D. Teišerskytė atgulė amžinojo poilsio: Petrašiūnų kapinėse urną užliejo gėlės

Šeštadienį jos bičiuliai tarė paskutinį „Sudie“ ir palaidojo ryškios asmenybės urną gėlių jūroje.

Visus apkabindavo meile

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen atsisveikindama su ilgamete drauge, bendrapartiete, bičiule D. Teišerskyte kalbėjo, kad poetė niekada neturėjo galimybės suabejoti žmonių meile, ji pati tą meilę žmonėms dovanojo.

„Labai trūks jos palaikymo žodžio, tačiau Dalia liks gyva savo knygose“, – Petrašiūnų kapinėse kalbėjo politikė.

D. Teišerskytės bendražygiai taip pat negailėjo šiltų žodžių ir tikino, kad anapilin iškeliavusios kūrėjos darbai visada šildė širdis. „Meilė ir šviesa nugali viską. Mūsų Dalios pavyzdys tai nuolat liudijo. Prisimenu, kad Dalia buvo viena aktyviausių jaunųjų rašytojų narių. Mes rinkdavomės, skaitydavome ir aptarinėdavome savo eiles. Jaunųjų poetų kūrybą Dalia visuomet vertindavo labai geranoriškai. Ji buvo gerumo, atjautos, tolerancijos pavyzdys. Jos dainos skamba po visą Lietuvą, jos kūriniai apima viską. Dalia net ir patekusi į Seimą išliko jautri, atjaučianti, visada buvo aktyvi“, – mintimis dalijosi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus, pridūręs, kad D. Teišerskytės kūryba nugali bet kokią mirtį, todėl visi galės ją sutikti išleistose eilėse.

Poetės bičiuliai vieningai tvirtino, kad D. Teišerskytė kiekvieną galėjo apgaubti meile, šiluma, pasidalyti su jais patirtimi. Ji visad išliko ori, tvirta ir tikslo siekianti.

„Mačiau visą jos ilgą kūrybinį kelią. Žinoma, buvo ir sunkių dienų, tačiau ji sugebėjo net ir tada šypsotis, nugalėti negandas. Net ir tada, kuomet sunkiai sirgo, ji vis tiek važiavo susitikti su skaitytojais, nes žmonės visada buvo jos įkvėpimas“, – kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis.

Jautė pareigą ateiti

Atsisveikinti su D. Teišerskyte Petrašiūnų kapinėse susirinko ir nemažas būrys jos kūrybos gerbėjų, žmonių, kuriems niekada neteko gyvai bendrauti su poete, tačiau šie žmonės tikino, kad kūryboje jautė tarsi apie jų gyvenimą Dalia būtų rašiusi.

„Jaučiau pareigą ateiti, nes labai mėgau jos eiles, daug dainų žodžių moku. Atrodo, kad tos eilės apie mane rašė, palietė kiekvieną mano gyvenimo etapą, sušildė, kai buvo sunku, paguodė, kai buvo liūdna, džiugino, kai ir mano gyvenime buvo gerų dienų. Atrodo, dar norėjosi, kad dar kokią knygą išleistų, kad dar tartų žodį“, – kalbėjo sutikta garbaus amžiaus ponia Genutė.

„Man ji patiko kaip politikė, nes tokia atrodė nuoširdi, tiesi, bet teisinga. Norėjau tarti paskutinį „Sudie“, todėl ir atėjau“, – antrino taip pat niekad su D. Teišerskyte gyvai nesusitikęs ponas Petras.

Gyvenime netrūko veiklų

Primename, kad apie buvusios parlamentarės mirtį pranešta pirmadienį popiet, tądien moteriai suėjo 79-eri. D. Teišerskytė mirė savo namuose po sunkios ligos. Ji kurį laiką praleido ligoninėje.

D. Teišerskytė gimė 1944-aisiais. 1953 metais ji su tėvu ir broliais buvo ištremta į Irkutsko sritį, kur gyveno jos ištremta motina.1962 grįžo į Lietuvą, 1974-aisiais baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

Seimo narės pareigas ji ėjo 2000-2016 metais, nuo 1999-ųjų buvo Lietuvos liberalų sąjungos, nuo 2005-ųjų – Liberalų sąjūdžio narė.

Kaip kūrėja D. Teišerskytė geriausiai žinoma dėl savo tekstų estradinėms dainoms – jų parašė daugiau nei 300.

Ji išleido keliolika poezijos rinkinių, tarp jų – „Atminties šešėliai“, „Bijau rudens“, „Meilės laiškai“, „Laikas“ ir kitus, novelių rinkinį „Ratas“. D. Teišerskytės kūryboje dominavo tremties motyvai, moters patirties istorijos siejamos su klasikinio tipo poetine kultūra.