Bando atkurti dalelę Pacų rūmų didybės Jiezne

Mena Jiezno pilį

Jiezno dvaro rūmų fragmento savininkas 82 metų senjoras kratosi dvarininko etiketės. "Aš – ne dvarininkas, aš – baldžius", – prisistato V.Gusas, šiltuoju metų laiku gyvenantis tarp vieną iškiliausių Lietuvos didikų giminę menančių sienų. Žiemą arba, kaip pats sakosi, kai prispaudžia ligos, jis grįžta į pakaunę – Rokus.

Jam priklausanti buvusių didingų rūmų dalis, spėjama, mena XV a., arba Jiezno pilies laikus. Ant didžiuliais arkiniais langais puošto pastato fasado puikuojasi herbas ir užrašas – "Jiezno grafystės Pacų muziejus". Čia mus pasitinkantis ponas Gusas prisipažįsta pats nesąs mėlyno kraujo. "Pasak legendos, mano protėvius Gusus į Jiezną atsivežė ponai – nežinau, ar tikrai Pacai. Protėviai buvo amatininkai, kilę iš germanų genčių, nuo Reino", – užsimena senųjų amatininkų palikuonis.

Pirmasis įrašas metrikų knygoje, liudijantis čia gyvenus Gusus, siekia 1699 m. Žilagalvis pašnekovas abejoja, ar jo protėviai statė vėlyvojo baroko perlu vadinamą XVII a. viduryje iškilusią Jiezno bažnyčią. "Tačiau gali būti, kad žymiausiam mūsų valstybininkui Lietuvos Didžiajam kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui puošiant savo rezidenciją Jiezne jie jau darbavosi", – kviesdamas į vidų guviai pasakoja senjoras.

Pastato viduje pribloškia 3 m aukščio sienos ir didžiulė bendra erdvė. Pasak V.Guso, antrasis pastato aukštas su 4 m aukščio sienomis buvęs dar erdvesnis.

Muziejaus savininkas apie Jiezno istoriją, čia rezidavusius Pacus ir jų rūmus gali papasakoti labai daug, nors nei autentiško interjero, nei tiesiogiai su buvusiais rūmais susijusių eksponatų čia nerasite. Garsios didikų giminės atstovai muziejuje žvelgia iš perfotografuotų grafų portretų.

Ant senovinės fisharmonijos puikuojasi nespalvota nuotrauka, kurioje – būrelis vyrų, moteris ir keletas vaikų su muzikos instrumentais. "Tai – seniausia žinoma Jiezno fotografija. Daryta 1875 m., joje įamžintas Jiezno bažnyčios orkestras", – vertingą eksponatą didžiuodamasis rodo energingas senjoras.

Didžiąją gyvenimo dalį nugyvenęs Kaune, ilgus metus V.Gusas jautė didžiulę trauką protėvių gyventai Suvalkijos ir Dzūkijos paribio žemei. Atsiradus progai, prieš penkiolika metų įsigijo vieną iš trijų išlikusių Jiezno dvaro rūmų pastatų.

Architektūra, daile besidomintis vyras, išstudijavęs archyvuose prieinamą medžiagą, nustatė, kaip atrodė išnykęs rūmų kompleksas. Remdamasis istorine medžiaga, V.Gusas prieštarauja paveldosaugininkų teiginiams, esą jam priklausantis pastatas buvęs ūkinės paskirties. "Tai buvo rūmų dešiniojo sparno galinis paviljonas", – įsitikinęs pašnekovas.

Išsiskyrė marmuro interjerais

Remdamasis istorine medžiaga, XIX a. dailininko Napoleono Ordos paveikslu bei išlikusių dvaro pastatų išsidėstymu V.Gusas sukūrė ir Pacų dvaro maketą. Atvertęs knygą apie Pažaislį, jieznietis lygina jį su Pažaislio vienuolyno planu: "Kiemo planas, proporcijos – labai panašūs kaip Pažaislyje. Tarp kairiojo ir dešiniojo Jiezno rūmų sparnų buvo 80 m atstumas – kaip ir Pažaislio vienuolyne. Palyginkime:,Valdovų rūmų ilgiausia kiemo kraštinė – tik 77 m. Taigi, galima įsivaizduoti, kokio dydžio objektas buvo Pacų rūmai."

Jiezno rūmus K.Z.Pacas paveldėjo iš savo tėvo. Tačiau būtent Lietuvos Didysis kancleris juos išpuošė taip, kad karaliui J.K.Vazai išsprūdo garsioji frazė apie šios grafų rezidencijos išskirtinumą.

