Nuoširdi, smulki ir kupina energijos, tarsi skruzdėlytė šalia tvirto Gintaro Patacko peties – tai muzikantė, literatė Ana Gerasimova, susižavėjusi vyriška poezija.

Ši Rusijoje gimusi, lietuvių filologijos studijas baigusi, kūrybiškos sielos moteris save realizuoja kaip muzikantę ir poetę, tačiau nauja kauniečio poema "Mažoji Dieviškoji Co" ją vėl grąžino prie vertimų. Visai neseniai rusų ir lietuvių kalbomis išleistą G.Patacko poemą Kaune pristatė pati vertėja, radusi laiko pabendrauti ir su "Kauno diena". Tai, kad į pokalbį netruko įsiterpti ir G.Patackas (G.P.), nė kiek nenustebino: juk su A.Gerasimova (A.G.) kalbėjomės ir apie jo poeziją.

– Esate muzikantė ir kuriate pati. Kaip atradote save ir kaip vertėją?

A.G.: Pagal diplomą mano profesija yra vertėja iš lietuvių kalbos, taigi viskas prasidėjo nuo vertimų. Tik vėliau tapau muzikante ir pradėjau groti. Iš pradžių rokenrolas buvo labiau kaip hobis, o tik laikui einant tapo profesija ir dabar, beje, yra pagrindinė, o vertimai liko kaip hobis.

– Tekstų vertimas tarsi apriboja. Ar jums netrūksta erdvės saviraiškai?

A.G.: Kaip tik dėl to man patinka, nes kai aš pati ką nors kuriu – eilėraštį arba dainą, tuomet ribų nėra. Kaip tik įdomu turėti šias ribas ir stengtis ką nors daryti apsibrėžus. Tai didelis profesionalumas, jeigu tu ką nors rimtai darai literatūros srityje, reikia mokėti viską. Galvoju, kad apskritai eilėraščių rašymas yra kaip vertimas iš savo kalbos, kuri yra žmogaus viduje į kažkokią išorinę kalbą. Tai labai gera praktika kiekvienam poetui – versti iš kitos kalbos į savą. Tai yra toks pat mechanizmas.

– Kokios patirties jums suteikia kiekvienas vertimas?

A.G.: Vertimai yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, verčiau gana daug prozos ir kritikos iš anglų kalbos – ten visiškai kitokia patirtis, tai – ne tas pats kaip eilėraščius versti. O iš lietuvių kalbos eilėraščių įdomiausia buvo versti Henriką Radauską, kai dar mokiausi institute, ir G.Patacką – dabar ir prieš 20 metų, kai verčiau jo pirmą knygą. Iš tiesų aš ne tiek daug verčiu, kad galėčiau kalbėti apie kažkokią didelę patirtį. Apie G.Patacko vertimus aš galiu šnekėti, o štai bendrai – ne.

– Būna akimirkų, kai norisi pakeisti tekstą?

A.G.: Maža ką aš noriu pakeisti... Ne mano tekstas ir prasmė turi būti ta pati. Žinoma, pagal savo kalbos dėsnius aš turiu keisti tekstą, kad jis būtų rusiškas. Tuo žmogus skiriasi nuo kompiuterio, kad tu gali šiek tiek pakeisti tekstą ir jis taps artimesnis originalui. O galima visiškai nieko nekeisti, bet tekstas taps tolimas ir neliks jausmo, prasmės nebus.

– Kiekvieno autoriaus kūryba turi savą prieskonį, o vertimą taip pat galime vadinti savotiška kūryba. Kaip manote, kokią dalį savęs paliekate tekstuose?

A.G.: Gan didelę, bet šiuo atveju su Gintaru tai – tarsi bendra tapatybė. Mes turime daug panašumų – ne išorinių (nusijuokia), bet bendrai, požiūriu, kaip aš žiūriu į realybę, kaip pasaulis virsta į žodį ir žodis – pasauliu. Kaip daiktas virsta žodžiu ir žodis virsta daiktu, virsta knyga... Tai vot, saliut! Ir žodis virsta žmogum – Gintaras Patackas! Gintarai, pasėdėk su mumis.

– Su kokiomis baimėmis susiduriate versdama tekstus?

A.G.: Jokių baimių. Aš Patacko nebijau. Dabar aš Antaną A.Jonyną verčiu, tai jo truputį bijau... A.A.Jonynas yra už laisvę, tekstas yra laisvas ir požiūris į pasaulį – toks laisvas. Kai pradėjau versti G.Patacką, visą laiką jo klausiau: "O galima taip? O galima taip?" "Galima, kaip nori", – atsakydavo man jis.

G.P.: Aš jai suteikiau 100 proc. laisvės.

A.G.: Man tai buvo truputį per daug. 100 proc. laisvės! Ką nori, tą ir daryk!

G.P.: Tai vietoj vieno darė kokius aštuonis to paties eilėraščio variantus. Tai buvo jai laisvės!

