Dėlionė „Surink Lietuvą“ – surinkta. Kas toliau?

Surinko visus magnetukus

Kai pirmą kartą susitikome su Mariumi Naruševičiumi, dviračiu jis buvo apvažiavęs visą Lietuvos kontūrą – kone 1,5 tūkst. km, kuriuos įamžino dėlionės „Surink Lietuvą“ magnetukais. Netrukus po to vyko kelionė į Aukštaitiją, Dzūkiją, Žemaitiją ir dar vienas mūsų pokalbis žiemą. Tiesa, tąsyk Marius dalijosi įspūdžiais iš nakvynės miške, paties rankomis sulipdytame sniego name, ir spirgėjo nuo minčių apie tolesnius eksperimentus – galbūt laikiną pastogę medžio šakų vainike arba rąstų trobelę girioje.

„Minčių turiu įvairių. Yra ir nuosavo miško lopinėlis. Tik kol kas baisu ką nors labai planuoti, nes nežinia, kokį scenarijų paruoš epidemiologinė situacija. Be to, reikia pabaigti dėlionę „Surink Lietuvą“, – pasiteiravus, ką žada veikti nutirpus sniegui, M.Naruševičius tikino tikrai nesėdėsiąs vietoje.

Kol dar nesukūrė šeimos, M.Naruševičius nori maksimaliai skirti laiką sau. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Todėl vaizdo žinutė, kurią išvydau telefono ekrane daugiau nei prieš savaitę, buvo labiau laukta nei netikėta. Aplankęs du paskutinius savo kelionės miestus – Trakus ir Vilnių, 32 metų žygeivis iš Kauno užpildė visą „Surink Lietuvą“ dėlionę, kurią jam per Kalėdas padovanojo sesuo.

„Tai ką, Lietuvą įveikiau. Apvažiavau visus miestus iš Kauno dviračiu. Dabar dar esu kelyje, bet jau grįžtu namo. Susitinkame?“ – dviratininko entuziasto kvietimo ignoruoti negalėjau.

Įveikė maratoną

Prisipažinsiu, pamačiusi Marių, sunkiai jį atpažinau. Saulės paskrudinta oda, keli numesti kilogramai ir tamsūs prigludę drabužiai nė iš tolo nepriminė keliautojo su šalmu ir ryškia liemene, kurį mačiau ne vienoje nuotraukoje.

„Buvau pajūryje. Skyriau laiko sau“, – M.Naruševičius pasakojo, kad kiek komplikuotai prasidėję metai ir saviizoliacija per Velykas leido jam sudėlioti tolesnį šių metų planą.

Taip jame atsirado maratonas, likę du dėlionės „Surink Lietuvą“ taškai, kelionė į Černobylio zoną, maksimaliai ekstremalus žygis dviračiu su vos keliomis poilsio valandomis ir viešnagė pas kaimynus lenkus.

„Numynęs 257 km iki pajūrio jaučiau, kad galiu daugiau, todėl galvoju apie kitą kelionę dviračiu po Lietuvą. Važiuosiu nuo Vilniaus per Trakus. Aplankysiu Birštoną, Jurbarką.

Paskaičiavau, kad per parą, poilsiui skirdamas 4 valandas, galiu numinti 400 km. Tai ir bandysiu padaryti“, – keliautojas buvo įsitikinęs, kad susidoroti su minėtais kilometrais bus lengviau, nei įveikti maratoną. Nors ir tai kauniečiui entuziastui pavyko. Tiesa, kaip prisimena pats, paskutiniai kilometrai virto geografinėmis myliomis.

„Nubėgau 38 km. Bėgu toliau. Galvoju, kad kilometru ar dviem priartėjau prie finišo. Pasižiūriu į programėlę, kuria naudojausi, o ji rodo, kad nubėgau vos kelis šimtus metrų“, – nors prieš maratoną daug dėmesio skyrė fizinei formai, o ir važiavimas dviračiu užgrūdino, M.Naruševičius spėjo, kad šiam iššūkiui stigo fizinio pasiruošimo.