Pasak V.Guso, rūmai buvę didžiuliai ir itin prabangūs. "Čia buvo marmuro interjerai. Daugiau tokių interjerų, be Pažaislio vienuolyno bažnyčios ir Šv.Kazimiero koplyčios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, Lietuvoje aš nežinau, – užsiminė jieznietis. – Statant Pažaislio bažnyčią, K.Z.Pacas rašė vienuolyno vyresniajam: "Kai atplauks marmuras iš Gdansko, atskirk, kas priklauso Jieznui ir kas Pažaisliui. Jiezno marmurą su akmentašiu pasiųsk į Jiezną, kad pirmiausia jį sudėtų rūmuose ponios kambariuose nuo ežero pusės, o paskui – mano. Kai atvažiuosiu, kad viskas būtų jau sudėta."

Amžininkai rašo, kad rūmai spindėjo prabanga ir meniniu skoniu. Rūmų kompleksą sudarė septyni korpusai: šeši dviaukščiai šonuose ir vienas triaukštis centre. Jo kampuose stovėjo bokštai. Pagal pirminį planą rūmai turėjo priminti metų kalendorių: šviesa į jų vidų turėjo patekti pro 365 langus, svečiai į rūmus galėjo patekti pro 12 vartų, o kambarius turėjusios jungti 52 durys – tiek, kiek metuose savaičių.

Jei kas sugalvotų šiuos rūmus atstatyti, tai būtų ne vietinės, o visos šalies reikšmingumo objektas. Pagal dydį tai būtų maždaug Valdovų rūmų statinys.

Kaip barokas virto baraku

XIX a. pradžioje rūmus paveldėjo Liudvikas Mykolas Pacas. 1831 m. sukilime aktyviai dalyvavusiam grafui po jo numalšinimo teko bėgti iš Lietuvos. Palikęs Jiezno dvarą, rūmus Vilniuje ir kitus turtus Lietuvoje, L.M.Pacas įsikūrė Prancūzijoje.

1837 m. Jiezno rūmus nuniokojo gaisras. Po jo daugelis pastatų apgriuvo, vėliau vietos gyventojai išsinešiojo tai, kas dar buvo likę iš kadaise prabangių rūmų interjero, galiausiai –  ir plytas.

V.Gusui dabar priklausančiame pastate XIX a. buvo įrengtas malūnas. "Nuo tada šis pastatas imtas vadinti malūnu. Vėliau jau niekas nebežinojo, kad tai – buvusių rūmų dalis. Aš turėjau tai įrodyti paveldosaugininkams. Atkasėm pamatus – viskas rodo, kad čia – buvęs galinis paviljonas, tokio pat pastato kairiajame rūmų sparne atitikmuo. Toje vietoje dabar įsikūrusi Jiezno seniūnija. Tiesa, dabar net to pastato sienos neprimena Pacų", – apie sovietmečio statybai tipišką formą įgavusią buvusią rūmų dalį užsiminė V.Gusas.

Pasak Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus, seniūnijos administracinį pastatą vadinti rūmų dalimi būtų per drąsu. "Tai yra naujas pastatas, sovietmečiu iškilęs ant buvusių rūmų dalies rūsio. Tačiau net ir rūsys neišliko: jis buvo užpiltas žemėmis", – drastišką paveldo niokojimą sovietmečiu priminė seniūnas.

Kitose dviejose išlikusiose dvaro rūmų dalyse – kumetyno pastate ir rūmų fragmente – sovietmečiu veikė internatinė mokykla. Tuo metu kažkas paleido lakią frazę: Jiezno barokas virto baraku.

Atkurti rūmus – utopija

Jiezno bendruomenė nepuoselėja minčių atstatyti rūmus. "Jei kas sugalvotų šiuos rūmus atstatyti, tai būtų ne vietinės, o visos šalies reikšmingumo objektas. Atstatymo idėja, ko gero, sulauktų labai daug prieštaravimų, nes pagal dydį tai būtų maždaug Valdovų rūmų statinys. Tam reikėtų didžiulių investicijų. Čia stovėjo panašaus didingumo rūmai kaip Latvijoje, Rundalėje. Tik Jiezno dvaro kiemas buvo kur kas didesnis nei ten. Tad įsivaizduokime, kiek lėšų tam reikėtų. Mes tokiems atstatymams per menki. Tačiau, jei valstybė būtų turtinga ir norėtų prikelti istorinį palikimą – kodėl gi ne? O dabar ji pirmiausia turėtų rūpintis tais objektais, kurie dar nesugriuvo. Juk atstatyti sugriuvusį gali ir vėliau, o išsaugoti apleistus, yrančius pastatus gali ir nebesuspėti", – įsitikinęs Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas.

Dar griežtesnės nuomonės apie Jiezno rūmų atstatymą yra Jiezno seniūnas. "Atkurti rūmus yra utopija. Atgyti galėtų nebent išlikusios rūmų dalys. V.Guso dėka vienas fragmentas gaivinamas. Kito pastato, kuriame sovietmečiu veikė mokykla-internatas, savininkas, jei gaus paramą, jį taip pat tikisi atgaivinti. Čia galėtų įsikurti Prienų rajono muziejaus filialas, atsirasti patalpos renginiams", – sakė A.Bartusevičius.