A.G.: Kai verčiu A.A.Jonyną, tai, pavyzdžiui, atnešu tekstą ir jis sako: "Na... Pas mane buvo ne visai taip. Čia nelabai tinka." Ir jau man kažkaip baisoka... Gal ką ne taip padariau? Ir ieškai visą laiką. Su Gintaru daug galima daryti ir čia – jau beveik bendraautorystė.

G.P.: Autorizuotas vertimas, pavadinkime. Iš pradžių buvo sunku bendrauti dėl atstumo, Ana savo keliais traukė, keliavo. Šiaip vertimas dabar jai kaip pasakyt... Ji yra socialinių mokslų daktarė.

A.G.: Aš – filologė, filologijos daktarė. Socialiniai mokslai tai – viso gero (juokdamasi parodo nykščiu žemyn – aut. past).

G.P.: Apsiginusi viską, puiki poetė, bet ji yra dainininkė. Paviliojo ją laisvas dainininko gyvenimas, turi roko grupę, keliauja ir keliauja po pasaulį. Jos pasaulis gana trapus.

A.G.: Į Niujorką greit važiuosiu, vešiu tavo knygą.

G.P.: Turėsi dešimt kartų didesnę kainą lupti, nes žinai – už knygnešystę. Knygos yra vienas iš sunkiausių bagažų.

– Dauguma jūsų vertimų – lietuvių rašytojų kūriniai. Kas jus patraukė mūsų literatūroje?

A.G.: Ne ne, aš bendrai beveik nieko neverčiu – beveik 20 metų, turėjau ką kita veikti. Verčiau iš anglų kalbos Jacko Kerouako du romanus, paskui pradėjau tik dainuoti ir savo eilėraščius kurti. Aš tiktai su Gintaru dabar dirbu – užpernai mes susitikome po 20 metų pertraukos ir vėl pradėjome bendradarbiauti.

– O kodėl griebiatės "Mažosios Dieviškosios Co"?

A.G.: Pirma mes vėl išleidome seną knygą, o vėliau susitikus Gintaras atnešė šią naują poemą, tada dar nebaigtą, ir pasakė: "Čia mano nauji eilėraščiai. Jeigu tau įdomu, pažiūrėk, išversk." Na, aš ir pažiūrėjau... Man buvo labai įdomu, pradėjau versti, ir labai giliai į tą vertimą pasinėriau. Esu labai dėkinga Gintarui už tai, nes mano kaip vertėjos gyvenimas prasidėjo iš naujo.

– Tai tiesiog paėmus knygą į rankas gimė noras ją išversti?

A.G.: Išverčiau vieną, kitą... dešimt eilėraščių ir sakau: "Duok daugiau!" Ir jis davė daugiau. Vėliau supratau, kad jau verčiu visą knygą. Tokia esu – jeigu aš ką nors darau, tai turiu viską padaryti. Jeigu turiu vieną ar kitą gerą naują dainą, iš karto galvoju, kad reikia įrašyti albumą. Tas pats buvo ir su šia knyga – vienas kitas eilėraštis, dešimt, dvidešimt, ir matai, kad jau viskas, nėra kur dėtis, mano organizmas pats veikia kažką, aš negaliu nei valgyti, nei miegoti, kol nepadarysiu visko.

– Kokia jums yra G.Patacko kūryba?

A.G.: O, nežinau, ji man yra labai įdomi. Pirma, kaip jis sako, labai savotiška faktūra. Tokia faktūra, kad yra ką pačiupinėti. Ten yra eilėraščių mėsa, kaip kad yra sakęs Oskaras Mandelštamas: "Stichi vinograda miaso" – eilėraščių vynuogių mėsa. Šios eilėraščių vynuogių mėsos pilna. Dėl to yra labai patogu ir įdomu versti, kad yra ką išversti. Tekstas yra pilnas, jis įdomus, jis duoda daug galimybių. Tai ne oras, debesis – ir viskas. Tokius eilėraščius, kuriuose nėra daiktų, nėra kvapų, labai sunku versti, o kai yra, už ko užsikabinti, iš karto įdomu. Matai, kad tavo galvoje yra tokie laipteliai ir tu jau gali kopti.

– O kokia yra "Mažoji Dieviškoji Co"? Koks tai kūrinys – lengvas, įžvalgus, intelektualus?

A.G.: Jis yra ir lengvas, ir sunkus. Ir lengva, įdomu, ir kartais labai juokinga, kartais labai grėsminga skaityti – kaip gyvenimas. Kartu ir lengvai parašyta – yra tos vynuogių mėsos. Apie gyvenimą labai literatūriškai parašyta, daug visokių literatūrinių asociacijų, tas man yra labai įdomu. Mano eilėraščiuose irgi labai daug asociacijų su kita literatūra, su kita poezija, bet Gintaro poemoje netgi aš ne viską žinau, ne viską atpažinau, o jis neprisipažino. Tik paskui sužinau, kad čia buvo citata, o aš tos citatos nežinau. Už tai aš padariau daug savo asociacijų, kurių jis nežino. Pavyzdžiui, yra kokia tinkama Vladimiro Vysockio asociacija – aš ją įdedu ir paskui sakau: čia buvo V.Vysockio citata, o jis sako neatpažinęs. Na, taip tau ir reikia. Juk ir aš tavosios neatpažinau.

