- Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Jubiliejiniame festivalyje "Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2018" kauniečiai turėjo galimybę išvysti patį naujausią režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį "Kalės vaikai". Pagal rašytojo Sauliaus Šaltenio romaną pastatytame spektaklyje skleidžiasi mūsų tautos kolektyvinė atmintis.
Joje skurdžios kaimo gyvenimo kasdienybės, susipynusios su itin stipriu ryšiu su gamta, anapusiniu pasauliu, mitais, pasakomis, papročiais, burtais ir velnių išdaigomis, atspindžiai.
Gurmaniška meninė kalba
Paprastai prieš einant į E.Nekrošiaus premjerą rekomenduotina atlikti namų darbus – perskaityti pjesę ar kitą literatūros kūrinį, pagal kurį buvo statomas spektaklis. Kitaip bus sugaišta nemažai laiko ir pastangų ne mėgaujantis gurmaniška metaforų ir simbolių scenine kalba, kas yra neatsiejama šio režisieriaus kūrybos vizitinė kortelė, o bandant suprasti (ar greičiau atsekti) elementarų siužetinį pagrindą. Ne išimtis ir "Kalės vaikai".
Jau pats 1990 m. publikuotas S.Šaltenio romanas – daugiasluoksnis, fragmentiškas, painus, tvaikus, niūrus, reikalaujantis iš skaitytojo vienodai aktyvaus tiek proto, tiek širdies darbo. Stebint pasitelkus E.Nekrošiaus teatrinę magiją jo virtimą kūnu ir krauju, lietuviškos kolektyvinės pasąmonės portretas tampa dar brandesnis, dar aktualesnis. Originalus ir įdomus S.Šaltenio tekstas susijungia su tokia pat jo "nekrošiška" interpretacija ir virsta taure aukščiausios kokybės rūšinio vyno, kurį išgėręs dar ilgai prisimeni skonį ir įvairius poskonius.
Tiesą sakant, greičiausiai jo niekada nepamirši, nes tai išimtinai lietuviškas skonis, kurio tokio pat niekur kitur pasaulyje nepavyks sukurti ar atkurti. O ir jis, ko gero, labiausiai gali atsiskleisti tik mūsų pačių burnose. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties gali likti ir neįvertintas...
Senosios lietuviškos vėlės
Spektaklyje vaizduojama XVIII a. pabaigos Mažoji Lietuva. Pagrindiniu veikėju tampa liuteronų kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis. Tiksliau, jo lavonas. Scenoje pragulintis viso spektaklio metu ir kartais juokingai zombiškai prisikeliantis, kai aplink vykstantys įvykiai ir burnojimai tokie trumparegiškai neteisingi, kad net ir miręs negali tylėti.
Paties S.Šaltenio specialiai spektakliui parašytoje savojo romano inscenizacijoje fabula skyla į dvi linijas: pasakotojo ir veiksmo (dialogų). Pasakotojo varpininko Karvelio atpasakojami, iš šono regimi įvykiai susipina su kitų veikėjų pokalbiais, jų pasaulėžiūrų susidūrimu ir leidžia į šio amžiaus atmosferą pažvelgti iš vidaus.
Sudėtingas, tirštas romano tekstas scenoje įgauna žaismingumo ir ironijos.
Vis dėlto scenoje pirmame plane atsiduria mūsų senasis tikėjimas, mitologija ir tautosaka – pati lietuviškos tapatybės šerdis. O konkretūs veikėjai veikiau tampa regimomis ir apčiuopiamomis jos pagrindinių tezių išraiškomis. Tarsi senosiomis lietuviškomis vėlėmis, poetiškai į sceną įplazdenančiomis ir vėl pranykstančiomis su savąja paslaptimi pūgoje, siaučiančioje trilitriniuose stiklainiuose.
