Susipynę jausmai

Pasak Vilniaus universiteto istoriko doc. dr. Algirdo Jakubčionio, 1940 m. Vasario 16-oji Lietuvoje buvo pasitikta iš dalies džiugiai, pakylėtai – juk atgautas Vilnius ir dalis jo krašto. Tačiau būta ir nerimo, baimės dėl ateities, ką lėmė skaudžios Lietuvos patirtys 1938–1939 m.

„Štai po 1938 m. Vasario 16-osios 20-mečio minėjimų Lenkija pradėjo telkti kariuomenę prie demarkacinės linijos su Lietuva, o po mėnesio įteikė mūsų šaliai ultimatumą, reikalaudama jį priimti. Lenkijoje vyko mitingai, kuriuose buvo raginama žygiuoti į Kauną. Kylančios karo grėsmės akivaizdoje Lietuva buvo priversta ultimatumą priimti – sutikti su Vilniaus priklausymu Lenkijai, užmegzti su ja diplomatinius santykius. Nepaisant to, Lietuva tų pačių metų gegužę patvirtino Konstituciją, kurios 6 straipsnis skelbė: „Lietuvos sostinė – Vilnius“, o šalyje kasmet spalio 9-ąją, nuo tada kai lenkai užėmė Vilnių, miestuose, miesteliuose ir kaimuose plazdėdavo juodais kaspinais perrištos vėliavos, gyventojai eidavo melstis į bažnyčias, giedodavo 1925 m. įkurtos Sąjungos Vilniui vaduoti himną „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“, – teigė doc. dr. A. Jakubčionis.

Atminimas: Garbės sargyba prie lietuvių tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse. 1940 m. Bunikio nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Du ultimatumai

Kai 1939 m. kovą Vokietija okupavo dalį anuometės Čekoslovakijos, Lietuva išsakė savo poziciją ir paskelbė užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pareiškimą, kad mūsų šalis laikysis „šimtaprocentinio neutraliteto“.

„Tačiau 1939 m. kovą Lietuva vis vien gavo Vokietijos ultimatumą. Jame reikalauta perduoti jai Klaipėdos kraštą, o žodžiu buvo įspėta, kad priešingu atveju Vokietija pati jį atsiims ir dar neaišku, kurioje Lietuvos vietoje vokiečių kariuomenė sustos. Lietuva priėmė šį ultimatumą – 1939 m. kovo 23-iąją į Klaipėdos uostą įplaukė laivas „Deutschland“ su Adolfu Hitleriu, kuris pasakė kalbą iš teatro balkono. Beje, jis buvo vienintelis XX a. diktatorius, lankęsis Lietuvoje“, – pastebėjo pašnekovas.

Taigi – du ultimatumai Lietuvai per dvejus metus. Kas laukia šalies ateityje? Atsakymų nereikėjo ilgai laukti. 1939 m. rugpjūčio 23-iąją Kremliuje buvo pasirašytas gerai istorijoje žinomas Molotovo–Ribentropo paktas. Paskui, rugsėjo 8–14 d., Vokietija pasiūlė Lietuvai atsiimti Vilniją, žadėdama karinę paramą ir ragindama „skubiai veikti, skubiai žygiuoti“. Lietuva atsisakė šio pasiūlymo. Kodėl?

Nepaisant oficialiai ramaus Vyriausybės tono, tarptautiniai įvykiai kėlė įtampą ir vidaus politiniame gyvenime.

Kraugerių suokalbis

„Pasamprotaukime alternatyvios istorijos metodu. Jeigu būtume sutikę su Vokietijos pasiūlymu, iš esmės tai būtų reiškę, kad Lietuva tampa Vokietijos karine sąjungininke. O juk Vokietija, 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuldama Lenkiją, pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Dabar, žinant, kas laimėjo tą karą ir kaip buvo dalytasi Europos žemėmis, kyla nemažai klausimų. Pavyzdžiui, ar Lietuva būtų turėjusi Vilniaus kraštą? Ar Klaipėdos kraštas nebūtų įtrauktas į tą dalį Rytų Prūsijos, kuri buvo pavadinta Kaliningrado sritimi?