– Ką verčiant poemą buvo sunkiausia perteikti? Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

A.G.: Sunkiausia... Dabar kaip po gimdymo, jau atrodo, kad net neskaudėjo, kad viskas buvo labai lengva, įdomu ir linksma. Kai jau turi šią, knygą nebegali ir atsiminti, kas buvo sunku. Buvo labai sudėtinga redaguoti save, kai jau galvoji, kad radai variantą, o paskui ima – ir atsiranda kitas. Lietuvių kalba nėra mano gimtoji, todėl aš ne viską suprantu. Aš daug ko nesuprantu. Gintaro kūryboje yra daug visokių gylybių, kurių aš net negaliu žinoti – iš jo paties gyvenimo ar iš slengo. Jis juk 10 metų už mane vyresnis, anuomet slengas buvo šiek tiek kitoks ir aš iš to slengo ne viską suprantu.

G.P.: Lietuviškas yra vienoks, rusiškas yra kitoks. Victoras Hugo yra pasakęs: slengas gyvena 25 metus, po to jis numiršta.

A.G.: Netgi lietuviškas slengas pasikeitė per dešimt metų. Tavasis yra 10 metų senesnis už mane, o už kitus – dar 20 metų, ir jie jau ne viską supranta. Bet tai nėra sunku, tai įdomu, malonu, truputį sudėtinga. Aš visą laiką skambinu Gintarui ir klausiu: "Ką tai reiškia? O iš kur tai yra?" Toks dėsnis: jeigu ko nors nesupranti, negali ir gražiai išversti. Jeigu tiksliai žinai, kas norėta pasakyti, tada randi tikslų variantą, kuris gali būti gana toli nuo originalo, bet prasmė ta pati. Tai yra labai įdomus dėsnis.

G.P.: Pajusti emociškai tą žodį… Pavyzdžiui, kai mokaisi kalbą, irgi ne visus žodžius žinai, bet per tam tikrą laiką atspėji jų prasmes, kad nereikėtų lįsti į žodyną, o paskui pasižiūri – iš tikrųjų atspėjai. Toks empatinis jausmas, šeštasis pojūtis.

A.G.: O gali ir neatspėti...

– G.Patacko poemoje gausu aliteracijų ir, kaip pats autorius teigia, suveltų eilučių. Kaip vertinate savo darbą, ar pavyko atskleisti ir lietuviško žodyno skambesį rusų kalboje?

A.G.: Čia lengviausia. Lietuvių kalba yra artima rusų kalbai gramatiškai ir gana artima skambesiu. Aš dainuoju, groju, turiu muzikalią ausį, todėl čia problemų nėra. Su aliteracija, su skambesiu – viskas gerai. Prasmė – tai sąmonės srautas, asociatyvus mąstymas, tada lieki tame sraute ir toje prasmėje.

– Kaip ši knyga buvo įvertinta Rusijoje?

A.G.: Pirmas tiražas jau pasibaigė! Aš gavau grantą už šį vertimą ir padariau šitą tiražą, nedidelį – 500 knygų, bet vis tiek! Visas mano koncertuose nupirko, o kam norėjau, padovanojau pati. Dabar leisiu naują tiražą leisiu, bet jau savarankiškai. Žmonės labai domisi ir ne tik Maskvoje ar Sankt Peterburge, visur, kur aš važinėju, jie klausia: "O Patacką atvežei? O kur yra Patackas? Mes norime šios knygutės."

– Ką šioje poemoje atranda šiandienis žmogus?

A.G: Mes patys esame šiandieniai žmonės, ne Dante koks nors… Šiandienis žmogus randa šiandienį žmogų ir šiandienę problemą bei šiandienį požiūrį į pasaulį.

G.P.: Iš esmės pats žmogus nesikeičia per tūkstančius metų. Tie patys bruožai, tas pats mąstymas, keičiasi tik rūbai. Mainos rūbai margo svieto. Iš esmės kartojasi tas pats, tik kitomis spalvomis, kitais deriniais, kitomis kombinacijomis.

– Kas jums labiausiai patiko šioje poemoje?

A.G.: Na, aš toks linksmas žmogus, man labai patinka humoro jausmas. Aš visada sakau, kad žmoguje man pats pagrindinis dalykas yra humoro jausmas, o Gintarui jo netrūksta.

G.P.: Čia yra sveiko cinizmo, homeriško kvatojimo. Tarkim, toks dalykas – rimtu veidu pasakoti juokingas istorijas. Kaip ir pokerį žaidžiančių žaidėjų veidai irgi neperskaitomi, metaliniai. Esmė – vidus.

A.G.: Labai teisingai passkyta.

– Ar ant jūsų darbo stalo jau guli nauja vertimui paruošta knyga?

A.G.: Stalo nėra! Bet guli mano kuprinė ir tas A.A.Jonynas! Jau išverčiau 45 sonetus ir dar versiu, gal darysime knygą. Kitais metais bus jo knyga, o paskui – jau tikriausiai bus G.Patackas.