Birželio 14-oji Kaune: muziejaus sodelis liko tuščias

Likus porai minučių iki vidudienio, keletas vyresnio amžiaus žmonių stoviniavo netoli Nežinomo kareivio kapo. Niekas neparagino jų prisijungti prie visuotinės tylos minutės tremties aukoms atminti 11.59 val. Lygiai 12 val. suskambus kariliono dūžiams, inteligentiška moteris prie Nežinomo kareivio kapo padėjo trispalvę gėlių puokštę. Penkios minutės, ir ceremonija buvo baigta. Nei iškilmingos šaulių rikiuotės, nei Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijos, nei viešai sakomų žodžių tremties aukoms atminti.

Nei iškilmingos šaulių rikiuotės, nei Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijos, nei viešai sakomų žodžių tremties aukoms atminti.

„Tai nieko daugiau ir nebus? Savivaldybė skelbė, kad čia vyks Gedulo ir vilties dienai skirtas renginys. Jūs, ponia, gal iš savivaldybės?“ – padėjusiosios gėles ėmė klausinėti dvi šalia stovėjusios moterys. „Aš – iš muziejaus, savivaldybė mūsų paprašė padėti gėles“, – aiškinosi neprisistačiusi muziejaus atstovė.

Dar keletą minučių pastoviniavusios, moterys pasuko savais keliais. Šalia tuščio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio esančioje Vienybės aikštėje, tapusioje naujuoju kauniečių traukos centru, buvo matyti nemažai pramogaujančių šeimų.

Tuo metu Petrašiūnų kapinėse, Tautos kančių memoriale, skambėjo Lietuvos himnas, tremtinių dainos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės atstovai čia susirinko pagerbti likimo brolių atminimą. Renginį organizavusios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Gvidas Rutkauskas apgailestavo, kad dėmesys Gedulo ir vilties dienai valstybėje sumažėjo palyginti su nepriklausomybės atkūrimo pradžia. „Juntamas tam tikras atšalimas. Tai, matyt, susiję ir su tuo, kad mūsų, tremtinių, gretos retėja. Nemaža dalis jų iškeliavo amžinybėn, kai kurie nebeturi jėgų dalyvauti renginiuose. Renginių netrūksta ir finansavimas jiems skiriamas, tačiau mūsų laikais istorinė atmintis ima sietis su politika. O jaunimas apskritai nelabai žino tokių datų kaip Birželio 14-oji ar Rugpjūčio 23-ioji, Ribbentropo ir Molotovo pakto pasirašymo diena, nes tos temos neišsamiai pristatomos mokykloje. Žinoma, patriotiško jaunimo yra, bet nedaug“, – užsiminė G.Rutkauskas.

LPKTS pirmininko žodžiais, gerai, kad yra pilietinė jaunimo iniciatyva „Misija Sibiras“, organizuojanti ekspedicijas į buvusias tremties vietas ir kitokias atminties akcijas. „Vis dėlto pirmosiose ekspedicijose pagrindinis dėmesys tikrai buvo skirtas paženklinti tremtinių kapus, o dabar kartais susidaro įspūdis, kad svarbiausia – jaunimui ten nuvažiuoti ir apie tai pagarsinti“, – tendenciją pastebėjo pašnekovas.

Šeštadienį 13 val. prasidėjo kitas visuomeninio projekto „Misija Sibiras“ renginys – Tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Dėl COVID-19 pandemijos skaitymai šiemet vyksta virtualioje erdvėje.

Gedulo ir vilties dienos renginiai skirti prisiminti dešimtis tūkstančių lietuvių, sovietmečiu ištremtų į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas. Masiniai lietuvių tautos trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d.