Subtilus žvilgsnis į nematomus žmones orkestro duobėje

"Sukūriau labai asmeninį ir emocingą muzikanto bei jo instrumento portretą. Rezultatas taip nudžiugino, kad sumanėme tą atsitiktinę idėją paversti tęstiniu "Grojančių portretų" projektu", – pasakoja Eglė, kuriai svarbiausia – pagauti grojančių žmonių emocijas. – Tegul žmonės sužino, kad muzikinį spektaklį kuria ne tik aktoriai, šokėjai, esantys ant scenos, bet ir tie pilkieji generolai, grojantys orkestro duobėje ir kuriantys spektaklio muzikinį foną."

Kviečia prisijungti ir kitus

Idėjos autorė prisipažįsta, kad lankydamasi KVMT mėgsta sėdėti pirmoje eilėje, jog galėtų matyti ne tik tai, kas vyksta ant scenos, bet ir tai, kas darosi po ja.

"Man patinka stebėti muzikantų elgesį, o ypač jų emocijas grojant, kai kiekvienas tarsi panyra į save, į savo vaidmenį ir kuria dar vieną, kitų eilių žiūrovams nematomą siužetą. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo statiški, bet tas jų statiškumas labai apgaulingas. Vos gavę teisę groti, jie tampa labai įdomiais personažais su skirtingomis emocijomis", – dalijasi įspūdžiais I.Ščerbinskaitė-Elion.

Paklaustas, ko prašė muzikantų, kai buvo kuriami jų muzikiniai portretai, A.Kazlauskas atsako konkrečiai: "Tik vieno – kad jie nevaidintų, o tiesiog būtų savimi ir dirbtų savo kasdienį darbą – grotų!"

Pasak fotografo, jau kurį laiką dirbančio su E.Ščerbinskaite-Elion, draugystė duoda geresnių rezultatų. "Tuomet mūsų idėjos visapusiškiau įgyvendinamos, o fotosubjektai – mažiau kankinami psichologiškai, – juokauja Ainas. – Jei vienas kalba, tai kitas fotografuoja…Tas dialogas leidžia pasiekti didesnio natūralumo, nes pokalbio metu žmogus nevaidina – jis būna tikras. Būtent tie tikrieji kadrai ir yra patys vertingiausi!"

Kadangi menininkų projektas dar tik įgyja pagreitį, Eglė su Ainu kviečia visus norinčius instrumentų virtuozus ne tik iš Kauno prisijungti ir dalyvauti jų kūrybiniuose fotoeksperimentuose.

Kas ištirpdė baimes

Smuikininkė Ieva Laučkaitė sakosi išsyk susidomėjusi fotomenininkės E.Ščerbinskaitės-Elion idėja parodyti muzikantus, kurie paprastai lieka už kadro. Prikalbino dalyvauti ir brolį altistą, su kuriuo koja kojon žengė visus studijų metus. Laučkams patiko individualus Eglės ir Aino žvilgsnis į asmenybės ir jos sąsajas su instrumentu.

Tandemas: fotomenininkai E.Ščerbinskaitė-Elion ir A.Kazlauskas jau kurį laiką dirba drauge. Kaip patys sako, tuomet jų idėjos visapusiškiau įgyvendinamos, o fotosubjektai – mažiau varginami.

"Šių menininkų šiluma ištirpdė visą prieš tai mus kamavusią baimę ar diskomforto jausmą...Buvome visiškai laisvi. Prašė atsipalaiduoti ir groti tik tai, kas mums patinka", – atvirauja smuikininkė, kuriai muzika jau seniai – ne darbas, bet gyvenimo būdas.

Jei tik turi galimybę, Ieva mielai dalyvauja ne tik klasikinės muzikos projektuose, bet ir bando improvizuoti su savo elektriniu smuiku. "Nesu nusistačiusi prieš jokią muziką: juk viskas priklauso nuo atlikėjo – kaip jis sugeba ją pateikti", – sako profesionalė, neturinti vieno mėgiamo kompozitoriaus, bet išskirianti impresionizmo epochos kūrėjus.

I.Laučkaitė turi daug darbų, bet visi jie susiję su mėgstamu instrumentu – smuiku. "KVMT orkestras, Kauno miesto simfoninis orkestras, VDU kamerinis orkestras – tai mano darbo vietos", – vardija mergina, vaikystėje labai gražiai dainavusi, kaip ir jos mama.

