Apie šiandienos advokatų aktualijas ir pareigūnus, tapusius advokatais, "Kauno diena" kalbasi su Advokatų tarybos pirmininku Ignu Vėgele.

– Pastaruoju metu daug kalbama apie asmens duomenų apsaugą. Kiek tai svarbu advokatų profesinei veiklai?

– Drastiško pokyčio dėl duomenų apsaugos neįvyko. Tik tiek, kad jie turi būti renkami ir saugomi formalizuojant tvarkas. Kiekviena advokatų kontora, kiekvienas advokatas turi turėti savo nusistatytą tvarką.

– Kad nebūtų taip, kaip įvyko "Grožio chirurgijos" klinikos istorijoje?

– Tarp jų ir toks pavyzdys. Duomenų saugumas. Bet ir tai, kada turi teisę gauti duomenis, kaip klientas turi teisę susipažinti su duomenimis, kada tie duomenys turi būti naikinami ir t.t.

– Ar tai liečia tik advokatą ir klientą?

– Advokato ir kliento santykis gana aiškus. Pasirašoma sutartis ir advokatas kliento prašymu renka kliento duomenis. Keblus klausimas dėl trečiųjų asmenų. Dažnu atveju ta trečioji šalis turi priešingą interesą. Tai šiuo atveju advokatas turi teisę rinkti duomenis, siekdamas tinkamai atstovauti klientui.

– Norėdama paklausti, pasiremsiu konkrečiu pavyzdžiu – skandalinga kauniečių Kručinskų istorija, kurios dėmesio centre yra vaikai. Kauniečiams atstovauja advokatai Saulius Dambrauskas ir Rūta Visocnik. Ar šiuo atveju patys gynėjai  nepažeidžia asmens duomenų apsaugos?

– Remtis reikėtų pamatinio advokatų principu – lojalumu klientui. Kiekvienas advokatas privalo būti lojalus savo klientui. Jei taip nėra, advokatūra labai griežtai reaguoja. Kartais žmonės painioja ir kelia klausimą: kodėl advokatas nesiekia teisingumo? Advokato tikslas ir pagrindinis veiklos modelis –  perduoti savo kliento interesą, teisiškai jį įvertinti ir pateikti teismui, o jau teismas sprendžia, kas teisinga, o kas ne.

Jei klientas pageidauja arba sutinka, kad jo duomenys būtų atskleisti, problemos nėra, nes advokatas veikia turėdamas tikslą pasiekti geriausią rezultatą savo klientui. Iš kitos pusės, jei advokatas neturi kliento sutikimo ir viešina kliento duomenis, jis stipriai rizikuoja ne tik pažeisti lojalumo principą, bet ir duomenų apsaugos reikalavimus bei konfidencialumo principą.

– Neatmetama versija, kad viešus Kručinskų platinamus pareiškimus padeda parašyti advokatai. Tai lyg ir nieko blogo. Tačiau kaip vertinate tai, kad advokatų patarimai kartais gali klaidinti klientus ir turėti neigiamų padarinių, jiems sprendžiant galimus Vaiko teisių apsaugos įstatymo pažeidimus?

– Kai advokatas sprendžia bet kokią bylą, jis susiduria su dilema, kurią strategiją pasirinkti. Yra begalė pasirinkimų. Kokį modelį pasirinkti, priklauso nuo to, ko nori klientas. Ši problema aktuali ir svarstoma visoje Europoje – kiek advokatas turi įsiklausyti į ginamojo pageidavimą elgtis vienaip ar kitaip.

Iš esmės advokatas turi veikti geriausiai savo kliento interesams, maksimaliai būti jam lojalus. Jei advokatas iš visų galimų variantų mano, kad geriausia būtų pasirinkti tam tikrą taktiką ir apie tai informuoja klientą, pastarasis tai taktikai pritaria, tai taip ir elgiamasi. Žinoti, kuri taktika geriausia, galima tik bylai pasibaigus.

– Teisinio supratimo neturintiems žmonėms patiems gana sunku spręsti.

– Jautrioji dalis – ar gali advokatas pasakyti, kad galima nesilaikyti kažkokios tvarkos? Jei advokatas mano, kad ta tvarka pažeidžia aukštesnius teisės aktus arba pažeidžia teisingumą, jis gali pasiūlyti klientui turėti omenyje, kad galima ir taip elgtis. Žinoma, apie galimus padarinius jis turėtų perspėti klientą. Jei tam tikros tvarkos nesilaikymas sukels dar žalingesnių padarinių klientui, pastarasis ateityje gali suabejoti advokato lojalumu.

Kad ir koks būtų klientas, kad ir ką būtų padaręs, advokatas privalo dėl jo kovoti iki galo. Toks šios profesijos moto.

