Batų meistras apavė ir Barborą Radvilaitę, ir Arvydą Sabonį

Branginantieji individualų stilių ar nerandantieji tinkamų batų avalynės parduotuvėse, Kaune ieško Boleslovo Kazakevičiaus – auksinių rankų meistro, galinčio sumodeliuoti ir pasiūti bet kokį apavą tiek generolui ar scenos žvaigždei, tiek eilinei moteriai ar merginai.

Ištikimas senutei „Singer“

Kažin ar yra dar vienas Lietuvoje batsiuvys, kurio namų svetainę puoštų dailininkės Janinos Malinauskaitės tapytas Barboros Radvilaitės portretas, o jo modeliuotą ir siūtą avalynę avėtų ne vienas garsus Lietuvoje ir už jos ribų žmogus. Tas išskirtinis batsiuvys – neeilinių gabumų ir darbštumo, lakios vaizduotės Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro profesijos mokytojas Boleslovas Kazakevičius, 43 metus pats modeliuojantis ir siuvantis apavą įvairiausių profesijų, amžiaus, padėties visuomenėje žmonėms.

„Aš dėkingas mokyklos direktorei Laimutei Anužienei, pasiūliusiai man dirbti profesijos mokytoju šioje modernioje mokykloje ir sudariusiai puikias sąlygas įrengti dirbtuvę pagal mano poreikius. Suprantama, neapseinu be šiuolaikinės įrangos, tačiau labiausiai vertinu 1938 m. senutėlę batviršių siuvimo mašiną „Singer“, nes žmonija iki šiol nieko geresnio už ją nesugalvojo“, – tvirtino Boleslovas, dygsniuodamas stebuklingąja mašina... karpio odos moteriško batelio batviršį. Meistras patikino, kad šia mašina yra siuvęs batviršius iš atlaso, kitų blizgančių medžiagų, aksomo, stručio, ruonio, gyvatės, krokodilo ir kitų gyvūnų odos ar net iš marlės.

Siuva patikimą apavą

Dauguma meistro klientų – moterys ir merginos, suprantančios dėsnį – kuo trumpesnis sijonas, tuo didesnis dėmesys turi būti skirtas apavui. Meistro dirbtuvėje visuomet galima pasklaidyti Vakarų šalių avalynės modelių katalogus, išsirinkti patikusį, nors dauguma klienčių žino, kokios konkrečiai avalynės nori.

Anot Boleslovo, jam teko dirbti ir su drabužių dizainerėmis, kurios, siekdamos savo sukurto modelio vientisumo, užsakydavo individualų apavą. Meistrui ne kartą teko talkinti drabužių dizainerėms, kūrusioms aprangą „Eurovizijos“ konkurso dalyviams iš Lietuvos. „Su Boleslovo pasiūtais batais puikiai jaučiausi ne tik scenoje, bet ir gyvenime, per kurį jie mane neša, – tikino Linas Adomaitis. – Niekam kitam – tik jam po minėto konkurso patikėdavau siūti batus. Beje, jo pasiūtus žieminius batus nešioju jau penktą sezoną – tokie jie tvirti ir patikimi. Be to, meistras turi gerą skonį, fantaziją ir lanksčiai reaguoja į kliento pageidavimus. Pasitaikius progai, ne vienam savo bičiuliui esu parodęs kelią pas Boleslovą."

Sabas – ištikimas klientas

Pasak meistro, jam teko siūti batus ne vienam žinomam bankininkui, įvairių šou dalyviams. Avintieji jo siūtą apavą visuomet pažymi, kad Boleslovas turi savitą braižą, preciziškai atlieka apdailą – jo pasiūtos avalynės nesupainiosi su kitų meistrų gaminiais.

Arvydas Sabonis, apsiaudamas Boleslovo pasiūtą naujintėlę batų porą, visuomet pasako: „Nu, šitas tavo paskutinis projektas labai vykęs.“ Arvydui batus Boleslovas siuva seniai – nuo tų laikų, kai krepšininkas dar tik draugavo su savo būsima žmona. Dabar ir Ingrida Sabonienė, ir jos dukra dažnai užsuka į Boleslovo dirbtuvę.

Aulai – iki šlaunų

Aktorė Nijolė Narmontaitė – taip pat ištikima Boleslovo klientė. „Jo pasiūta avalyne visada esu patenkinta. Žinoma, eidama pas šį meistrą, žinau, kokio modelio apavo noriu. Net savo medžiagą atsinešu. Boleslovo paslaugomis naudojuosi, kai reikia ypatingos avalynės scenai ar svarbiomis gyvenimo progomis. Bet kuriuo atveju jis pataria, pasiūlo savo idėją. Žodžiu, nagingas ir išradingas meistras“, – patikino aktorė.