Smuikas užhipnotizavo

Tų mamos dainų paviliota panevėžietė net ryžosi palikti saugius tėvų namus, vykti į kitą miestą ir pradėti naują gyvenimą Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

"Vos atvykusi į ją, dar koridoriuje išvydau mergaitę, nešiną smuikeliu, kuris mane tarsi užhipnotizavo. Nusekiau paskui ją iki pat smuiko mokytojos kabineto, išbuvau jame visą pamoką, o paskui pareiškiau mamai, kad noriu groti tik smuiku!" – prisimena Ieva.

Ji sutinka, kad išmokti groti šiuo muzikos instrumentu sunku: reikia daug kantrybės ir kasdienio darbo. Nuo penktos klasės išvykusi mokytis ir gyventi į Vilnių ji prisipažįsta, kad yra be galo užsispyrusi.

"Juk negalėjau grįžti atgal ir pasakyti tėvams, kad neužteko jėgų svajonei įgyvendinti. Jei jau ko užsimanau – siekiu visomis jėgomis iki galo!"

Tiesa, tąkart Ieva išvyko ne viena. Gyveno ir mokėsi tame pačiame bendrabutyje su vienais metais už ją vyresniu broliu Simonu, grojusiu altu. "Abu drauge baigėme ir aukštojo mokslo studijas. Dviese išties buvo lengviau…" – atvirauja ji.

Melodijos skamba ausyse

Ieva džiaugiasi, kad dirbdama skirtinguose orkestruose nepatiria nuobodulio. Simfoniniame orkestre ji mėgaujasi simfonine muzika, teatre – miuziklais, operetėmis, operomis. Skiriasi grojamos muzikos stilistika, kolektyvuose dirba skirtingi žmonės.

Viena bėda, kad kartais groto spektaklio melodijos taip įsikala į smegenis, kad Ievos nebepaleidžia. Atsigula miegoti, o ausyse skamba "Traviatos" garsai. Tuomet mergina juos niūniuoja tol, kol užmiega.

Į provokaciją, kas būtų, jei staiga pasaulyje išnyktų visi smuikai, Ieva atsako, kad tai – neįmanoma: "Kažką išbraukti orkestre reikštų... padaryti muzikos paveiksle skylę.

Juk grožis būtent ir slypi instrumentų darnoje, skirtingų tembrų įvairovėje, kur net mažiausia partija yra reikšminga."

Nepavydi dėmesio

Smuikininkas Povilas Grigas – KVMT simfoninio orkestro koncertmeisteris sako, kad smuiką į rankas gavo pirmoje klasėje ir iki šiol su juo nesiskiria.

"Du vyresnieji broliai buvo muzikantai, tad ir trečiajam neliko kito kelio, kaip tik pasekti brolių pėdomis", – šmaikštauja Povilas. Anot jo, meilę muzikai turbūt paveldėjo iš tėvelių: mama nuolat dainuodavo, tėtis grodavo įvairiais muzikos instrumentais.

Paklaustas apie rutiną, galbūt apninkančią bet kokios profesijos žmogų, kasdien dirbantį tą patį darbą, Povilas sutinka, kad kažkiek jos yra. "Bet muzika labiau susijusi su jausmais. Kiekvieną sykį paėmęs į rankas instrumentą jaučiu, kad kažkas mano viduje suvirpa. Ir tas muzikavimo malonumas viską atperka", – prisipažįsta orkestro senbuvis.

Povilo visai neerzina, kad bisai ir plojimai tenka ant scenos vaidinantiems aktoriams. "Vis tiek tai yra bendras scenos ir orkestro darbas. Gero rezultato galima pasiekti tik tuomet, kai yra darna, supratimas ir abipusis muzikos pajautimas. Jei vyktų nuolatinė "ant" ir "po" konfrontacija, žiūrovai greitai pajustų", – įsitikinęs P.Grigas.

Suviliotas fotografų Eglės ir Aino pasiūlymo palikti dalelę savęs "Grojančiuose portretuose", Povilas džiaugiasi, kad toji fotosesija buvo be galo intriguojanti patirtis. Ypač jam patiko menininkų naudotas šviesų žaismas. "Turėjau tik atsipalaiduoti ir kuo natūraliau pagroti, mat jiems reikėjo kuo natūralesnių emocijų", – prisimena neseną patirtį jis.

Kalta dinastija

Žaneta Urbonavičienė pristato save kaip KVMT smuikininkę, dirbančią šiame teatre nuo 1993-ųjų. Į klausimą, kaip jos rankose atsirado smuikas, Žaneta juokauja, kad dėl to kalta dinastija: tėvai, seserys – visi muzikantai.

