Trisdešimtasis „Žaisos“ pavasaris – bičiulių ir bendraminčių apsuptyje

"Nesprok, žalias ąžuolėli,/ Šiąnakt šals šalnelė./ Aš šalnelės nebijosiu,/ Per naktį išsprogsiu./ Kelis, kelkis jaunas broli,/ Reiks tau jot vainelėn..." Ir paprasta, ir nepaprasta ši daina. Panaši į daugelį senovinių lietuvių dainų, o vienintelė – nes nuo jos, galima sakyti, prasidėjo "Žaisa" – ne toji Žaisa – upelė, kurios ištakos ties Pažaisliu, kitapus Kauno marių, o jos vardu pavadinto folkloro klubo pirmoji daina. Ją žaisiečiai dainavo ir prieš penketą metų, sodindami savo 25-mečio ąžuoliuką. Dar vienas – Atgimimo ąžuolas, pasodintas pačioje ansamblio veiklos pradžioje drauge su atsargos pulkininku Antanu Malijoniu, jau ir giles brandina. Tąsyk žaisiečiai irgi giedojo minėtą giesmę. O šiemet – jau 30-metis.

Dabar jau būtų sunku suskaičiuoti visus esamus ir buvusius žaisiečius bei jų atžalas, kurie ilgiau ar trumpiau mėgavosi liaudies daina bei šokiu, patys dainavo ir kitus mokė, tautines bei kalendorines šventes šventė. Deja, yra jau ir anapilin iškeliavusiųjų. Bet "Žaisa" – gyva stipri, daininga, kaip ta ąžuolo gilė prinokusi.

Ansamblio susikūrimas prieš 30 metų sutapo su Lietuvos atgimimu 1988-ųjų pradžioje. Jo iniciatorius – "Žaisos" prezidentas Remigijus Visockas, Kauno namų statybos kombinato bazėje sukurtam ansambliui vadovauti pakvietęs tautinės dainos entuziastus Mintautą ir Ramunę Pečiulius, nuoširdžius ir nenuilstančius žmones, kurie už ilgametį etninės kultūros bei paveldo puoselėjimą yra premijuoti miesto Kultūros skyriaus.

"Žaisos" repertuarą sudaro XIX–XXa. įvairių Lietuvos regionų liaudies dainos ir šokiai, sutartinės, romansai, žaidimai, instrumentinė muzika, o preciziškai, iki smulkiausios detalės ar puošmenos sukomplektuoti ansamblio dalyvių tautiniai kostiumai reprezentuoja skirtinguose Lietuvos regionuose dėvėtus išeiginius drabužius. Yra parengta ir visų regionų drabužius, dainas ir šokius pristatanti programa, kurioje pasakojama, kas ir kodėl būdinga kiekvienam kraštui, kuo vienas nuo kito skiriasi, kaip daina ar drabužis atliepia aukštaičio ir dzūko, žemaičio ir suvalkiečio charakterį.

Dalyvių žaisiečių nemažėja, nors kai kurie dėl amžiaus ar užimtumo pasitraukia, tačiau ateina ir naujų narių, įvairiausio amžiaus bei profesijų – yra ir pedagogų, ir medikų, ir dailininkų, ir tarnautojų. Liaudies daina – kaip atgaiva, kaip meditacija, pagaliau – kaip malda.

Toli toli sklinda "Žaisos" dainos. Žaisiečiai – ne tik nuolatiniai miesto renginių, bet ir tradicinių dainų švenčių Vilniuje dalyviai. Su koncertais tarptautiniuose folkloro festivaliuose apkeliavę bene visą Europą – aplankę ne tik artimiausius kaimynus latvius, lenkus, baltarusius, bet ir tolesnius kraštus – Makedoniją, Prancūziją, Olandiją, Vokietiją, Serbiją bei daugybę kitų. O šį rudenį dainomis, kitokia liaudies kūryba ketina pradžiuginti tautiečius Čikagoje.

Per tuos tris dešimtmečius parengta nemažai teminių kalendorinių švenčių ir apeigų programų ("Ant tėvulio dvaro", "Dainuoju dainą – gyvenimą gyvenu", "Prašom, svečiai, kieminėt" ir kt. ). Įrašyta ne viena garso kasetė, kompaktinis diskas, sukurtas filmas "Iš kur teka nemunai". Ir dar daug visko bus.

Todėl norisi kiek perfrazuoti tą pirmąją dainą apie ąžuolą: "Žaliuok, mūsų ąžuolėli!/ Gyvuok, "Žaisa"!/ Ir nenustok dainuoti."