Meistras teigia, kad jis jaučia malonumą siūti ne tik žinomiems žmonėms, bet ir džiaugiasi, kai jo pasiūta avalyne patenkintos ir studentės, ir pensininkės. Neatsisako siūti batus net ir pilnapadžiams ar kitokių „sunkių“ kojų savininkams ar savininkėms. Žodžiu, visiems tiems, kurie nori avėti patogią, gražią ir kartu originalią avalynę. Beje, originalių užsakymų meistrui netrūksta. Pavyzdžiui, jam yra tekę siūti vienai merginai batus su neįprasto aukščio aulu – iki šlaunų vidurio.

Prisimena medines vinutes

„Ypatingu dėmesiu apavui pasižymėjau nuo vaikystės, kuri prabėgo Anykščių rajone. Atsimenu, visada su savimi turėjau kreidos, kad galėčiau pabalinti apdulkėjusius baltus medžiaginius batelius. Kai atvykau į Kauną mokytis metalo apdorojimo ir tiltų statybos paslapčių, užsukdavau pas žinomus anuomet batsiuvius ir prašydavau pasiūti man batus pagal mano nupieštus modelius. Tie batai keldavo mano bendramoksliams nuostabą, nes juodas ar rudas pusbačių batviršis būdavo papuoštas kitos spalvos odos detalėmis. Tai prieš 43 metus atrodė kaip stebuklas. Juolab kad bendramoksliai negalėjo suprasti, kaip aš valau tokius batus, nesutepdamas šviesos odos juodu tepalu. O aš ir neaiškinau – turėjau savą metodiką“, –  tvirtino Boleslovas.

Po kariuomenės Boleslovas sukūrė šeimą, o tiltų statytojo specialybę išmainė į batsiuvio – taip jį traukė šis amatas. Pirmuosius batus pasisiuvo sau. Tai buvo smailianosiai „džimai“, o paskui išradingam meistrui užsakymų netrūko, nes jis, siūdamas avalynę, gebėjo suderinti skirtingų spalvų odas. Savo karjeros pradžioje Boleslovas padus ne priklijuodavo, o prikaldavo medinėmis vinutėmis, kurios, kaip ir plastmasinės pakulnės, mediniai kurpaliai ar užtrauktukai, buvo gaminami Kauno įmonėse.

Siuvo net V.Ačialovui

Siūti batus teko slapčia – sovietmečiu net nebuvo kalbos apie privataus verslo legalumą. Visas avalynės siuvimo operacijas Boleslovas atlikdavo rankiniu būdu – dar neturėjo nei šlifavimo, nei frezavimo įrengimų. Kadangi tarp jauno meistro klienčių buvo ir anuometės karinės prekybos („Vojentorgo“) direktoriaus žmona, šis pakvietė auksarankį batsiuvį dirbti į minėtą įstaigą.

„Dešimt metų dirbau „Vojentorge“, siūdamas batus karininkams, tarp kurių buvo ir anuometės SSRS gynybos ministro pavaduotojas generolas Vladislavas Ačialovas, kariškių ir aukštų miesto vadovų žmonoms. Ateidavo ir kitokių civilių asmenų. Pavyzdžiui, anuomečio Kauno dramos teatro pastatyminės dalies vedėjas (taip anuomet vadinosi jo pareigos) Edvardas Pesliakas. Būtent jis ne kartą prašė manęs padėti teatro batsiuviui pasiūti kokį nors sudėtingesnį apavą vienam kuriam spektaklio herojui. Pirmą kartą talkindamas teatro batsiuviui, siuvau didžiulius raudonus botfortus – batus į viršų platėjančiais aulais“, – prisiminė meistras.

Įsiminė Kaligulos apavas

Boleslovas netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti Kauno dramos teatre. „Pirmas spektaklis, kurio personažams siuvau batus, buvo Jono Vaitkaus režisuota Michailo Šatrovo pjesė „Mėlyni žirgai raudonoj pievoj“. Įsiminė auliniai batai, kuriuos turėjau pasiūti šiame spektaklyje Leniną vaidinusiam aktoriui – tai man, dirbusiam „Vojentorge“, buvo nesunki užduotis", – neslėpė meistras.

