Rankų darbo magija

KVMT gali didžiuotis tuo, kad visos dekoracijos ir nusileidžiančios uždangos yra tapomos rankomis. "Užsienyje dabar jau yra mažai pieštinių dekoracijų, ten visą darbą atlieka automatai, piešinį perkeliant fotografijos būdu, – pasaulines tendencijas pastebi R.Staškevičiūtė. – Kartais tokios uždangos primena reklaminius stendus. Pieštinių uždangų ir dekoracijų – visai kitas ryškumas ir spalviniai niuansai."

Kolegei pritarianti G.Ramonaitė sako, kad paskutiniai pastatymai – "Vindzoro šmaikštuolės" ir "Kornevilio varpai", kurio premjera laukia rudenį – reikalavo ypač sunkaus darbo.

"Atvažiavę užsieniečiai scenografai norėjo būtent tik rankų darbo, – pastebi dailininkė. – Tačiau mes pasiilgstame medžiaginių dekoracijų. Dabar dažnai naudojami didžiuliai pastatų fragmentai, o anksčiau būdavo tiesiog nuleidžiama medžiaginė uždanga ir tie piešinukai suteikdavo daug jaukumo ir šilumos. Galbūt kažkada ateityje jos vėl atgims scenoje."

Kurdamos dekoracijas dailininkės išpildytojos jas perpiešia po tris keturis kartus. Pagrindinė priežastis – ne visada sėkmingas bendravimas su scenografu, ypač jei jis – iš užsienio. Kartais dailininkas idėjas perteikia ne visai aiškiai, kartais kūrybos proceso metu tiesiog pasikeičia pirminis sumanymas.

Būna, kad jau sumontavus nupieštas dekoracijas scenoje ir jas apšvietus spalvos įgyja nenumatytą atspalvį – dar sykį vėl viską reikia taisyti. "Viskas daroma dėl tos teatro magijos", – įvardydama sunkaus darbo varomąją jėgą šypsosi R.Staškevičiūtė.

Nesibaigiantys ieškojimai

"Norint pastatyti spektaklį reikia įdėti labai daug darbo. Ir jį atlieka labai didelė žmonių komanda – nuo stalių, suvirintojų, siuvėjų, mūsų – iki solistų, režisieriaus ir dirigento", – sako dailininkės.

Pačių dailininkių darbas, atrodo, tarsi ir paprastas, tačiau reikalauja kruopštaus pasirengimo ir didelės kantrybės.

"Daroma daug dekoracijų variantų, kol galiausiai randamas tinkamiausias sprendimas. Pavyzdžiui, statant "Vindzoro šmaikštuoles", italas scenografas Alessandro Camera norėjo, kad būtų 3D vaizdas, ir iš pradžių nepaaiškino, kaip tai reikėtų padaryti. Mums tai buvo tikras išbandymas, netgi šokas. Ne vieną kartą teko redaguoti pirminį variantą, kuris visai neatitiko dailininko vizijos", – pasakoja G.Ramonaitė.

Kai kurios sceninės detalės ar uždangos scenoje šmėkštelėja tik kelias minutes, o joms sukurti sunaudojama daug medžiagų, dažų ir prireikia daugybės valandų kruopštaus rankų darbo.

"Būna premjerinė karštligė, kai kartais tenka dirbti net ir naktimis, ir visą savaitgalį. Tačiau šiame darbe nėra rutinos. Kiekvienas spektaklis būna paremtas visai kitokiu sprendimu su vis kitomis technikomis. Tad kiekvieną kartą atrandi vis kažką naujo", – džiaugiasi cechui vadovaujanti Neringa Jakaitienė.

Naujų pasaulių kūrėjai

Paprašytos papasakoti apie dekoracijų, uždangų ir kitų scenai būtinų objektų gamybos procesą, pašnekovės pademonstruoja, kaip rengiamasi spalį vyksiančiai premjerai – operetei "Kornevilio varpai", kurią režisuoja austrų režisierius Hermannas Keckeis.

Dailininkės džiaugiasi: scenografiją kuriantis austras Maroine'as Dibas – vienas iš tų retų scenografų, kurie savo sceninės erdvės viziją išdėsto itin aiškiai ir detaliai.

Dailininkas yra parengęs scenos maketą, atspindintį jo viziją ir netgi nurodantį, kaip turi judėti dekoracijos.