– Kitas konkretus atvejis. Byla jau išnagrinėta. Vienas iš nukentėjusiųjų buvo tėvas, kurio sūnus žuvo per avariją. Tragedijos kaltininkas stojo prieš teismą. Jam atstovavo advokatė Aušra Ručienė. Bylos medžiaga, liudininkų parodymai pagrįstai leido abejoti, kad A.Ručienės ginamasis vairavo avariją sukėlusį automobilį. Remiantis šia istorija galima prielaida, kad advokatė skatino meluoti savo klientą ir dangstė melą. Ar tai normalu save gerbiančiam advokatui?

– Visada sakau, kad pagrindinis principas – lojalumas klientui. Bet šiuo atveju ji turėjo veikti maksimaliai kliento interesams, jei buvo to ketinusiojo kaltę prisiimti advokatė.

Jei tikrai paaiškėtų, kad tas asmuo nekaltas ir advokatas apie tai žinojo, tai, mano supratimu, advokatas galėtų būti vertinamas kaip veikiantis prieš savo klientą. Jei advokatas tikrai žino, kad klientas nekaltas, turi duomenų, kad klientas nekaltas, bet įrodinėja teismui priešingai, tai advokatas veikia prieš savo klientą

– Net jei klientas savo noru prisiima kaltę?

– Jokio skirtumo. Dabar jis prisiėmė kaltę. O kas atsitiktų po pusmečio, kai jis pasėdėtų kalėjime, jei taip atsitiktų? Rizika pažeisti lojalumo principą šiuo atveju yra maksimali.

Dažnai sakau, kad šiandien mąstome vienaip, o ryte atsikėlę galime mąstyti kitaip. Šitaip pasitaiko visiems. Net jei kaltę norėjęs prisiimti žmogus dabar galvoja taip, nežinia, kas bus po kelių mėnesių, ir tada advokatė pateks į kryžminę ugnį.

Jei advokatė neturi duomenų, kad klientas prisiima kaltę, ir jis ją vedžioja už nosies sakydamas, kad taip padarė, tai pasitikėjimo klausimas. Vadinasi, klientas nepasitiki advokatu.

– Ar advokatams galioja kokios nors moralės normos?

– Nujaučia ar nenujaučia kliento melo, advokatas nevykdo teisingumo. Kad ir koks būtų klientas, kad ir ką jis būtų padaręs, advokatas privalo dėl jo kovoti iki galo. Toks šitos profesijos moto.

Pavyzdžiui, Airijoje galioja ypatingas principas. Jeigu nusikaltėlis pasisako apie tai, kad jis kažką nužudė ar padarė kraupų nusikaltimą, ar gali advokatas atskleisti šitą dalyką? Negali. Nebent šitas atskleidimas padėtų klientui, bet, net paprašius klientui tai padaryti, advokatas labai rizikuotų teisme apie tai kabėdamas, nes gali peržengti lojalumo principą. Advokatas įsipareigoja teisingumui. Net jei teismas paklaustų, ar taip padarė klientas, advokatas to negalėtų pasakyti. Jis tik galėtų patarti paklausti paties kliento arba pateikti lengvinančias aplinkybes, nes advokatas įsipareigojęs nemeluoti.

– Kai buvęs Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis ėmėsi advokato duonos, atrodė labai neįprastai. Dabar tampa norma, kad prokuratūroje padirbėję asmenys pereina į kitą barikadų pusę, panašiai elgiasi ir daugiau pareigūnų, tarkime, dirbusių Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje. Baigę karjerą ar dėl kitų priežasčių palikę tarnybą, imasi advokato veiklos. Kaune net yra kontora, vienijanti buvusius pareigūnus. Kaip vertinate tokias tendencijas?

– Atsakysiu pavyzdžiu. JAV absoliučiai visi teisininkai jungiasi į privalomąją teisininkų draugiją. Tos draugijos nariais tampa prokurorai, advokatai, notarai ir taip toliau. Yra pranašumų ir trūkumų. Neretai mes Ameriką pristatome kaip liberalios demokratijos pavyzdį, tobulą teisinę sistemą. Tai toje sistemoje absoliučiai normalu.

Dar vienas pavyzdys. Mes lankėmės vieno Amerikos regiono teisininkų draugijoje ir generalinis prokuroras, padavęs vizitinę kortelę, pasakė: ši kortelė apsaugos jus nuo teisės pažeidimų 24 val. Ką tai reiškia? Kad, tarkime, jei automobilio salone gertume alų, o tai Amerikoje yra draudžiama, mūsų nenubaustų. Žodžiu, ta vizitinė kortelė, kurios kitoje pusėje pasirašė prokuroras, nuo menkų nusižengimų galiojo parą.

Ir dar. Šiuo atveju nėra jokių pareigų peržengimo, jokios baudžiamosios atsakomybės. Jei taip generalinis prokuroras padarytų Lietuvoje – būtų skandalas.

2004 m. įstatymų leidėjas panaikino egzaminus į advokatūrą, todėl patekti galėjo visi teisininkai, kurie nori. Daug policijos pareigūnų, prokuratūros tarnautojų pateko į advokatūrą.

– Ar tai gerai?