Nakvynė – hamakuose miške

Po pėdų sąlyčio su žeme Marius vėl sėdo ant dviračio balnelio ir pasileido rinkti paskutinių dėlionės magnetukų. Ryte išvažiavęs iš Kauno, pirmiausia žygeivis sustojo Trakuose. Dirstelėjęs į besikaupiančius debesis dar spėjo išsimaudyti viename ežerų, o jau po kelių akimirkų prasidėjusią krušą stebėjo iš kavinės terasos.

„Kai pagalvoju, kelionės po Lietuvą metu visuomet buvau greitesnis už lietų ir kitus kritulius. Tik pačią pirmą dieną viso to neišvengiau. Lietus lijo kelis kartus, o kai pakilo audra, teko laikyti dviratį. Tai buvo viena iš trijų pačių sunkiausių dienų. Pats likau sausas, bet batus ir kojines turėjau gręžti ne vieną kartą“, – prisiminęs praėjusių metų liepą ir savo didžiosios kelionės pradžią, M.Naruševičius grįžo atgal į šiųmetį birželį.

Išvengęs krušos, Marius mynė į Vilnių. Plano, kur nakvos, esą neturėjo, todėl savo miegmaišį buvo pasiruošęs skleisti ir autobusų stotelėje, ir vietiniame paplūdimyje. Pokalbis su sostinėje gyvenančiu bičiuliu viską akimirksniu išsprendė.

Kelionės po Lietuvą metu Marius nakvojo ir hamake, ir palapinėje, ir moteliuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Draugas pasiūlė nakvynę miške, hamakuose. Buvo labai geras oras ir uodai nekando. Po nakvynės vėl sėdau ant dviračio, o namo grįžau sukdamas ratą per Kėdainius“, – mintis, kad užsibrėžtas tikslas įveiktas, keliautojui esą kėlė dviprasmiškų jausmų. Ir džiaugėsi surinkta dėlione, kuri veikiausiai papuoš vieną namų sienų, ir negalėjo patikėti, kad Vilnius buvo didžiosios kelionės finišas.

Dabar šaukia kalnai

Paklaustas, ar nesigaili, kad sesuo daugiau nei prieš metus dovanojo tokią įpareigojančią dovaną, Marius nusijuokė.

„Tikiuosi, sesuo nesugalvos vėl ko nors panašaus padovanoti“, – vis dėlto, jei taip nutiktų, jis esą mielai priimtų iššūkį. Per pastaruosius metus jų būta tiek daug, dar vienas papildomas nepakenktų. Priešingai – dar labiau sustiprintų.

„Visada sau sakau, kad laikrodį gali nusipirkti, o laiko – ne. Todėl dabar stengiuosi padarysi kuo daugiau, kad kažkada, kai būsiu priverstas sustoti, vartydamas nuotraukas ar žiūrėdamas įrašus, turėčiau ką prisiminti“, – M.Naruševičius džiaugėsi, kad kažkada, pasiūlius draugams, jis sutiko sėsti ant dviračio ir įveikti 10 km atkarpą nuo Garliavos iki Senamiesčio. Pirmoji kelionė esą buvo lemtinga, numintų kilometrų skaičius išaugo keliomis dešimtis kartų, o pomėgis važinėti dviračiu virto kur kas daugiau nei aistra.

Sėdėdamas ant dviračio balnelio vyras atsikrato blogų emocijų. Perkrauti mintis jam esą padeda ir kalnai, todėl kelionės į Lenkiją metu Marius žada sujungti dvi savo didžiąsias aistras – dviratį ir kalnus.

„Pirmiausia dviračiu išmaišysiu Lenkiją. Nuvažiuosiu į Krokuvą, apsilankysiu buvusioje Hitlerio būstinėje. Tada važiuosiu į Zakopanę ir kopsiu į kalnus, – apie kitą savo plano dalį entuziastas kalbėjo labai atsargiai. – Nesinori kalbėti, o paskui nusivilti, bet… Gal užkopęs į kalno viršų imsiu ir sugalvosiu, kad noriu lėkti į saulėtąją Ispaniją.“

Aplankė Pripetę

Prieš didžiąją vasaros kelionę pas kaimynus, o gal ir šiek tiek tolėliau Marius spėjo aplankyti dar vieną vietą, kurią kirba pamatyti ne vienam smalsuoliui. Tai Pripetė. Tiesa, į miestą vaiduoklį Kijevo srityje kaunietis leidosi ne dviračiu.

