1946-ųjų didysis Kauno potvynis

Bėgantis laikas užmaršties dulkėmis apklojo vieną didžiausių tragedijų, kuri Kauną ištiko 1946-ųjų pavasarį.

Du trečdaliai – po vandeniu

Vėlyvą kovo 23-iosios vakarą pradėję eiti ledai Neryje, ties santaka su Nemunu, suformavo milžinišką ledų kamšatį. Galinga upių vandens tėkmė, neturėdama kur bėgti, akimirksniu pasisuko miesto link ir užtvindė senamiestį, Vilijampolę, Marvelę, Žemąją Fredą, žemutinę Eigulių dalį.

Naujamiestyje potvynio vanduo pasiekė net Vienybės aikštę ir Karo muziejaus prieigas. Per Šiaulių ir Karo ligoninės gatves vanduo atitekėjo ir į Vytauto prospektą. Čia potvynio banga atnešė baidoką iš Žiemos uosto. Vėliau, vandeniui atslūgus, laivas tapo tarsi vienišu liudytoju, primenančiu šią baisią nelaimę.

Apie parą laiko kilęs vanduo kovo 25 d. pasiekė rekordinį lygį: senamiestyje vandens matavimo stotis užfiksavo vandens horizontą ties 8,57 m žyma, tuo metu apie du trečdaliai miesto ir jo priemiesčių jau buvo po vandeniu. Tokio potvynio per visą stebėjimų istoriją Kaune daugiau niekada nebuvo. Pavyzdžiui, didžiausi fiksuoti tarpukario potvyniai (1926, 1931, 1936, 1940) buvo bent apie metrą žemesni. Dabar nuo tokio masto stichinių nelaimių miestą apsaugo Kauno hidroelektrinė.

Kauno muziejininkai bando atkurti cenzūros nuslėptas 1946-ųjų pavasario tragedijos detales.

 

Ledai nešė namus ir žmones

Išgyvenę šį potvynį liudininkai pasakoja apie šiandien sunkiai įsivaizduojamus vaizdus. Dažno iš jų pasakojimuose – ledo lyčių nešami pastatai, o kartu su jais ir žmonės, ir gyvūnai. Ne vienas liudininkas dar ir šiandien užsimerkęs girdi kunkuliuojančio vandens garsą, pavojaus sirenų gausmą, ledo sprogdinimo aidą ir žmonių pagalbos šauksmus.

Taip jau nutiko, kad stichija savo didžiausia jėga smogė senajai Vilijampolei, kurios gyventojai dar nebuvo spėję atsigauti po Antrojo pasaulinio karo baisybių. Bibliniam tvanui prilygstančio potvynio banga apsėmė daugelį Slabados namų, palikusi kyšoti pastatų stogus, o ant jų – spaustis gyventojus. Kai kuriems pasisekė mažiau – sodybos, stovėjusios arčiau upės, kartu su jų gyventojais buvo nuneštos ledų.

Net ir toliau nuo upės buvusi Lietuvos veterinarijos akademija patyrė didelių nuostolių: potvynis sunaikino dalį įrenginių, pražudė laboratorinius gyvūnus, 30 Serologijos instituto arklių.

Senamiestyje vandens matavimo stotis užfiksavo vandens horizontą ties 8,57 m žyma, tuo metu apie du trečdaliai miesto ir jo priemiesčių jau buvo po vandeniu.

 

Praėjus keletui dienų nuo potvynio pradžios, Vilijampolėje apsilankė ir vienas uoliausių sovietų okupacinės valdžios tarnų, rašytojas Antanas Venclova. Sukrečiančiais jo įspūdžiais vėliau pasidalijo sovietinė spauda: „Mes buvome anapus Neries, ir mūsų amfibija pamažu judėjo tolyn, pro lytimis užneštus plotus, pro gražius mūrinius ir medinius namukus, ir pro jų langą matėme neįprastai šiurpų vaizdą. Namelių kambariuose plūduriavo rašomieji stalai, vaikų lovelės, patalynė, į lango stiklą daužėsi iš vidaus skenduolio galva.“

Žuvusiųjų skaičius nežinomas

Nors nuo didžiojo Kauno potvynio praėjo daugiau nei 77 metai, šią nelaimę dar gaubia ne viena paslaptis. Viena tokių – koks iš tiesų buvo tragedijos mastas? Kiek žuvo žmonių per šį potvynį?