"Daug kartų norėjau sulaužyti tą stryką ir tapti balerina, dar veterinare... O paskui po aštuonių klasių supratau, kad daugiau nieko nesugebu – tik muzikuoti: matematikos nemoku, lankstumo, kad šokčiau kaip balerina, trūksta... Žodžiu, teko atsiprašyti smuiko", – dalijasi smuikininkė.

Žaneta tikina, kad neįmanoma, jog muzikanto darbas taptų rutina. Visų pirma, dėl to, kad nebūna dviejų vienodų spektaklių: "Netgi giminėms, draugams rekomenduoju į tą patį spektaklį nueiti kelis kartus – su kita atlikėjų sudėtimi."

Iš po scenos girdi viską

Kai vyksta naujo spektaklio repeticijos (šiuo metu režisierė A.Cholina stato G.Verdi "Traviatą", kurios premjera turėjo įvykti Naujųjų išvakarėse), muzikantai irgi domisi jo pastatymu.

"Negali sėdėti užsidaręs tik savo kiaute ir groti tik umpa umpa kaip tame anekdote – privalai pamatyti visumos vaizdą. Tik tuomet galėsi gerai atlikti savo darbą..." – tikina Žaneta, prieš kurį laiką grojusi pirmųjų smuikų partijas.

Muzikė sako, kad perėjus prie antrųjų smuikų jai užsivėrė scena (fiziškai jos nesimato), bet atsivėrė dar kiti to paties spektaklio girdėjimo niuansai. "Pamėginkite

jūs pagroti 20 metų pirmuose smuikuose, o paskui pereiti į antrus… Pamatysite, kaip atsivers visiškai kitas pasaulis," – kvatojasi šmaikštuolė, sakanti, kad anksčiau muzikinio teatro duobėje nutikdavo labai linksmų dalykėlių.

"Visko būdavo: tai kas nors ko nors padauginęs tyliausioje miuziklo vietoje instrumento pultą apvers, ar ne laiku groti pradės... – prisimena sovietinius laikus. – O juk visi esame tarsi viena grandis: jei vienas apsiskaičiavo, tuoj bendra dermė byrėti ima."

"Nors sėdime, kaip sakoma, duobėje ir mūsų nesimato – užtai ausis geras turime, – juokiasi Ž.Urbonavičienė. – Po kiekvieno miuziklo galiu tiksliai pasakyti, kokioje vietoje kuri solistė ir kada nusidainavo ar tekstą sumaišė!"

Svajojo apie fotosesiją

Žanetai tyla namuose yra geriausia byla. Pasak smuikininkės, pagroti koncertą yra tas pats, kas iškrauti pilną vagoną anglių – muzikantas jaučiasi išsisėmęs tiek fiziškai, tiek emociškai.

Anksčiau, kai dar vykdavo gastrolės ar banketai po premjerinių spektaklių, būdavo labai įdomu stebėti, kaip kas elgiasi...

"Balerinos, įpusėjus vakarėliui, šokdavo. Choristai – dainuodavo, o muzikantai – tikrai jau ne grodavo!" – kvatoja žodžio kišenėje neieškanti aštrialiežuvė, sakanti, kad jos profesijos žmonių šventės yra tyliausios: jie neklauso muzikos, nedainuoja ir netgi nešoka!

Dar nuo vaikystės ji su siaubu prisimena giminės šventes, kai mama Žanetą pastatydavo ant taburetės ir ragindavo pagroti ką nors svečiams. "Iki šiol tiems grojimams baliuose jaučiu alergiją, – tikina pašnekovė. – Maniškiai žino – Žanetos geriau neprašyti, muzikos nebus… Juk ir aš neprašau gydytojo per kokį giminės susitikimą mane pagydyti."

Smuikininkė juokiasi, kad mintys materializuojasi: mat apie profesinę fotosesiją galvojo seniai. Artėjant jos 50-mečiui, moteris pasigedo normalių nuotraukų.

"Deja, fotosesijos diena pasitaikė ne iš pačių linksmųjų. Taip jau sutapo, kad buvo mano tėvelio mirties metinės. Nuotaikos nulis, o su Egle jau sutarta… Tad nuvažiavau pas fotografę ir tėškiau: groti nenoriu, pozuoti nenoriu, žodžiu, nieko nenoriu… O ji man – na, ir puiku. Atidarė vyno, padėjo ant stalo sumuštinių ir pasiūlė tiesiog pasišnekėti. O išsikalbėjus ir noras groti atsirado", – pamena Žaneta, girianti Eglę už mokėjimą atrakinti žmogaus širdį.