"Jis norėjo vibruojančių linijų. Nupaišė keletą pavyzdžių, kokios jos turėtų ir neturėtų būti. Parašė netgi konkrečius matmenis. Kad būtų būtent tokios, o ne kitokios. Scenos uždanga kiek sudėtinga, kadangi ji tapoma ant tiulio. Pagal scenografo viziją reikia sukurti kažką panašaus į lėlių teatrus, kuriuos kadaise statydavo vaikai. Bus dar netikėtų, pastatomų figūrų. Bus ir laivų, kurie turės įplaukti į sceną ir išplaukti. Atrodo, premjera dar toli, bet jau dabar yra daug darbo. Šis maketas yra labai kruopščiai parengtas. Esame dirbę su nemažai tokių daugmaž maketų, o čia sužymėtos net ir mažiausios detalės – audinių raukšlės, kutai ir t.t.", – būsimos premjeros įspūdžiais dalijasi G.Ramonaitė.

Gavusios mažytį maketą dailininkės vaizdą padidina daugybę kartų. Dekoracijų ceche įrengtas specialus antras aukštas, į kurį užlipus galima palyginti tam tikrą rengiamą scenografijos detalę su jos pirminiu vaizdiniu, scenografo perteiktu makete. Žvelgiant iš toliau labai aiškiai matyti, ką pavyko įgyvendinti taikliai ir ką ne taip sėkmingai.

"Šio spektaklio atveju daug kas aišku ir dirbame gana kryptingai. Anksčiau, dirbant prie kitų pastatymų, yra buvę itin sunkių momentų, nes buvo sunku nuspėti dailininko norus. Ypač  dirbant su spalvomis", – pasakoja pašnekovė.

Statant pastarojo sezono premjerą, operą "Vindzoro šmaikštuolės", reikėjo daug litrų dažų nudažyti lapams, kurie scenoje pasirodo spektaklio antroje dalyje.

"Gavome žalius lapus, o dailininkas norėjo, kad būtų spalviniai niuansai – violetiniai ir rožiniai. Ir lapus iš abiejų pusių dažėme rankomis. Prašėme net valdžios talkos – sulaukėme pagalbos iš vienos mokyklos: lapų dažyti ateidavo po penkis šešis  mokinius. Bet ši praktika atskleidė, kad net ir lapą norint nudažyti reikia turėti patirties", – darbo subtilumais dalijasi G.Ramonaitė.

Dirbtuvėse dirbanti grafikė Vilija Kneižytė pratęsė kolegės mintį: "Šiame darbe kūrybos nėra labai daug, tai daugiau techniniai dalykai. Reikia iš tiesų turėti daug patirties ir žinių, kad galėtum įgyvendinti tai, kas reikalinga. Atrodo, kad jau viską žinai, bet ateina kitas autorius su savo vizija, kur naudojamos naujos medžiagos, ir vėl – paieškos, nežinomybė."

Dailininkių teigimu, scenografijos neaplenkia madų vėjai. "Anksčiau dirbome su plastiku, metalu, būdavo labai daug konstrukcijų, o dabar į sceną sugrįžo tapyba, todėl darbas kur kas malonesnis, nes daug jaukiau dirbti su teptukais nei su metalais. O ir rezultatas būna kur kas mielesnis, nes, nudažius vamzdį lygiai, nebūna jokio pasitenkinimo", – sako dailininkė.

Tarsi F.Fellini filme

Dar XIX a. pabaigoje statyto, ne kartą rekonstruoto KVMT scena yra gana archajiška, truputį pasvirusi – kartais reikia truputį įpjauti uždangą, kad ji nusileistų tiesiai.

Jau daugelį metų teatre dirbančios dailininkės pastebi: nors dėl nedidelės scenos išplanavimo ir pasitaiko nepatogumų, ilgaamžiame teatre tvyro itin gyva, net kinematografiška atmosfera. Tuo ji traukia ir čia statyti premjerų atvykstančius užsienio kūrėjus.

"Užsienyje viskas mechanizuota, o mūsų scena, galima sakyti, muziejinė. Ji man primena Federico Fellinio filmą "Orkestro repeticija", kai prie virvių prisikabinę scenoje siūbuoja muzikantai. Dabar užsienio teatruose tereikia vienam žmogui paspausti vieną mygtuką pulte, iš kurio valdomi visi scenos įrengimai. O pas mus vyrai kone su smėlio maišais priremia dekoracijas. Užsilipa ant virvių ir laukia tam tikro muzikinio takto, kada galės nuleisti uždangą. Ir viską atlieka sekundės tikslumu", – apie užkulisiuose vykstančius žiūrovų akiai nematomus procesus pasakoja dailininkė.

Kad galėtų pajudinti dekoracijas, pagalbiniai scenos darbininkai persirengia kostiumais ir tarp aktorių įsimaišo spektaklio metu.

"Čia teigiama prasme yra sustojęs laikas – kitur to jau nebėra. Apie šį teatrą būtų galima statyti filmą. Ir teatras, ir pats darbas jame turi daug daug magijos", – entuziastingai teatru žavisi dailininkė R.Staškevičiūtė.