Okupacinė sovietų valdžia neigė tragedijos mastą. Archyviniuose dokumentuose apie 1946 m. Kauno miesto gyventojų demografiją nieko neįprasta neaptiksime. Sovietams tarnavusioje spaudoje taip pat buvo apsiribojama fraze „yra žuvusių“. Joje daugiau rašyta apie herojiškus darbininkų žygius, nes, rizikuodami savo gyvybe, šie žmonės gelbėjo visuomeninį miesto turtą.

Bibliniam tvanui prilygstančio potvynio banga apsėmė daugelį Slabados namų, palikusi kyšoti pastatų stogus, o ant jų – spaustis gyventojus.

 

Žinoma, kaip įprasta tam sudėtingam ir slegiančiam laikotarpiui, gelbstint gyventojus atskirai buvo aukštinamas sovietinės kariuomenės indėlis, o apie negebėjimą pasiruošti šiai baisiai nelaimei nutylėta. Jau vėliau, 1982 m. išspausdintame moksliniame tekste, žymus hidrologas Antanas Barisas nurodė, kad potvynis nunešė dešimt vienaukščių namų, apgadino senamiesčio pastatus, žuvo žmonių. Nuostoliai įvertinti keliais milijonais rublių.

Aiškinantis tragedijos mastą nemažai sumaišties sukelia išeivijos spauda ir iš sovietų pavergtos Lietuvos į laisvąjį pasaulį atkeliavę laiškai. Ne viename išeivijos laikraštyje buvo teigta, kad potvynis nusinešė kelis tūkstančius aukų. 1947 m. savo laiške, siųstame į Vakarus, panašų žuvusiųjų skaičių nurodė ir partizanas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas. Lieka neaišku, kokiais šaltiniais pagrįsta ši informacija, tačiau vargu ar iš tiesų galėjo žūti tiek kauniečių.


Svarbi bet kokia žinia

Kauno miesto muziejus siekia praplėsti tyrimus šia tema, todėl kreipiamės į visuomenę su prašymu pasidalyti savo atsiminimais ir nuotraukomis apie 1946 m. potvynį Kaune. Galbūt nuo šio potvynio nukentėjo jūsų artimieji? Gal asmeniniame archyve turite išsaugoję fotografijų su 1946 m. potvynio vaizdais senamiestyje, Vilijampolėje ir kitose miesto vietose? Maloniai prašome susisiekti telefonu +370 658 75 717.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Na

Na portretas
Mano tėvai tuo laiku gyveno Tilžės g pradžioje, II aukšte, tai pas juos ir subėgo visi kaimynai, mama dar spėjo atsivesti senutę iš gretimo namo, vanduo kilo greitai. Iš aplinkinių namų niekas nepaskendo, žmonės lipo į palėpes, didesnių namų nenunešė. Bet mažesni namukai prie upės buvo nunešti bangos, ir su ant stogo sėdinčiais žmonėmis. Bėda buvo su vandeniu, šuliniai buvo užsemti. Mama kaip tik ruošėsi maudyti mano vyresnį broliuką, tai buvo prisinešę vonelę vandens. Labai pravertė tas vanduo. Kareiviai plaukiojo su valtimi ir dalino duoną.

a man dzin

a man dzin portretas
9 aukste gyvenu

--> Vėtra

--> Vėtra portretas
Manau jūs rašote apie Vilijampolę nuniokojusią potvynio bangą, kuri siekė du su puse metro. Tada pakilęs Neries vanduo pralaužė ledų sangrūdą ir kilo didžiulė banga. Kauno senamiesty tuo tarpu vanduo kilo ir sėmė gatves lėtai.
VISI KOMENTARAI 20

Galerijos

Daugiau straipsnių