Išsigando čelės

KVMT smuikininkė Sonata Radomskė groja teatro orkestre jau penkioliktus metus.

Tegul žmonės sužino, kad muzikinį spektaklį kuria ne tik aktoriai, šokėjai, esantys ant scenos, bet ir tie pilkieji generolai, grojantys orkestro duobėje.

Paklausta apie pačias muzikantės svajonių užuomazgas, moteris atviravo, kad vaikystėje mėgo groti tetos namuose stovėjusiu pianinu. Nuo penkerių metų tėvai samdė privačią pianino mokytoją, kuri ir paskatino mergaitę stoti į dabartinę Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.

"Iš pradžių labai troškau groti čele (muzikantų žargonų kalbant, violančele), bet paskui, matyt, išsigandau to griozdiško instrumento ir apsisprendžiau pasitenkinti smuiku", – apie savo mokslų pradžią pasakoja Sonata.

Pradėjusi smuiko mokslus drauge su dešimtimi kitų moksleivių, po devintos klasės liko vos ne viena: vieni draugai išėjo į bendro profilio mokyklas, kiti pasirinko

lengvesnes specialybes. Ir pati negalinti atsistebėti, kaip sugebėjo pakelti tokį krūvį: iki pietų – pamokos mokykloje, po pietų – privačios smuiko pamokos, vakare – kitų mokomųjų dalykų namų darbai.

"Kiemo beveik nemačiau. Vasaros atostogų – irgi: juk vos sugrįžus į mokyklą rudenį prasidėdavo atsiskaitymai. Jei padėsi smuiką savaitei ar mėnesiui, pirštai bus kaip nesavi. Nesaldi ta vaikystė buvo... – juokiasi Sonata, kuriai tapus Muzikos akademijos studente gyvenimas mažai kuo pasikeitė. – Atsikeldavau iš ryto ir jau žinodavau savo visos dienos planą: kažkada pavalgysiu, o iš esmės visą dieną, kokias 6–8 valandas, grosiu."

Dėmesio nepavydi

Paklausta, kaip jaučiasi Kauno valstybinio muzikinio teatro muzikantai, grojantys po scena, kai visi laurai, plojimai, garbė tenka spektaklio atlikėjams, esantiems viršuje, Sonata nesutrinka.

"Gal mes jau taip įpratę, tad nelabai ir susimąstome. Štai paklausėte, tai pradėjau galvoti... – prisipažįsta ji. – Sykį einu po spektaklio gatve ir girdžiu, kaip žmonės, išėję iš teatro, tarpusavyje kalbasi – ar čia tas orkestras grojo, ar įrašas buvo? Jie net nėra įsitikinę, ar mes, esantys duobėje, išvis egzistuojame."

Daugybę metų muzikiniame teatre grojanti smuikininkė juokiasi, kad toje duobėje nutinka įvairiausių dalykų. Sykį balerina buvo įkritusi, o kitąsyk jos vyro, taip pat muzikanto, natos kažkur išgaravo.

"Tik įsivaizduokite, prasideda opera, atsiverčia jis natų segtuvą ant pulto, o ten... tuščia! Kitas kolega netyčia pasiėmė. Tai kol šis natas atvežė, iš pradžių teko groti iš telefono – natos mesendžerio žinutėje buvo!" – atskleidžia neįprastą situaciją.

Smuikas – kūrinio siela

Muzika Sonatą lydi nuo pat ankstyvo ryto. Nuo muzikos priklauso jos gyvenimo tempas, nuotaika, įkvėpimas. Jei galėtų, ši moteris kiauras dienas klausytųsi Antonio Vivaldi "Metų laikų", per kuriuos išgyventų savo džiaugsmą ir liūdesį, atradimus ir praradimus.

Smuikas jai – muzikinė linija, be kurios kūrinys neturėtų stuburo. Anot Sonatos, pučiamieji nėra tokie svarbūs, o štai visi styginiai – ypač smuikai – tarsi atstoja viso kūrinio sielą ir veda melodiją. Paprastai orkestre jų būna apie 20.

Sonata prisipažįsta, kad pas fotomenininkus Eglę su Ainu ėjo aiškiai žinodama, ko iš jų nori: "Išsyk pasakiau, kad esu žmogus, kurio temperamentas – Karmen. Galbūt jūs mane matysite ir kituose planuose, bet aš esu Karmen ir noriu nuotraukose save matyti kaip Karmen!"