Netrukus paaiškėjo naujas dviejų agresorių, Stalino ir Hitlerio, įtakos sferų Europoje pasidalijimas, pasirašius Molotovo–Ribentropo paktą. 1939 m. spalį J. Urbšys, būdamas tuomet Maskvoje, vėliau rašė: „Stalinas paskelbė, kad „... didžiausioji Lietuvos dalis, tenkanti Tarybų Sąjungai... kloja ant stalo žemėlapį ir rodo „valdų“ skiriamąją liniją.“  SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas dar pridūrė, kad bet kuri „imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą – ir viskas, o mes to nedarom“. Tas „nedarom“ truko, deja, tik pusmetį“, – aiškino istorikas.

Pavojingi mainai

Kai 1939 m. rugsėjį Vokietija drauge su SSRS užpuolė (viena anksčiau, kita – vėliau) Lenkiją, raudonarmiečiai užėmė ir Vilnių, ir jo kraštą, kurie tuo metu buvo Lenkijos dalis. Kremlius tada pažadėjo Lietuvai grąžinti Vilnių ir Vilniją, tačiau mainais paprašė įsileisti į šalį karines raudonarmiečių įgulas. J. Urbšys, tai sužinojęs, sušuko: „Bet juk tai okupacija!“. Tuo metu sovietiniai laikraščiai rašė, kad Vilniuje vyksta darbo žmonių demonstracijos, kuriose reikalaujama sostinę prijungti prie sovietinės Baltarusijos, t. y. SSRS.

Tad, anot doc. dr. A. Jakubčionio, Lietuvai liko alternatyva – įsileisti raudonarmiečių karines įgulas ir kartu susigrąžinti Vilnių. 1939 m. spalį Lietuva, sudariusi su SSRS savitarpio pagalbos sutartį, įsileido į šalį 20 tūkst. raudonarmiečių, mainais atgaudama sostinę ir tik apie 23 proc. Vilniaus krašto teritorijos, įtvirtintos 1920 m. sutartyje su sovietų Rusija.

„Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas profesorius Mykolas Romeris savo dienoraštyje tada rašė, kad svetimos karinės bazės šalyje reiškia arba vasalinę priklausomybę, arba okupaciją. Istorikas Alfredas Erichas Sennas teigė: „Lietuva iš tikrųjų buvo sovietų protektoratas, nors formaliai vis dar nepriklausoma valstybė.“ Lenkų politikas Juzefas Bekas anuomet pastebėjo, kad Raudonoji armija „kartą atėjusi, jau neišeina“, – sakė doc. dr. A. Jakubčionis.

Pranešimas: Prezidentas A. Smetona kreipėsi į tautą Kauno radiofone.  Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Vyriausybės neįgalumas

Nors Lietuvos Vyriausybei buvo labai neramu dėl šalies ateities, gyventojus ji ragino nesijaudinti – jokios grėsmės esą nėra. „Lietuvos aidas“ rašė apie sovietų „taikos politiką“, o Vyriausybei vadovavęs Antanas Merkys 1939 m. reiškė „pasitenkinimą Sovietų Sąjungos aukštąją vadovybe“.

Tačiau, anot doc. dr. A. Jakubčionio, lapkričio pabaigoje sovietai pradėjo karą prieš Suomiją. Įžvalgesniems žmonėms nerimą kėlė ne tik pradėtas karas, bet ir jo pateisinimas – sovietai teigė, kad jų armija yra suomių liaudies „išvaduotoja iš baisaus kapitalistų jungo“.

Visgi – artėjančios Kalėdos, Naujieji metai ir Vyriausybės pareiškimas, kad ji pradeda ruoštis 25-osioms Vasario 16-osios metinėms 1943 m., stiprino tautos tikėjimą nepriklausomybe.

