400 puslapių apie Kauno optimizmą

Daug namų darbų

Sausio viduryje UNESCO Pasaulio paveldo centrui bus pateikta galutinė Kauno tarpukario modernizmo architektūros nominacinė byla "Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939 m.".

Preliminarią paraišką Lietuva pateikė dar 2017-aisiais, bet, aiškina architektūros istorikė, Vilniaus universiteto profesorė dr. Marija Drėmaitė, Kauno modernizmo paraiškos į UNESCO paveldo sąrašą ekspertų grupės vadovė, nominacinių bylų reikalavimai labai sugriežtėję. Tad nuo pirminės paraiškos iki patekimo į UNESCO sąrašą šalys užtrunka 8–10 metų. Treji metai, per kuriuos parengta Kauno modernizmo nominacinė byla, labai nedidelis laiko tarpas.

2017 m. pateiktą dokumentą galima vadinti ketinimų protokolu: tai trumpa santrauka apie teritoriją, jos istoriją, vertingąsias savybes. Tokį pateikus, šalies siūlomas objektas ar teritorija įtraukiami į preliminarų UNESCO sąrašą, kuriame dabar – arti 2 tūkst. paraiškų. Jame užsibūti galima ir labai ilgai – tol, kol šalis parengia UNESCO nustatytą privalomą formą atitinkančią galutinę nominacinę bylą.

Jei viskas vyks sklandžiai, sprendimas dėl Kauno modernizmo įrašymo į UNESCO sąrašą turėtų būti skelbiamas 2022-ųjų vasarą.

Kauno nominacinė byla – daugiau nei 400 puslapių dokumentas, kurį rengia ir finansuoja Kauno miesto savivaldybės administracija, koordinuoja savivaldybės Paveldo skyrius, konsultuoja Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, prisidėjo ir kiti ekspertai. "UNESCO labai protingai daro duodama šį namų darbą kiekvienai į Pasaulio paveldo sąrašą vertybę teikiančiai šaliai, nes tai labai išsamus tyrimas patiems pasitikrinti, ar tas objektas turi išskirtinę visuotinę vertę, pasaulinę reikšmę ir ar šalis turi priemonių jam išsaugoti. Juk siekiama ne tik patekti į UNESCO sąrašą, bet ir įsipareigojama išsaugoti tą objektą ilgus metus", – aiškina M.Drėmaitė.

Nominacinių bylų pateikimo procedūroje yra kelios datos: kasmet iki rugsėjo pabaigos šalys savo paraiškas teikia UNESCO Pasaulio paveldo centrui, kuris vertina, ar jos atitinka formaliuosius reikalavimus. Teigiamo įvertinimo Kauno byla sulaukė lapkričio 15-ąją. Pareikšta keletas pastabų, pagal kurias dabar baigiama parengti galutinė nominacinė byla, kurią reikia pateikti iki sausio pabaigos.

Po to visus metus ar net daugiau UNESCO Pasaulio paveldo centro ekspertai atlieka paraiškos turinio ekspertinį vertinimą, vyksta ir į vietą pažiūrėti, ar realybė nėra kitokia, nei aprašyta. Tada jau prasideda politiniai procesai – įsijungia UNESCO šalių narių diplomatai, ambasadoriai. Galutinis sprendimas priimamas kiekvieną vasarą vykstančioje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje.

"Jei viskas vyks sklandžiai, sprendimas dėl Kauno modernizmo įrašymo į UNESCO sąrašą turėtų būti skelbiamas 2022-ųjų vasarą. Tačiau COVID-19 sutrukdė šių metų sesiją, tad tas terminas gali dar metus ar daugiau nusistumti", – mano M.Drėmaitė.

Modernusis Kaunas 1938-aisiais ir 2020-aisiais (Atvirukas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Miesto fenomenas

Į UNESCO sąrašą objektai įrašomi remiantis Pasaulio paveldo centro nustatytais kriterijais. M.Drėmaitė primena, kad Kaunas siūlomas įrašyti į sąrašą kaip urbanistiką ir architektūrą apimantis kultūrinis kraštovaizdis, kurį sudaro Naujamiestis ir dalis Žaliakalnio (Minties Rato gatvė, Kauko ir Perkūno alėjų rajonai, Ąžuolynas su sporto kompleksu ir Tyrimų laboratorija – dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas). Tai didžiausias pokytis, lyginant su preliminariąja paraiška, kai buvo teikiami tik atskiri modernizmo architektūros pastatai.