Apvažiavau visus miestus iš Kauno dviračiu. Dabar dar esu kelyje, bet jau grįžtu namo. Susitinkame?

„Į Dytiatkio patikros punktą atvykome pirmi. Ten mums pasakė, kad už 20 minučių 10 km spinduliu pusdieniui uždarys pagrindinę zoną, į kurią įeina Pripetės miestas, nes iš atominės elektrinės veš radioaktyvų kurą į saugyklas. Turėjome spėti pervažiuoti kitą kontrolės postą, todėl kirtome kampus važiuodami ne turistiniais keliais“, – taip, anot M.Naruševičiaus, grupė atsidūrė Raudonajame miške. Iškart po ketvirtojo bloko sprogimo vėjas radioaktyvias dulkes nešė būtent pro šią vietą. Dėl didelės radiacijos miškas tapo rusvai raudonos spalvos, be to, naktimis buvo matomas žuvusių medžių švytėjimas. Dabar čia želia nauji sodinukai, vis dėlto radiacijos lygis tebėra milžiniškas. Šis miškas yra viena labiausiai užterštų vietų pasaulyje. Išlipti iš automobilio jame draudžiama.

„Vos tik įvažiavus mūsų dozimetras ėmė pypsėti, kad viršijamos normos. Jau galvojome, čia ir baigsis mūsų kelionė, bet mišką kirtome labai greitai, todėl didelio pavojaus nebuvo“, – kaunietis toliau dalijosi įspūdžiais.

Pripetė, anot jo, labiau priminė mišką nei miestą. Tikrosios gatvės beveik neatpažįstamos. Žmonės čia negyvena, tik darbuojasi mokslininkai ir užsuka turistai.

Ne dviračiu, bet pėsčiomis Marius dar bent kartą norėtų išmaišyti visą Pripetės miestą vaiduoklį. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Kadangi daugiau turistų be mūsų nebuvo, tai nebuvo ir akių, kurios saugotų nuo nuklydimų, – palanki situacija, pasak M.Naruševičiaus, leido aplankyti pačias įvairiausias vietas. – Aplankėme vaikų darželį, ligoninę, parduotuves, gyvenamąsias, karines patalpas, rūsius. Buvo proga eiti ir vienam, tai jaučiausi kaip filme „Aš esu legenda“. Greta trūko tik vilkšunio.

Ištikimas partneris

Nauji iššūkiai – naujas dviratis? Marius džiaugėsi, kad jo žygių partneris iki šio nenuvylė. Tik kartą kelionės aplink Lietuvą metu žygeiviui teko remontuoti prakiurusias padangas.

„Vieną dieną gruodį, kai važiavau per Žemaitiją, sugebėjau pradurti abi padangas. Vakare temperatūra pasikeitė iš pliusinės į minusinę ir kelias virto ledu“, – M.Naruševičius prisiminė, kaip tamsoje, važiuodamas iš Šiaulių link Radviliškio, ant kelio pamatė spygliuotos vielos fragmentą, tarytum specialiai padėtą viduryje kelio. Nenorėdamas daryti staigaus manevro ir virsti ant žemės, Marius pervažiavo spygliuotą vielą.

„Teko susirasti po viaduku užuovėją, nes rankos šalo. Kitaip būtų buvę dar sudėtingiau vieną padangą pakeisti, o kitą užlopyti“, – keliautojas džiaugėsi, kad tąsyk atšiauriomis sąlygomis jam pavyko suremontuoti dviratį ir tęsti kelionę. Vis dėlto dabar Marius galvoja apie naują dviratę priemonę.

„Dabartinis dviratis labiau sportinis, o man reikia skirto ilgoms kelionėms“, – nors savo senojo bičiulio keliautojas neskubėjo nurašyti, neabejojo, kad artėja laikas plėsti savo dviračių parką.