Tapytoja J. Varkulevičienė: kūryba yra išsikalbėjimas

– Autoportretas tai – kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tradiciškai portreto funkcija – pavaizduoti ir įamžinti žmogų, ypač jo veidą. Jose Ortega y Gassetas (ispanų filosofas ir eseistas – aut. past.), kalbėdamas apie tapybą, pabrėžia, kad "tradicinis dailininkas, tapydamas portretą, jaučiasi įpareigotas realaus asmens ir stengiasi maksimaliai tiksliai atkartoti proto pasirinktą vieną iš scheminių jo atvaizdų, kurių jis jungia begalybę. Kas gi atsitiktų, jei menininkas, užuot tapęs jį, nuspręstų tapyti savą to žmogaus idėją, savą jo schemą? Tada paveikslas būtų pati tiesa ir neįvyktų neišvengiamas krachas. Paveikslas, atsisakydamas nurungti realybę, išliktų tuo, kuo iš tiesų yra: nerealybe. Menininkas tapo aklas išoriniam pasauliui ir nukreipia žvilgsnį į vidinius subjektyvius peizažus".

Man nėra svarbu tiesiogiai vaizduoti, atkartoti supančią realybę, todėl tapydama atsisakau beveik visų portreto žanrui priskiriamų bei privalomų detalių: atpažįstamumą suteikiančių simbolinių reikšmių ar autentiškų veido bruožų. Specialiai nenaudoju portretiškumą pabrėžiančių žymių: anatominių veido dalių bei aplinką indentifikuojančių detalių. Kiekviename tapytame portrete yra dalis manęs, mano patirties ir išgyvenimų. Tai – tam tikra autoportretavimo forma. Savęs tapymas tai – asociacijų, tam tikrų atsiminimų projekcija. Tiesiog bandau vizualizuoti atmintį – tam tikro momento būseną, pavidalą.

– Kas lemia autoportreto atlikimo techniką?

– Man yra įdomus dialogas tarp manęs ir aplinkos bei vaizdinės raiškos, labiausiai atspindinčios tą situaciją ir būseną, ieškojimas. Atlikimo tecniką lemia pati autoportreto idėja, nulemta tam tikros emocinės patirties. Dažniausiai tam įspūdžiui užfiksuoti renkuosi įvairias technikas ant popieriaus: grafitą, pastelę, akvarelę, guašą, koliažą, mišrią techniką. Neretai tai yra nedidelio formato darbai. Vėliau idėjas tęsiu tapydama didesnio formato darbus aliejine technika.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Dažniausiai remiuosi natūra. Nedidelis veidrodėlis ant stalo, šalia paletės, būtinas ne dėl tikslaus veido bruožų atkartojimo – jis padeda stebėti šviesos kaitą veide, kuriančią autoportreto nuotaiką, spalvą, įtampą.

Kiekviename tapytame portrete yra dalis manęs, mano patirties ir išgyvenimų.

– Kuo remiatės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Kaip jau minėjau, šviesa – pagrindinis spalvos šaltinis. Todėl dažnai stebiu, tyrinėju praeivių, sutiktų žmonių veidus, skirtingai  apšviestus, pastebiu save daug kur: vitrinų atspindžiuose, parduotuvių veidrodžiuose ir t.t. Šviesa sukuria nuotaiką, reflektuoja emocijas, lemia išraiškos būdus. Visa tai tarsi tapybos "sufleris", padedantis atrasti autoportreto spalvą, jos formą.

– Kokia yra fono reikšmė paveiksle?

– Reikia paminėti, kad mano autoportretai tai – tapybos darbų ciklo "Paribio portretai" dalis. Cikle siekiu atkreipti dėmesį į nuolatinį žmogaus bandymą sukonstruoti asmenybę, savo identiteto paieškas. Tapydama autoportretą, kaip ir kitus portretus, vaizduoju jį izoliuotoje, nuasmeninintoje aplinkoje, kuri pabrėžia situacijos komplikuotumą ir nukreipia dėmesį į portretuojamąjį.

– Drobės formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Drobės formatas – svarbi kūrinio dalis. Tapau skirtingų formatų autoportretus, kurių dydis priklauso nuo pasirinktos idėjos: kartais pakanka 15x20 cm, o kitąkart – renkuosi gerokai didesnes drobes. Tapybos darbo koncepcija diktuoja formato pasirinkimą: tiršti, sunkūs, faktūriniai darbai dažniausiai kuriami mažo formato drobėse, laisvesni, "gestiški" autoportretai – nulemia didesnių formatų pasirinkimą.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Žiūrėdama į save matau, kad turiu mamos akis ir tėčio nosį, kad mano dukra paveldėjo mano veido ovalą. Matau ir pažįstu save, todėl net nežiūrėdama į veidrodį galiu sukurti autoportretą iš atminties. Tai padeda tapant. Kuriant autoportretą, žvilgsnis į save yra kitoks. Minėjau, jog neakcentuoju veido bruožų, svarbiau spalvos, gesto kuriama nuotaika. Veido atspindys dirbtuvės veidrodyje veda į tapybos lauką – spalvą, liniją, dėmę, klampią ar skaidrią dažo faktūrą.

– Į ką autoportrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save, o gal atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąją)?

– Vis dėlto žvilgsnis dažniausiai nukreipiamas į save, tikintis, kad tapybos procesas nuves į gilesnes prasmes.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tai tam tikras tiltas į praeities įvykius ir galimybė užčiuopti "čia ir dabar" momentą, dabarties akimirkos trapumą. Tapydama pasikliauju savo intuicija, tam tikros dienos emocine patirtimi, jausminiu atsaku į ją.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar tapant kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tapydama siekiu ekspresyvaus, o kartais net brutalaus tapybinio charakterio, bandau perteikti atsitiktinumo, pirminio impulso įspūdį, todėl dažniausiai tai pasiekiama tapant alla prima. Tačiau nesureikšminu ir nefiksuoju laiko, skirto paveikslui nutapyti.

Kūrybos metu visada keičiasi nuotaika, randasi skirtingos jausenos, nepriklausomai nuo tapomo motyvo. Būsenas dažniausiai lemia tapybos eiga: kiek tapybos rezultatas yra artimas pirminiam sumanymui, ar jis atitinka tapybinius siekius.

– Ar tapant autoportretą randasi baimių?

– Tapydama jaučiuosi saugiai, o autoportretas, kaip motyvas, yra pažinus ir savas.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tai vienas ankstyvųjų darbų. Šis paveikslas man svarbus kaip tam tikra mano tapybos slinktis į portreto abstrakciją. Autoportretas – kaip idėja, schema, ženklas. Tai pirmasis darbas, kuriame išsitrynė būtini portreto bruožai, susiformavo mano individualus, asmeninis požiūris į žmogų.