Kauno modernizmas pristatomas kaip optimizmo architektūra, nors optimizmas ir nėra architektūros stilius. Bet šią idėją nominacinės bylos rengėjų grupė pasirinko kaip geriausiai perteikiančią nepaprastą Kauno transformaciją tapus laikinąja sostine. "Tai daugiau nei architektūra - noras sukurti naują modernią valstybę ir jos sostinę pagimdė unikalų urbanistinį kraštovaizdį – išskirtinį modernų miestą, kurio kūrėjai sumaniai integravo gamtinę aplinką ir buvusios carinės tvirtovės palikimą. Kauno modernizmo architektūros paveldas peržengia siauras meno istorijos ribas ir gali būti suvokiamas kaip politinis, istorinis ir kultūrinis XX a. Europos fenomenas", – mano M.Drėmaitė.

Per beveik 20 metų Kauno plotas išsiplėtė daugiau nei septynis kartus, prasidėjo statybų bumas – išduota apie 12 tūkst. statybos ir rekonstrukcijos leidimų. Per labai trumpą laiką sukurta didelė modernistinių pastatų sankaupa vienoje vietoje, o jų įvairovė praplečia tam tikrą įsigalėjusį modernizmo architektūros standartą: Kauno modernizmo architektūroje yra daug idėjų iš visos Europos, bet yra ir vietinė jų interpretacija, išlaikytas ir nacionalinis savitumas.

M.Drėmaitė patikslina, kad UNESCO nominuojamoje teritorijoje išlikę 1 090 tarpukariu pastatytų objektų. Tarp jų – Centrinis paštas, "Pienocentras", Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Kristaus Prisikėlimo bazilika, Vlado Putvinskio gatvės namų kompleksas ir daugybė kitų. Nemažai pastatų išsaugojo ir autentišką interjerą ar jo fragmentus.

Architekto F.Vizbaro Centrinis paštas – išskirtinis Kauno statinys. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.)

"Tai tarsi laiko kapsulė – moderni tarpukario architektūra, užkonservuota urbanistiniame kraštovaizdyje", – apibendrina M.Drėmaitė.

Beje, Kauno modernizmas sulaukia vis daugiau tarptautinio įvertinimo. 2015-aisiais šiam fenomenui suteiktas Europos paveldo ženklas. Kaunas taip pat yra pelnęs UNESCO dizaino miesto statusą. Tyrimų laboratorija pernai sulaukė JAV "Getty" fondo programos "Keeping it modern" ("Išsaugokime modernizmą") finansavimo valdymo ir konservavimo planui parengti. Ši programa kasmet tokiam finansavimui atrenka tik po dešimt išskirtiniausių modernizmo pastatų pasaulyje.

Ne tik saugoti

M.Drėmaitė pabrėžia, kad šiuolaikinėje paveldosaugoje konkuruojama ne vertybių skaičiumi ar dydžiu, o gebėjimu valdyti paveldą, suderinti jo išsaugojimą ir panaudojimą šiuolaikinėms reikmėms.

UNESCO ekspertai į tai kreipia daug dėmesio. Pavyzdžiui, nominacinę bylą sudaro šešios pagrindinės dalys, iš kurių pirmos trys skirtos vertybėms aprašyti, o kitos trys – paveldosaugai: kaip šalis moka tai saugoti, kokios priemonės jau taikomos ir kokių planuojama imtis ateityje. Kad ir kokio išskirtinumo būtų vertybės, jei kyla abejonių dėl jų apsaugos, diskutuojama, kad galbūt neverta jų nė įrašyti į UNESCO sąrašą.

"Todėl Kaune labai svarbus konsensusas – susitarimas tarp miesto valdžios, vystytojų, architektų, pastatų savininkų ir naudotojų, kad miestas vystytųsi išsaugant vertingąsias modernizmo savybes. Pavyzdžiui, jei nepavyksta susitarti ir beveik nugriaunamas vertingas pastatas, kaip kad Perkūno al. 11, arba jei vilos Minties Rato gatvėje labai pasikeis, nebus prasmės siekti Kauną įrašyti į UNESCO sąrašą", – pabrėžia M.Drėmaitė.