„Nepaisant oficialiai ramaus Vyriausybės tono, tarptautiniai įvykiai kėlė įtampą ir vidaus politiniame gyvenime, – teigė pašnekovas. – Per pusantrų metų pasikeitė trys Vyriausybės. Opozicija – krikščionys demokratai ir liaudininkai – 1939 m. siūlė prezidentui A. Smetonai suformuoti koalicinę Vyriausybę. Tai buvo padaryta. Anot A. Smetonos, koalicija – silpniausia valdymo forma, nes, jei „nėra bendrų idealų, negali būti ir kalbos apie tautos vienybę“.

Naujoji Vyriausybė su keliais krikdemais ir liaudininkais kėlė radikalesnių tautininkų nepasitenkinimą, o buvęs su krikdemais artimesnis kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis pasiprašė į atsargą. Jo pareigos buvo patikėtos nepriklausomybės kovų dalyviui Vincui Vitkauskui (jis 1940 m. tapo marionetinės „liaudies vyriausybės“ nariu ir buvo delegacijoje, vykusioje į Maskvą „Stalino saulės parvežti“). Taigi, atslenkant į Lietuvą grėsmei iš SSRS, šalyje nebuvo politinio susitelkimo.“

Atrakcija: estafetės Kaunas-Vilnius slidininkus sveikina Lietuvos vyriausybės atstovai. 1940 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Neskubėjo persikelti

Pasak doc. dr. A. Jakubčionio, įtampą šalyje didino ir sudėtinga ekonominė situacija. Netekusi Klaipėdos uosto, Lietuva kartu neteko 80 proc. eksporto ir importo – teko ieškoti naujų žaliavų šaltinių ir rinkų. Be to, reikėjo pasirūpinti 10 tūkst. pabėgėlių iš Klaipėdos, 87 tūkst. lenkų ir žydų, pabėgusių iš Lenkijos, laikina mobilizacija į Lietuvos kariuomenę (karių skaičius pasiekė 90 tūkst.). Be to, sovietai paliko Vilnių išplėštą, sustojo gamyba, didėjo nedarbas. Sunkumus didino ir tai, kad Lenkija, atsitraukdama iš Vilniaus, paleido iš Lukiškių kalėjimo 2 tūkst. nusikaltėlių – daugėjo kriminalinių nusikaltimų, plėšikavimų.

Kaunas, pasak pašnekovo, tuo metu klestėjo: plačios gatvės, gražūs namai, intensyviai kursuojantys autobusai... Net ir miesto pakraštyje gyvenę darbininkai naudojosi kanalizacija ir vandentiekiu. Gal tai buvo viena iš nenoro greitai perkelti laikinąją sostinę į Vilnių priežasčių? A. Smetona pareiškė, kad į Vilnių – buvusį Lenkijos provincijos miestą nevyks, kol šis neturės „sostapilės“ vaizdo. Tam pritarė ir Vyriausybė.

Šventei Kaune trūko pakilios nuotaikos, nors išoriškai viskas atrodė kaip visada: namai Kaune pasipuošė trispalvėmis vėliavomis, beveik kiekviename lange – A. Smetonos, dr. J. Basanavičiaus ar Lietuvos kunigaikščių paveikslai, gėlės.

Dalis – į Vilnių

1940 m. pradžioje svarstyta, kur ir kaip minėti Vasario 16-ąją Lietuvoje. Nutarta, kad Kaune minėjime dalyvaus prezidentas ir Seimo pirmininkas, o į Vilnių vyks ministras pirmininkas A. Merkys, krašto apsaugos ministras generolas Kazys Musteikis, vidaus reikalų – generolas Kazimieras Skučas, švietimo – Kazimieras Jokantas ir žemės ūkio – Juozas Audėnas. Tai buvo pusė visų ministrų, kurių ministerijos turėjo esminę užduoti – integruoti Vilniaus kraštą į Lietuvą.