– Nelabai. Dešimt metų daliai taip atėjusių pareigūnų mes turėjome kelti drausmės bylas, nes jie nebuvo advokatai. Jie buvo prokurorai, policijos pareigūnai. Jiems reikėjo išsiugdyti gebėjimą matyti žmoguje gėrį. Net ir žvelgdamas į blogiausią žmogų – pamatyti gerą žmogų ir palankią tam žmogui situaciją.

Pareigūnui tapti advokatu nedraudžiama, tik pusę metų negali veikti prieš instituciją, kurioje dirbo anksčiau. Jei pažeistų šį laiką, mes svarstytume. Iš kitos pusės gerai, kad dirbti advokatais ateina pareigūnai. Sistemos susisiekia. Kiekviena sistema žino, kaip ji veikia ir viena iš kitos mokosi bei tobulėja.

– Tai problemos lyg ir nėra?

– Problema yra kita. Ar pradėjęs eiti kitas pareigas pareigūnas geba būti advokatu? Tikrai ne taip greitai tampama geru advokatu.

Dar vienas pavyzdys. Advokatas apie savo ginamąjį sako: tai, kad jis nužudė, yra akivaizdu, liko tik įrankius surasti. Šitaip kalbėti advokatas negali. Panašių problemų kyla, kai į advokatus ateina dirbti buvę pareigūnai.

2014–2015 m. didelis būrys prokurorų pradėjo dirbti advokatais. Advokatūrai tai gerai, nes ateina dirbti profesionalai. Prokuratūrai – blogai. Tačiau tai reiškia, kad prokuratūra nesugeba išlaikyti savo pareigūnų, todėl aš pasisakau už algų pakėlimą prokurorams, nes prokuratūra turi išlaikyti savo geriausius žmones.

– Turėjau pašnekovą, kuris buvo surinkęs daugybę bylų, kuriose klientams atstovavo vienas ir tas pats advokatas. Tas bylas vyras pateikė grįsdamas savo argumentus, kad advokatas, užuot stengęsis jam atstovauti, tik formaliai atliko savo darbą ir visiškai nesistengė jo apginti. Visos to pašnekovo pateiktos bylos buvo pralaimėtos. Ar tai viso labo sutapimas, ar tai yra normalu?

– Neslėpsiu, visur pasitaiko visko, taip pat ir advokatūroje. Mes turime jauniausią Europoje etikos kodeksą, kurį labai sunku priimti, nes tai padaryti reikia visuotiniame advokatų susirinkime ir įtikinti advokatus įsipareigoti, užsidėti ant savęs etikos grandines.

Mes, Lietuvos advokatai, esame įsipareigoję. Mums gerai, kai bendruomenė apie mus atsiliepia gerai, ir visiems skauda, kai bent apie vieną atsiliepiama blogai.

Šiuo atveju gali būti nieko neveikimas. Tačiau tokie atvejai pavieniai. Gali būti ir interesų konfliktas. Gal advokatas kartais kalbasi su kita šalimi?

Lojalumas klientui ir interesų konfliktas – šiuos aspektus Advokatų taryba akylai stebi, kelia drausmės bylas ir šalina iš advokatų. Užpraėjusias metais pašalinome dvylika, pernai penkis advokataus. Tai kraštutinė priemonė.

Mes esame bendruomenė, kuri pati save susaistė įsipareigojimais. Pasakyti, kad tokių nėra negalime, bet tam ir yra advokatų taryba.

– Kaip patartumėte vertinti advokatą, kurio parengtuose raštuose, kreipimuose – daugybė gramatinių klaidų?

– Geriau klaidų nedaryti, bet jei ir padaręs gramatinių klaidų advokatas pasiūlo tinkamą kelią, tai ką padarysi. Nėra gražu, bet gali užsimerkti.

– Paaiškinkite, kuo skiriasi advokatas ir pripažintas advokatas. Kiek iš viso Lietuvoje yra advokatų ir kiek iš jų pripažintų?

– Lietuvoje yra 2 200 advokatų, kurie vykdo veiklą. Taip pat yra per 500 advokatų, kurie yra prisipažinę kad yra advokatai, bet nevykdo veiklos. Taip gali būti kai, tarkime, advokatas tampa politiku. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad advokatą reikia vertinti tada, kai jis vykdo veiklą. Kai tik advokatas eina į politiką, jis tampa politiku.

– Priminkite advokatams keliamus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus?

– Per metus vyksta per 300 drausmės procedūrų. Drausmės bylų iš minėtų procedūrų ir skundų iškeliame apie 30. Keliame santykinai daug bylų. Nemaža dalis šių drausmės bylų baigiasi įspėjimais ir lengvais perspėjimais. Advokatas tai turi vertinti kaip geltoną kortelę už ribos peržengimą. Raudona kortelė – kai advokato veikla yra stabdoma ir advokatas braukiamas iš sąrašų. Norėdamas grįžti jis turi vėl laikyti egzaminus, o tai, patikėkite, labai sudėtinga.