Dainų ir šokių šventė – šiandienai ir ateičiai

Daina įkvepia

Beveik 100-metį gyva Dainų šventės tradicija padėjo dar vieną tašką istorijoje ir ten kur suteka upės, ir ten kur viskas 1924 m. ir prasidėjo – Kaune. 2022 metų Dainų ir šokių šventė taip ir vadinosi –„Čia suteka upės“.

Šventės metu skambėjo gražiausi visų laikų kūriniai, kuriuos atliko suaugusiųjų, studentų, moterų, vyrų, merginų, berniukų, jaunuolių bei moksleivių chorai.

Drauge pasirodė įvairūs tautinių šokių ansambliai – vaikų, jaunimo ir studentų, bei vyresniųjų. Taip pat dalyvavo ir profesionalių muzikantų kolektyvai.

Solinius pasirodymus su chorais ir muzikantais dovanojo: Egidijus Bavikinas, Gabrielė Bukinė, Neringa Nekrašiūtė, Artūro Anusausko ritmo grupė, Rimvydas Mitkus, „Sauliaus Petreikio trio“, Vitalija Narušienė, svečias iš Ukrainos Demjan Šyjan ir šokėja Stefanija Nosovaitė.

Pirmą kartą Dainų ir šokių šventė vyko ne įprastoje vietoje – Dainų slėnyje –, o „Žalgirio“ arenoje. Pirmą kartą Dainų ir šokių šventėje skambėjo ne tik lietuviškos dainos, o ir visame pasaulyje dabar dainuojama ukrainiečių daina „Oy u luzi chervona kalyna“.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Ją atliko 14-metis ukrainietis Demjan Šyjan, o dirigavo Kyjivo nacionalinės operetės teatro dirigentė Oksana Madaraš.

Dainų ir šokių šventės režisierė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbanti solistė  Viktorija Streiča pasakojo prieš tris metus stačiusi spektaklį Kyjive, kuriame vaidino D. Šynjanas. Prasidėjus karui su režisiere susisiekė berniuko mama ir taip jie atsidūrė Lietuvoje, V. Streičos šeimoje.

Čia 14-metis D. Šynjanas dainuoja chore „Jaunystė“ ir tęsia draugystę su muzika. Skambant „Oy u luzi chervona kalyna“ „Žalgirio“ arenoje surinkę žiūrovai pirmą kartą šventės metu atsistojo.

„Negalime apsiprasti su tuo, kas vyksta Ukrainoje, su karu, negalime to pamiršti“, – įsitikinusi režisierė V. Streiča.

Dainų ir šokių šventės vedėjai taip pat priminė, kad nė vienas pasaulio ginklas neprilygsta dainai – ginklai naikina, o daina įkvepia.

Šioje šventėje pagrindinis herojus yra daina. Tai, ko gero, yra vienintelis dalykas, kuris gali palaikyti tautos dvasią, kai po visų pandemijų esame susiskaldę ir dar prisideda karo fonas.

Perima atsakomybę

Daina keitė dainą, šokis šokį, o susirinkusi publika palaipsniui susiliejo su atlikėjais. Mobiliųjų telefonų švieselių jūra, plojimai, lingavimai, iš vietos kelianti banga sulig kiekvienu kūriniu augino bendrą nepakartojamą atmosferą ir bendrystės jausmą.

„Šioje šventėje pagrindinis herojus yra daina. Tai, ko gero, yra vienintelis dalykas, kuris gali palaikyti tautos dvasią, kai po visų pandemijų esame susiskaldę ir dar prisideda karo fonas. Daina primena mūsų tautos praeitį ir mūsų tautos moralę. Kai dalis pasaulio elgiasi amoraliai, mums reikia prisiminti savo tautos ištakas. Tai yra svarbiausia“, – šventės prasmę įvardijo V. Streiča.

Tris valandas trukusioje Dainų ir šokių šventėje paskutinius kūrinius dirigavo šventės meno vadovė Danguolė Beinarytė.

„Muzika priverčia tūkstančius kvėpuoti, galvoti ir dainuoti vienu ritmu, suvienija, įkvepia ir kuria bendrumo dvasią. Tai ypač svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kuris skaldosi, griūva ir nė vienas negali būti tikras dėl rytojaus. Prasmingai – „Čia suteka upės“ – pavadinta šventė, kurios tema užkoduota ir pagrindinėje dainoje „Čia mano namai“, bylojančioje apie grįžimą į savo ištakas, bendrystę, į dainų lopšį Kauną“, –  kartojo D. Beinarytė.

Griaudėjo plojimai, žiūrovai stovėjo, o pabaigai susirinkę visi iki vieno dalyviai atrodė laimingi – jų šventė, jų diena.

Ir dar svarbus momentas – šventė, kuri eina iš kartos į kartą. Mažiausi šventės dalyviai tarsi perima estafetę ir pareigą bei atsakomybę tęsti. Ir taip jau beveik 100-ą metų.

Nemanau, kad iš Dainų ir šokių šventės reikia daryti šou. Dainų šventė turi gilias tradicijas, kurių esmė – suvienyti žmones ir prisiminti, kad visi esame viena tauta.

Sentimentai Dainų slėniui

Tenka pripažinti, kad į „Žalgirio“ areną iš Dainų slėnio persikėlusi šventė atrodė kiek kitokia. Kitokius uždavinius teko kelti ir šventės rengėjams.

„Kai esi lauke, kai dangus virš galvos yra viena, o „Žalgirio“ arena yra tamsi patalpa. Iš vienos pusės gal ir įdomiau, galėjome naudoti daugiau šviesų. „Žalgirio“ arena duoda laisvę fantazijai ir norisi daryti šou. Bet aš nemanau, kad iš Dainų ir šokių šventės reikia daryti šou. Dainų šventė turi gilias tradicijas, kurių esmė – suvienyti žmones ir prisiminti, kad visi esame viena tauta“, – apie vietos pakeitimą kalbėjo režisierė V. Streiča.

Tačiau prie tradicinės Dainų ir šokių šventės įpratę žiūrovai tai vertino griežčiau. „Buvo labai gražus koncertas, bet ne Dainų ir šokių šventė. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas unikalus renginys ir turi vykti unikalioje vietoje – Dainų slėnyje“, – įsitikinęs Vytautas.

Vyčio Šulinsko nuotr.

Jo žmona Aldona leidosi į sentimentus: „Šventė Dainų slėnyje visada būdavo įvykis. Stebi orus, svarstai, ar pakaks tik striukės, o gal reikia ir šiltesnį pleduką įsimesti. Stogu virš galvos tampa žvaigždėtas dangus, o ąžuolai nuo gaudžiančių chorų svyruoja į taktą. Nenusakoma emocija ir grožis“.

Vadinkime, kad šiųmetė Dainų ir šokių šventė lengvabūdiškai išsuko iš kelio ir tikėkimės, kad 2024-aisiais 100-oji Dainų ir šokių šventė grįš į Dainų slėnį ir ąžuolai vėl links nuo dainų ir šokių.