Pirmajam Vyriausybės narių vizitui į Vilnių buvo ruoštasi visapusiškai. Vilniaus karinė įgula turėjo deramai sutikti delegaciją iš Kauno, dalyvauti parade. Bažnyčios, įvairios organizacijos taip pat ruošėsi iškilmėms. Vasario išvakarėse Vilniaus universitete susikūrė studentų atsargos karininkų korporacija „Ramovė“, kėlusi tikslą „paskleisti lietuvybę“.

Veiksmas: studentai su vėliavomis Vilniaus Filharmonijos salėje Vasario 16-tosios minėjime. 1940 m. J. Miežlaiškio nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Kaip švęsta sostinėje

Anot doc. dr. A. Jakubčionio, atvykusią į Vilniaus geležinkelio stotį delegaciją pasitiko miesto burmistras Konstantinas Stašys, tarnautojai, kariškiai, dalis gyventojų, grojo orkestras. 1940 m. vasario 16-ąją į šv. Mišias Vilniaus katedroje nuvyko A. Merkys ir K. Musteikis, į Didžiąją sinagogą – J. Audėnas, į Evangelikų reformatų bažnyčią – K. Skučas, į unitų Švč. Trejybės bažnyčią – K. Jokantas. Vėliau vyko kariuomenės paradas. Šventinėje tribūnoje – ji buvo įrengta tuometėje E. Ožeškienės aikštėje (dabar – V. Kudirkos) – paradą priėmė gen. S. Raštikis su Lietuvos karininkais. Deja, greta jų stovėjo ir sovietų karinės įgulos Lietuvoje atstovai. Pro tribūną žygiavo Vilniaus įgulos kariai, virš miesto skraidė Antano Gustaičio sukonstruoti kariniai lėktuvai ANBO: jie, apsisukę apie Gedimino pilies bokštą, praskrido pro tribūną. Aikštėje susirinkę gyventojai plojo, džiūgavo, šaukė „valio!“.

Po parado buvo nueita prie dabartinių Signatarų namų ir prikalta atminimo lenta su užrašu: „1918 m. Vasario 16 d. šiuose namuose paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos atstatymas“, o paskui Rasų kapinėse buvo pagerbtas J. Basanavičiaus atminimas. Vakare Miesto teatre vyko šventinis minėjimas. Pagrindinę sveikinimo kalbą sakė A. Merkys, pabrėžęs Vilnijos integravimo svarbą. Renginio dalyvius sveikino miesto tautinių mažumų atstovai. Iškilmingas posėdis baigėsi Aleksandros Staškevičiūtės giedama „Ave Marija“.

Kompanija: iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas Vilniuje su atvykusiais iš Kauno Vyriausybės nariais. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi (pirmas neatpažintas), Jonas Šlepetys, gen. Jonas Juodišius, ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas, ministras pirmininkas Antanas Merkys, laikinai einantis kariuomenės vado pareigas gen. Vincas Vitkauskas, vidaus reikalų ministras gen. Kazimieras Skučas, gen. Jonas Černius, plk. Pranas Saladžius, plk. Petras Gužas. „Foto-menas“ Vilnius. 1940 m. Eugenijaus Peikštenio archyvo nuotr.

Šventė Kaune

Pasak istorikės dr. Ingridos Jakubavičienės, šventei Kaune trūko pakilios nuotaikos, nors išoriškai viskas atrodė kaip visada: namai Kaune pasipuošė trispalvėmis vėliavomis, beveik kiekviename lange – A. Smetonos, dr. J. Basanavičiaus ar Lietuvos kunigaikščių paveikslai, gėlės. Rytą vyko šv. Mišios visose Kauno bažnyčiose. Prezidentas su Vyriausybės nariais dalyvavo šv. Mišiose Arkikatedroje bazilikoje. Paskui Karo muziejaus sodelyje, prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Vyriausybės nariai padėjo gėlių. Prezidentas, Kauno radiofone sveikindamas Lietuvos žmones pabrėžė, kad svarbiausia dabar – išsaugoti valstybingumo pamatus, tačiau apgailestavo, kad „ūpas, kuriuo šventę minime, yra toks, koks radosi pritvinkusiu karo garų metu“.

