Kaunas atsisveikina su penktadienį mirusia teatro ir kino aktore Danute Juronyte – Zelčiuviene. Velionę pažinojusieji asmeniškai, jos talento gerbėjai jos atminimo pagerbti renkasi Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Mokė etikos bei išklausyti

Į teatro Didžiąją sceną sekmadienį atvežta urna su aktorės, 2013-aisiais apdovanotos „Fortūnos“ statulėle  už nuopelnus Lietuvos teatrui bei Kultūros ministerijos apdovanojimu „Nešk savo tiesą ir tikėk“, pelenais. Rodomi vaizdai iš velionės profesinio ir asmeninio gyvenimo.

Teatro kultūrinės veiklos vadybininkė spaudai Jolanta Garnytė-Jadkauskienė pasakojo, kad aktorė sekė teatro gyvenimą ir jame jau nebedirbdama. „Į teatrą užsukdavo net ir neturėdama daug laisvo laiko – ji ilgai slaugė sunkiai sergantį vyrą. Buvo didelė optimistė, draugiška. Mėgo žiūrėti į priekį, o ne dairytis į praeitį“, – bandė apibūdinti J.Garnytė-Jadkauskienė.

Velionę pažinojusieji išskyrė jos savybę mokėti išgirsti, įsiklausyti. „Būdama režisiere aktorius mokė teatro etikos, pagarbos profesijai. Sugebėjo pastabas pasakyti aiškiai, bet neužgaudama. Ji buvo tikra inteligentė“, – prisiminė teatro atstovė.

D.Juronytės – Zelčiuvienės bendražygė aktorė Milė Šablauskaitė sakė būtent iš velionės išmokusi nuoširdumo ir mokėjimo išklausyti. Imponavo ir besąlyginė jos meilė teatrui.

„Danutė žmonių neskirstė į darbininkus, pagalbinį personalą ir aktorius. Su visais ji elgėsi vienodai nuoširdžiai, visus vienodai gerbė“, – pasakojo M.Šablauskaitė, velionę pažinojusi beveik penkis dešimtmečius.

Kaimynė Rita Petkevičienė aktorę apibūdino kaip mokančią bendrauti, itin pareigingą ir atsakingą. „Ji buvo nuostabi moteris“, – sakė kaunietė.

Buvusi D.Juronytės – Zelčiuvienės kirpėja Irena Franckevičienė aktorei taip pat negailėjo gerų žodžių. „Ji buvo be galo šiltas ir stiprus žmogus. Labai gaila, kad jos nebėra“, – graudinosi moteris.

Palaužė gripas

Atsisveikinti su D.Juronyte – Zelčiuviene atskubėjo ir aktorės Regina Varnaitė bei Gražina Balandytė. Pastaroji BNS sakė besidžiaugianti, kad su ilgamete kolege ir artima drauge dar spėjo nusifilmuoti režisieriaus Algimanto Puipos filme „Edeno sodas“.

„Ji buvo be galo talentingas žmogus, nuostabiausių vaidmenų sukūrusi, buvo be galo graži, aristokratiško veido“, – kalbėjo G.Balandytė.

Aktorė prisiminė, kaip D.Juronytės vyras Leonardas Zelčius žmoną parsivežė iš Panevėžio, gavęs teatro vadovo Juozo Miltinio sutikimą.

Pasak D.Juronytės bendražygių, aktorė kovojo su onkologine liga, pastaruoju metu buvo beatsigaunanti, bet ją palaužė gripas. Jai buvo beveik 82-eji.

D.Juronytė-Zelčiuvienė nuo 1951 m. dirbo Panevėžio dramos teatre, nuo 1954-ųjų buvo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė ir režisierė.

Sukūrė 80 vaidmenų

Velionė sukūrė apie 80 vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose.

Reikšmingiausi vaidmenys: Helia „Ponios Dulskos moralė“ (1955 m.),  Aucė „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956 m.), Kristina spektaklyje „Herkus Mantas“ (1957 m.), motina Keit – „Visi mano sūnūs“ (1962 m.), Magdalena – „Bernardos Albos namai“ (1964 m.), Goda – „Kaimas kryžkelėje“ (1965 m.), Marija Bežat – „Moljeras“ (1968m.), Aura „Šventežeryje“ (1970 m.), Rožė Kumpytė – „Dobilėlis penkialapis“ (1973 m.), Aleksandra  – „Švitrigaila“ (1975 m.), Sofija – „Paskutinieji“ (1978 m.).

Aktorė žiūrovams gerai pažįstama ir iš filmų bei televizijos spektaklių – Angelė iš filmo „Birželis vasaros pradžia“ (rež. R. Vabalas, 1969 m.), Konstancija – „Tadas Blinda“ (B.Bratkauskas, 1972 m.), Rūta „Suaugusiųjų žaidimai“ (rež. A. Kundelis, 1967 m.), Kalvaitienė „Žentas“ (rež. M. Karklelis, 1976 m.).

D. Juronytė įkūnijo ne vieną įsimintiną televizijos serialų heroję: Sofi „Būkit kaip saulė“ (rež. M. Jevodokimovas, 1985 m.), Karalienę „Vilius Karalius“ (rež. V. Bačiulis, 1985 m.). Taip pat drauge su sutuoktiniu L. Zelčiumi nuo 1993 iki 2000 m. filmavosi gerai žinomame televizijos seriale „Giminės“.

Laidotuvės vyks pirmadienį 13 val. Petrašiūnų kapinėse.