Ji pasakoja, kad nominacinėje byloje yra specialus punktas apie autentiškumą, kuriame būtina parašyti, kokie pokyčiai yra įvykę teritorijoje ar objekte. "Galime sakyti, kad mums tai labai gražus autentiškas miestas, tačiau atvykę UNESCO ekspertai gali įvertinti, kad paraiškoje nurodyti dalykai neatitinka autentiškumo kriterijaus, nes per daug pastatyta naujų pastatų ar jų antstatų, per daug pakeista langų ir kitų detalių, tad, žvelgiant į šią teritoriją, nebegalima atpažinti, kad tai yra tarpukario modernizmo miestas. Dėl to svarbu, kad šio laikotarpio pastatai vis dar būtų matomi ir dominuotų teritorijoje, o nauji statiniai pagarbiai juos išryškintų, bet neužgožtų", – aiškina M.Drėmaitė.

Svarbu pabrėžti, kad visa siūloma įtraukti į UNESCO sąrašą teritorija –  Naujamiestis ir Žaliakalnio dalys – jau yra saugomos nacionaliniais teisės aktais, kaip urbanistinės vertybės yra įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Į jį įrašyti ir atskiri objektai. Taigi, jokių naujų reikalavimų UNESCO šiai teritorijai neskirs. Tačiau ekspertų grupė, rengusi Kauno nominacinę bylą, siūlo Kultūros vertybių registrą papildyti dar apie 30 vertingų objektų. "Pavyzdžiui, registre nėra Vinco Mykolaičio-Putino ir Kazimiero Būgos gatvių kampe sublokuotų dviejų aukštų Stasio Stašio ir Jono Norkaičio namų, kuriuos įvardijame kaip šios teritorijos šedevrą", – stebisi M.Drėmaitė.

Pasak prof. M.Drėmaitės, Kauno modernizmas – tai daugiau nei architektūra: siekis sukurti naują modernią valstybę ir jos sostinę pagimdė unikalų urbanistinį kraštovaizdį. (Roberto Daskevičiaus nuotr.)

UNESCO akcentuoja, kad šalis visą paveldą, taip pat ir įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą, turi valdyti vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais. Todėl nominacinėje byloje būtina nurodyti, kokie teisės aktai valstybėje jau veikia, kokių priemonių šalis imasi, kad užtikrintų vertybių išsaugojimą. Jei UNESCO ekspertai padarys išvadą, kad priemonės nėra pakankamos, jie gali rekomenduoti kitas, tačiau visuomet tikimasi pačios šalies atsakomybės.

"Tai svarbus brandos ženklas – reikia prisiimti atsakomybę už nominuojamą kultūros paveldo vertybę: juk negali vienu metu būti ir UNESCO Pasaulio paveldo sąraše, ir vystyti plėtrą griaunant modernizmo pastatus bei keičiant juos naujais statiniais. Šiuolaikinė paveldo vadyba yra kompromiso menas, nes šiuolaikinė paveldosauga nesiekia tik užkonservuoti, bet sudaryti sąlygas saugomam objektui gyventi aktyvų gyvenimą, išsaugant vertingąsias savybes. Tai vadinama tausojamuoju naudojimu. UNESCO šioje srityje yra labai gera patarėja, nes turi sukaupusi didelės patirties", – sako M.Drėmaitė.

Yra nemažai nuogąstavimų ir dėl Centrinio pašto ateities. M.Drėmaitė pabrėžia, kad paraiška UNESCO teikiama valstybės vardu – nors ją rengia Kauno miesto savivaldybė, bet teikimą pasirašo kultūros ministras, vadinasi, ne tik miestas, bet ir valstybė įsitraukia į šiuos procesus. Tad tam tikrų procesų valdymui reikia ir politinės valios, pavyzdžiui, valstybės institucijos galėtų tarpininkauti, kad Pašto pastatas iš Turto banko būtų neatlyginamai perduotas valdyti Kauno miesto savivaldybei, o jame būtų galima įsteigti UNESCO informacijos centrą, modernizmo interpretacijos centrą, architektūros muziejų; buvo ir kitų pasiūlymų dėl naujos pastato paskirties.

