Ąžuolyne sukasi restauratoriai: atgims „Sėdintis vyras“

Pasiklydo tarp autorių

Vydūno alėjoje, priešais 13-ąjį Kauno technologijos universiteto bendrabutį, buvusios oranžerijos teritorijoje, šalia apleisto tvenkinio metus skaičiuoja "Sėdinčio vyro" skulptūra.

Žmonės kalba, esą tai paminklas liūdinčiam tėvui, kurio vaikas nuskendo miesto centre teliūškuojančiame vandens telkinyje. Klausydamas tokių prasimanymų, kaunietis Gediminas Jankus šypsosi.

"Besiruošiant 1938-ųjų olimpiadai organizatoriai ėmė sukti galvas, kaip dar labiau išreklamuoti sportišką kūną ir sveiką gyvenseną. Savo tikslams įgyvendinti jie pasirinko tokį būdą", – miestiečius, kurie tebesigraudina išgirdę gedinčio tėvo istoriją, šypsodamasis ramino G.Jankus.

Šiame pasakojime rašytojas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas minimas neatsitiktinai. Žvelgdamas į jo tėvą Petrą Jankų, skulptūrą anuomet lipdė jaunas, mokslus Kauno meno mokykloje ką tik baigęs skulptorius Napoleonas Petrulis. Tiesa, ilgus metus buvo spėliota ar "Sėdintis vyras" tikrai jo darbas. Menotyrininkai autorystę bandė klijuoti ir Juozui Zikarui, ir Broniui Pundziui, kol galiausiai pėdsakai atvedė prie jaunojo N.Petrulio, labiau išgarsėjusio sovietmečiu, kai sukūrė "Keturis komunarus".

Vaizdas spaudė širdį

"Prisimenu, kaip su tėčiu vaikščiodavome po Ąžuolyną. Čia jis dirbo su lengvaatlečiais, teisėjavo. Sustodavome prie skulptūros, o jis pasakodavo pozavęs ją kūrusiam skulptoriui, kurio pavardės, jei ją ir minėjo, aš neįsiminiau", – kaunietis persikėlė į 1938-uosius, paženklintus itin svarbiu sportiniu įvykiu.

Jis buvo labai sportiškas, atletiško kūno sudėjimo. "Sėdinčio vyro" skulptūra – tai akivaizdus įrodymas.

Lietuvos tautinės olimpiados atidarymo išvakarėse į valstybinį stadioną buvo atnešta olimpinė ugnis, uždegta nuo Nežinomo kareivio kapo aukuro. Ją tąsyk nešė krepšininkas P.Jankus.  Sportininko rankoms buvo patikėta ir olimpinė vėliava.

"Neatsitiktinai jis pasirinktas ir pozuoti, – apie savo tėtį, kuris tuo metu Kaune garsėjo kaip įvairių sporto šakų mėgėjas ir aktyvus Šaulių sąjungos narys, kalbėjo G.Jankus. – Jis buvo labai sportiškas, atletiško kūno sudėjimo. "Sėdinčio vyro" skulptūra – tai akivaizdus įrodymas."

Tiesa, žvelgti į meno kūrinį pastaruoju metu buvo ypač graudu. Širdį spaudė samanomis apaugęs postamentas, ištrupėjusios kojos, rankos, nukritusi nosis ir gerokai apiręs smakras.

"Tik laiko klausimas, kada jis būtų visiškai subyrėjęs", – apmaudo dėl yrančio paminklo neslėpė G.Jankus.

(Gediminas Jankus. Artūro Morozovo nuotr.)

Nebuvo registre

Daugiau nei prieš dvidešimt metų gelbėti "Sėdintį vyrą" ir jį supančią buvusios oranžerijos teritoriją žadėjo bendrovė "Magnus", deja, duoto žodžio savininkai nesilaikė.

"Bičiulis, skulptorius Stasys Žirgulis buvo pasišovęs pats gelbėti yrančią skulptūrą, tačiau susidūrėme su priklausomybių klausimu", – pasakojimą tęsė G.Jankus. Maža to, apsilankius Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriuje paaiškėjo, kad skulptūra nėra įtraukta į saugotinų objektų sąrašą.

"Lenkiu galvą Robertui Čerškui, kuris išsiaiškino tikrąjį skulptūros autorių", – žingsnį, po kurio buvo padėtas taškas nežinomybėje, o skulptūra galiausiai įtraukta į registrą, prisiminė pašnekovas.

Miesto valdžiai skyrus finansavimą, rudeniop pradėti "Sėdinčio vyro" restauravimo darbai. Konkursą laimėjusi, ypatingų, kultūros paveldui priklausančių statinių rekonstrukcija, restauracija, apdaila ir priežiūra užsiimanti bendrovė, darbą patikėjo skulptoriui Kostui Bieliui. Jam talkina žmona Danguolė Bielienė.

Įgauna naują veidą

Trečiadienio vidudienį po polietileno pastoge menininkų neradome. Kampe, šalia rymančio vyro, gulėjo darbinės pirštinės, metaliniai šepečiai, plastikiniai buteliai ir kitos restauravimo priemonės, liudijančios apie čia vykstančius darbus.

Į mus žvelgė gerokai patrauklesnės išvaizdos sportininkas. K.Bielys su žmona sutvarkė jo kojas, rankas, prilipdė nubyrėjusį smakrą ir nosį.

"Prieš pradedant didžiuosius darbus vežiau skulptoriams kelias savo tėčio nuotraukas, kuriose jis neša olimpinę vėliavą. Mačiau, kaip jie krapšto samanas, specialiu skysčiu purškia pačią skulptūrą ir postamentą, – pagyrų menininkams negailėjo G.Jankus, lyg du vandens lašai panašus į "Sėdintį vyrą". – Teko girdėti, kad esame panašūs. Tik tėčio nosis šiek tiek platesnė ties šnervėmis, nes jaunystėje užsiėmė boksu."

Išsipildžius senai svajonei, G.Jankus meldžia dar vieno stebuklo – prieinamumo. Šiuo metu į skulptūrą galima žiūrėti tik iš tolo.

"Būtų šaunu, jei savininkai sutvarkytų aplinką. Tada meno kūrinį iš arčiau galėtų pamatyti daugiau miestiečių", – garsiai svajojo G.Jankus.