęs užduotį anuometiniam Kauno technologijos technikumui (dabar – Kauno kolegijos padalinys) sumontuoti spausdinimo mašiną, V.Andziulis jas surinko dvi – vieną parsivežė namo. Didžiuliais kiekiais pirkdamas popierių, visada reikalavo čekio. Paklaustas, kam perka, atsakydavęs – kariniam daliniui, kurio numerį visada buvo pasirengęs padiktuoti.

Apie pogrindžio spaustuvę anuomet žinojo trise: V. ir B.Andziuliai bei J.Bacevičius. V.Andziulio darbavimasis "šiltnamyje" kaimynams nekėlė įtarimų: Andziuliai augino gėles – atrodė, kad šiltnamyje jis triūsia prie gėlių. "Iš gėlių ir namą pasistačiau, ir spaustuvę įrengiau. Oficialiame darbe per mėnesį uždirbdavau 100 rublių, iš gėlių – kartais ir 1 000, – šyptelėjo V.Andziulis. – Vienais metais nusipirkau sunkvežimį tulpių ir kovo 8-ajai nuvežiau į Karaliaučiaus turgų. O ten – spyna ant turgaus vartų ir užrašas "šiandien nedirbame". Ką daryti? Daviau milicininkui 25 rublius ir puokštę gėlių – leido prekiauti prie vartų ir dar prižiūrėjo, kad niekas nesigrūstų be eilės."

Neskuba padėti tvarkytis

Netoli Salių kaimo, taip pat paneryje, yra Lantainių piliakalnis. Pernai jis buvo sutvarkytas, nukirsti krūmai, menkaverčiai medžiai. "Prie piliakalnio yra nemažas žemės sklypas, skirtas visuomenės poreikiams. Norėtume čia įrengti automobilių aikštelę, suoliukus, informacinį stendą. Čia labai graži vieta – ateityje būtų galima rengti dailininkų, skulptorių plenerus, kitokių renginių", – svarstė Domeikavos seniūnė Lina Stragienė.

Važiuojant toliau Lapių link, Smiltynų I kaime įsikūrusi Ilonos ir Vido Tumasonių sodyba. Pernai Tumasoniai tapo Kauno rajono gražiausiai tvarkomų sodybų konkurso nugalėtojais Gražiausio namo sklypo kategorijoje. Aplinką Tumasoniai gražina trejus metus – tiek, kiek čia gyvena. Suformavo nediduką dendrariumą ir akmens laiptus juose, patys sukūrė lauko šviestuvus, įsirengė pavėsinę. V.Tumasoniui neužteko veiklos sklype – savo lėšomis pradėjo tvarkyti ir šalia tekantį upelį, naikinti šabakštynus jo pakrantėse. "Tvarkydamasis ne savo sklype, visada pakviečiu į talką pro šalį einančius arba pas mane užeinančius kaimynus. Dėl to pas mus dabar nelabai kas užsuka – lietuviai nemėgsta vieni kitiems padėti. Mano, jei kas tvarkosi, tai gal geriau gyvena, nėra ko tokiam padėti. Esu gavęs ir tokių pastabų: tu čia tvarkydamasis tik egzistuoji, o mes gyvename."

V.Tumasoniui ramybės neduoda beveik kaip nuoroda į jo gatvę stūksanti statybinio laužo krūva prie kelio į Lapes. "Tai prie Neries įsigijusiųjų sklypus savivalė. Ruošiasi tiesti kelią link savo sklypų, privertė statybinio laužo. Niekaip su jais nesusitvarkome. Aplinkos apsaugos departamentas jiems yra davęs terminą iki gegužės 15 d. sutvarkyti šią vietą, antraip gresia nemažos baudos", – paaiškino seniūnė.

Daug verslo įmonių

Domeikavos seniūnija didžiuojasi stipriais meno kolektyvais: vaikų folkloro ansambliu "Serbentėle", choru "Versme", šokių kolektyvu "Džiaukis", Voškonių mėgėjų teatru, trimis kaimo kapelomis. Vis dėlto savo kultūros namų Domeikava neturi. "Yra parengtas projektas kultūros namams statyti, tam turime sklypą. Sąmata nemaža, kol kas neaiškūs finansavimo šaltiniai. Jei projektas būtų įtrauktas į ES finansinės paramos 2014–2020 m. laikotarpį, prasidėtų darbai", – svarstė seniūnė.