Ji priduria, kad labai svarbu sukurti tokią sistemą, kad visiems būtų aišku, kas saugoma, ką galima daryti ir ko negalima. Reikia tobulinti ir kompensacijos mechanizmą, kuris padėtų saugomų pastatų savininkams nepažeidžiant reikalavimų išsaugoti vertingąsias savybes. Beje, Kauno miesto savivaldybė jau yra įsteigusi puikiai veikiančią paveldosaugos programą, kuria pastatų savininkams teikiama parama restauravimui, didelė dalis – tarpukario objektams.

Daugiau tvarkos

M.Drėmaitė sako besižavinti Kauno modernizmu dar nuo paauglystės. O kokia jai pačiai atrodo išskirtiniausia vieta šiame išskirtiniame urbanistiniame kraštovaizdyje? "Vlado Putvinskio gatvės pastatų eilė už Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus man yra tokia tarpukario Kauno grožio esencija, harmonijos, santykio su kraštovaizdžiu ir patogumo simbolis", – sako architektūros istorikė.

Vis dėlto Kaunas – ne vienintelis pasaulyje garsėja modernizmo architektūra. Jai UNESCO pasaulio paveldo sąraše jau atstovauja Tel Avivo Baltasis miestas, Berlyno modernistiniai gyvenamieji rajonai, Modernistinis Afrikos miestas Asmara, atskiri žymių architektų Le Corbusier ar L.Mies van der Rohe suprojektuoti modernistiniai pastatai, yra ir laukiančiųjų eilėje preliminariame sąraše – pavyzdžiui, modernistinis Lenkijos Gdynės uostas.

Todėl Kaune labai svarbus konsensusas – susitarimas tarp miesto valdžios, vystytojų, architektų, pastatų savininkų ir naudotojų.

Vis dėlto Kaunas, M.Drėmaitės įsitikinimu, unikalus: "Per labai trumpą laiką kauniečiai, pasinaudodami aktyvaus mero Jono Vileišio iniciatyvomis, sugebėjo sukurti gražų ir patogų kokybiškos modernios architektūros miestą, kuris išliko iki šių dienų ir yra optimistinio troškimo susikurti naują sostinę, naują valstybę ir naują modernų gyvenimą liudijimas."

Kauno modernizmo paraiškos į UNESCO paveldo sąrašą ekspertų grupės vadovė neabejoja, kad, patekus į Pasaulio paveldo sąrašą, tai atneštų gerų ilgalaikių pokyčių. Gaunama ir finansinės naudos, nes padidėja tokio miesto žinomumas, pagausėja turistų. Yra šalių, iš kurių jie keliauja tik į UNESCO miestus, nes jiems UNESCO sąrašas – kaip kokybės ženklas, garantija, kad tokią teritoriją ar objektą įdomu ir verta pamatyti. Bet tai ne vienintelis pranašumas – gerėja gyvenamoji ir darbo aplinka: kyla nekilnojamojo turto kaina, miestas geriau tvarkomas, nes į tai investuoja ir savivaldybė, ir valstybė. Stiprėja bendruomenės, nes žmonės labiau puoselėja savo aplinką.

Gal tarpukario Kauno optimizmas kuriant išskirtinį miestą dar labiau pakurstys ir šiuolaikinių kauniečių optimizmą siekiant jį saugoti ir puoselėti.

Lietuva UNESCO sąrašuose

2020-ieji buvo paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais, siekiant iš naujo įvertinti turimą unikalų, pasaulinio masto Lietuvos kultūros paveldą, juolab per pastaruosius dvejus metus minėtos visų keturių Lietuvos vietovių įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą sukaktys – pernai Vilniaus istorinis centras minėjo 25 metus, Kernavės archeologinė vietovė – 15, šiemet Kuršių nerija – 20, o Struvės geodezinis lankas – 15 metų. Preliminariame sąraše, be Kauno modernizmo architektūros, dar yra Trakų istorinis nacionalinis parkas.

Yra dar keli UNESCO pasaulio unikumų sąrašai. Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše Lietuvą reprezentuoja kryždirbystė, dainų ir šokių šventės Baltijos šalyse, lietuviškos sutartinės.

Dokumentinio paveldo tarptautiniame registre "Pasaulio atmintis" įrašytos trys su Lietuva susijusios dokumentų kolekcijos: Baltijos kelio, Radvilų archyvų ir Nesvyžiaus bibliotekos, Liublino unijos aktas.

Kol kas vienintelė Lietuvos vietovė Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle – Žuvinto biosferos rezervatas.