Triūsdamas teatre, Boleslovas pasiuvo pagal J.Malinauskaitės sukurtus eskizus, pavyzdžiui, apavą Barborai Radvilaitei – Rūtai Staliliūnaitei, daugybei kitų personažų, tačiau labiausiai atmintin meistrui įstrigo Kaligulos (1983 m. Kaune pastatytoje A.Kamiu pjesėje Kaligulą vaidino Regimantas Adomaitis) apavas, nes juo buvo avima prieš kelis tūkstantmečius. Deja, iki šių dienų yra išlikusi tik Barboros Radvilaitės apranga, o apavo – jokio.

Įsiminė aktorių šventė

Anot Boleslovo, darbas teatre ir jo žmonės jam paliko didžiulį įspūdį, o namuose kabantis Barboros Radvilaitės portretas, kurį meistrui padovanojo jo autorė J.Malinauskaitė, primena ne vieną epizodą iš to meto bendravimo su aktoriais.

„Kai pradėjau dirbti teatre, įsiminiau Tarptautinę teatro dieną. Tuomet teatro kolektyvas važiavo į Raudonės pilį kepti iš Mėsos kombinato gautą aviną. Į šventę pilyje turėjo atvažiuoti ir Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Jų laukdami kauniečiai netoli pilies, prie kelio, surengė sutiktuves: vienas aktorius persirengė milicininko drabužiais, o aktorė – medicinos sesers ir imitavo ekipažą, tikrinantį vairuotojų girtumą. Suprantama, svečiai latviai patyrė nemažai stresą, tačiau po to ilgai kvatojosi iš pavykusio pokšto“, – pasakojo Boleslovas.

Meistras prisipažino, kad visuomet turėjo silpnybę gražiems, originaliems automobiliams. Tad dar sovietmečiu sugebėjo ne vieną tokį įsigyti. Būtent dėl užsieninio automobilio (tai buvo anuomet retenybė) Boleslovas artimai susipažino su lietuviško filmo kūrėjais.

Įamžino savo automobilį

„Režisierius Jonas Vaitkus paprašė Estijoje kuriamam lietuviškam filmui “Medaus mėnuo Amerikoje" paskolinti mano „Jeveline“ automobilį, kuris anuomet buvo populiarus JAV. Man teko važiuoti su savo mašina į garsųjį Estijos kurortą Piritą, kur po 1980 m. olimpiados puikavosi olimpinis buriavimo centras su naujuoju viešbučiu. Jame gyveno visa filmo kūrybinė grupė, o filmavo Piritos senamiestyje, kur prie maniškio automobilio vairo sėdėjo pats Donatas Banionis, vaidinęs drauge su Regimantu Adomaičiu, Rūta Staliliūnaite ir kitais žinomais aktoriais“, – pasakojo Boleslovas.

Į nedidelę batsiuvio dirbtuvę Kauno dramos teatre užsukdavo pasikalbėti, išgerti Boleslovo paruoštos kavos ne tik aktoriai, bet ir teatro direktorius Vidmantas Dobrovolskis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, meistro laukė didžiulės permainos. Jis vertėsi per galvą pradėdamas vienokį ar kitokį verslą – vienur pasisisekė, kitur ne, tačiau, kaip pats prisipažįsta, skaudžiausi praradimai jo laukė asmeniniame fronte – dar kartą liko be šeimos, bet džiaugiasi išsaugojęs gerus santykius su trimis dukromis ir dabar jau pilnamečiu anūku.

Boleslovas neapsiriko

Bėgant laikui, Boleslovas suprato, kad velniškai nori grįžti prie savo pamėgto darbo, nors baugino nepriklausomos Lietuvos prabangių avalynės parduotuvių gausa. Meistras neapsiriko – po Kauną greitai pasklido žinia, kad Bolka (taip iki šiol jį vadina draugai) grįžo prie savo pamėgto darbo, ir vėl pradėjo plūsti klientai, vertinantys individualų stilių ar nerandantys tinkamo savo kojoms apavo.

Brandaus amžiaus, bet jaunatviškos išvaizdos meistras liko ištikimas ne tik savo pamėgtai profesijai, bet ir pomėgiui slidinti žiemą kalnuose, o vasarą skrieti kateriu į atokiausias Kuršių marių pakrančių vietas, žvejoti, mėgautis kitais gamtos teikiamais malonumais. Atrodo, kad šią vasarą meistrui jau nebereikės vežtis palapinės prie marių – visą savo laisvalaikį dabar jis skiria neseniai įsigytam gan prabangiam laivui restauruoti taip, kad šis atitiktų itin kruopštaus, darbštaus ir reikalus Boleslovo skonį.