Domeikavos seniūnijoje veikia nemažai verslo įmonių – beveik 200. Daugelis jų telkiasi greta greitkelio Kaunas-Klaipėda prigludusiame Kumpių kaime – visas pakelės ruožas nusėtas paslaugas, prekes siūlančiomis įmonėmis ar jų filialais. Pasak L.Stragienės, dabar verslo įmonių steigimo Domeikavoje banga atslūgusi – gyvenvietės plečiasi daugiausia naujais gyvenamaisiais namais. "Ten, kur dygsta namai, iškyla problema – keliai. Būna, kad iki tol žaliavusiuose laukuose įsikuria viena šeima, ir jau prašo jiems kelią nutiesti", – pastebi seniūnė. Gyventojai skundžiasi, kad trūksta nuorodų į nuo pagrindinio kelio atsišakojančias gatves. "Esame užsakę 15 lentelių su nuorodomis į gatves, tad dar šiemet seniūnijos gatvių tinklas taps aiškesnis", – patikino valdininkė.

Ketverius metus istorinę ir kraštotyrinę medžiagą regioninei monografijai "Domeikava" rinkęs lituanistas, kraštotyrininkas A.Pocius įsitikinęs: Domeikava su urbanistiniais institutais – seniūnija, gimnazija, 2 medicinos punktai, 2 vaikų darželiais, 2 bibliotekomis, bažnyčia, girininkija – seniai išaugo kaimo marškinėlius ir yra nusipelniusi miestelio vardo. Vietos bendruomenė dar nesvarsčiusi galimo Domeikavos statuso keitimo. "Reikėtų apsvarstyti. Jei bendruomenės dauguma išreikštų norą siekti miestelio statuso, tektų eiti toliau. Kol kas nemanau, kad Domeikavai kaimo statusas trukdo, atvirkščiai, toks statusas suteikia tam tikrų prioritetų ES paramai įvairiems projektams gauti", – užsimena L.Stragienė.

Senovėje plytėjo šventgirė

Ištirpus ledynams, krašto teritorijoje susiformavo molingų lygumų ir kalvagūbrių kraštas. Molis nepraleidžia vandens, tad jis buvo išvagotas daugybės upelių ir upeliukų. Žemesnėse vietose telkšojo pelkės baugiais pavadinimais (Pečbalė, Velnio bliūdas).

Archeologiniai radiniai liudija, kad gausus gamtos išteklių Neries slėnių kraštas buvo tankiai gyvenamas. Radiniai Radikių stovyklavietėje liudija, kad pirmieji gyventojai čia atsirado 2000 m. prieš Kristų, neolito laikotarpiu.

Neries ir Nevėžio tarpupyje augo didžiulis Varluvos-Babtų girių masyvas. Jo dalyje būta Varluvos šventgirės su alku – šventviete. Jie buvo statomi aukštesnėse vietose, ant kalvų, nes tikėta, kad iš aukščiau lengviau kalbėtis su dievais. Manytina, kad šioje šventgirėje senovėje buvo regioninis religinis centras.

Miško masyve buvo nemažai pelkėtų, sunkiai prieinamų vietų, kuriose karų su Vokiečių ordinu metais slėpdavosi aplinkinių kaimų gyventojai. Šiame kontekste Varluva pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. 1364 m. kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis rašė: "Šatijuose sučiuptas žynys nuvedė Ordino riterius į Varluvos žemę, kur girių glūdumoje buvo susirinkę trijų kaimų gyventojai. Ordino kariai juos išžudė."

Varluvos ąžuolyno likučiai visiškai iškirsti sovietmečiu. Melioracija visiškai pakeitė kraštovaizdį: išnaikintos pelkės, sunyko arba buvo "sukišti į požeminius vamzdžius" daugelis upeliukų.
Ši pakaunės pusė – nuo Vilijampolės iki Vandžiogalos – Abiejų tautų respublikos laikotarpiu labai sulenkėjo. Tarpukariu įsteigtų lietuviškų mokyklų mokytojai turėjo daug vargo su vaikais, nemokančiais lietuviškai. Apmaudu, tačiau ir dabar krašto vietovardžiuose justi lenkiška žymė: Rožių kaimas tapo Ražių, asmenvardinis Ramoškų kaimas – Ramaškių, Domeikavà – pavadinimas, kilęs nuo dvarininkų Domeikų pavardės, anksčiau kirčiuotas kaip Garliavà, tapo lenkiškąjį tarimą primenančia Domeĩkava.

Domeikavos herbe pavaizduotos laukinės rožės, gausiai augusios senojo Rožių kaimo apylinkėse.
Šaltinis: regioninė monografija "Domeikava".