Kauno karininkų ramovėje vyko iškilmingas renginys, o provincijos vietovėse šventę organizavo Lietuvos šaulių sąjungos skyriai, mokyklos, kitos visuomeninės organizacijos, tačiau visur tvyrojo nerimo atmosfera. Nors šventiniuose laikraščių numeriuose daug rašyta, kad Vasario 16-oji iškovota protu ir ginklu, akcentuotas kariuomenės ir piliečių vaidmuo šiuo sudėtingu laikotarpiu, tačiau po keturių mėnesių ryžtas ginti laisvę išgaravo – 1940 m. birželio 15-ąją sovietų okupantai nesulaukė jokio tautos pasipriešinimo“, – priminė dr. I. Jakubavičienė.

Renginys: Vlado Pūtvio būrio šaulės Vasario 16-ąją koncertavo Kauno karo ligoninėje. 1940 m. A. Pajaujo nuotr. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Bjauri veidmainystė

Vasario 16-ajai skirtuose renginiuose Rygoje ir Taline Lietuvą pasveikino Latvijos ir Estijos vadovai. Sveikinimo telegramą prezidentui A. Smetonai atsiuntė ir JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas.

Telegramos skriejo ir iš Maskvos. SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas Michailas Kalininas Vasario 16-osios proga reiškė „geriausius linkėjimus“, o V. Molotovas palinkėjo „tolimesnio Lietuvos valstybės klestėjimo“. Tai buvo šlykšti veidmainystė – vasarį iš Rygos, Kauno ir Talino į Maskvą suvažiavo sovietų pasiuntiniai susipažinti su agresyviais sovietų planais, kaip dirbtinai kelti įtampą Lietuvoje.

Atvyko: Adolfas Hitleris kreiseryje „Deutschland“, atplaukusiame į Klaipėdos uostą. 1939 m. kovo 23 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Propaganda, okupacija

„Pošventiniu laikotarpiu Kaune įvyko neskelbtas Vyriausybės posėdis, kuriame nutarta grėsmės iš SSRS pusės atveju šalies vadovams palikti laikinąją sostinę, o vėliau – galbūt ir Lietuvą. Kariuomenei buvo nurodyta kelioms dienoms sulaikyti priešo puolimą, kad Vyriausybė spėtų pasitraukti į užsienį“, – sakė doc. dr.  A. Jakubčionis.

Anot istoriko, tuo metu sovietai pradėjo pastebimiau kelti įtampą Lietuvoje: pasipylė nedraugiški straipsniai sovietiniuose laikraščiuose apie lietuvių nedėkingumą už sugrąžintą Vilnių, už palankumą Suomijai ir kt. Sovietinė propaganda ėmė aiškinti, kad maža šalis negali „išlikti neutrali, kai didžiosios konfliktuoja, kad jų, mažųjų, neutralumas – savižudybė“. Dabar jau visi žinome, kad šiuos ir daugybę kitų panašių veiksmų ir provokacijų lėmė 1940 m. balandžio 25 d. Kremliuje priimtas nutarimas okupuoti Baltijos valstybes.

„Okupacijos pretekstu tapo Maskvos kaltinimai Lietuvai dėl raudonarmiečių, įsileistų į Lietuvą, grobimo ir net jų žudymo. Daug vėliau, – teigė istorikas, – V. Molotovas atvirai pripažins, kad sovietams labai reikėjo Baltijos respublikų teritorijų ir kad būtent SSRS leido joms būti nepriklausomoms 20 metų.“

Nors okupacijos metais sovietai įvairiausiais būdais mėgino išrauti iš mūsų tautos atminties Vasario 16-ąją – tautos laisvės simbolį ir siekį – tačiau neišrovė. Ši didi lietuvių šventė atgimė 1989 m., kai sovietų valdžia jau nebepajėgė palaužti laisvės ištroškusių žmonių ryžto. Vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vyko Sąjūdžio Seimo sesija, o Nepriklausomybės dieną atidengtas atkurtas Laisvės paminklas.