Sudėtingas, tirštas romano tekstas scenoje įgauna žaismingumo ir ironijos. Čia priimtinos ir rimta, ir linksma istorijos interpretacijos. Į praeitį nežvelgiama perdėtai sentimentaliu ar sakraliu žvilgsniu. Priešingai, veikėjų išgyvenimai kuriami siekiant žmogiško natūralumo. O senasis tikėjimas, mistika apskritai, tampa ne vien tik faktu istorijos vadovėliuose ar moksliniuose straipsniuose, o tokia pat realia gyvenimo dalimi, kaip ir prieš akis pakelti rankų delnai.
Artimas ir svetimas
Spektaklis tarsi tampa šių dienų ekskursija po mūsų tautos požemius. Režisieriui išryškinant tam tikrus personažus, išplečiant netikėtas, šiandien aktualesnes temines linijas, jis atrodo artimas ir suprantamas.
Regis, ne viskas pasikeitė per daugiau nei kelis šimtmečius. Kaip anksčiau lietuviai buvo nelaimingi, kuriuos ištisai persekiojo nelaimės, tokie yra ir dabar. Kaip ir anksčiau vienas kitą plakė purvinais liežuviais ir slapčia džiaugėsi kito nelaime, taip ir dabar. Kaip ir tuomet to, ką pasakys kiti buvo bijoma labiau nei mirties, taip ir vis dar dabar, stengiantis neišsiskirti iš minios ir mąstyti taip, kaip visi. Kūrėjai atranda tokią audiovizualinę kalbą, kad visa tai būtų ne tik logiškai suvokiama, bet ir pajaučiama emociškai.
Santykis su istorija visuomet yra ambivalentiškas. Toks jis ir šiame spektaklyje, kuriame žodžiais piešiama senojo lietuviško kaimo buitis ir neišsilavinusių, prietarų tamsybėje gyvenančių žmonių tarpusavio santykiai, kurie šiandien atrodo svetimi, tolimi ir atstumiantys. Tikrai nesinorėtų bent vienai dienai laiko mašina nusikelti į šį laikmetį ir kasdien kovoti su už savo gyvybę su kaimynais, kitataučiais, atimančiais tavo namus tiesiog todėl, kad šie to nori. Galiausiai ir su pačia gamta, ypač žiemą, kai pūgos ir stiprus speigas kartais tampa neįveikiamomis kliūtimis.
Svetimas spektaklis tampa ir dėl žodžiais perteikiamos informacijos gausos. Spektaklis nevirsta, pavyzdžiui, tokia interaktyviai šiuolaikiška ekskursija, kaip kad ne per seniausiai Salomėjos Nėries muziejuje Palemone pristatytas spektaklis-ekskursija "Salomėjos genomas" (režisierė Saulė Norkutė), kurio metu buvo sukurta dirbtinio intelekto programa, tapati rašytojai, su kuria net buvo galima ir pabendrauti.
Donelaitiškos epochos genomas atkuriamas didžiąja dalimi verbaliniu žodžiu. Scenoje pasirodantis aktoriaus Dariaus Meškausko įkūnytas pasakotojas varpininkas Karvelis savo žodžiais lyg šaltu vandeniu kone apipila žiūrovus. Sunku visą laiką greitai išsakomo teksto klausytis vienodai imliai.
D.Meškauskas meistriškai savo veikėjo portretą kuria kuo įdomesnį ir paveikesnį, išnaudodamas visas savo balso galimybes, tačiau jo į sceną vis įridenamo kelmo (iš supjaustyto baslio, kuris, Karvelio palaistytas klebono Kristijono krauju prieš mirtį, išaugo į medį ir prie kurio varpininkas per visą savo gyvenimą išsėdėjo duobę) ir kartu jo paties pasirodymo scenoje nelabai pasiilgsti. Nes norisi dar pasisvečiuoti tose akimirkose, kai prabyla ne tik lūpos, kūnas, bet ir daiktai.
Aktorių meistrystė
"Kalės vaikai" – E.Nekrošiaus debiutas Klaipėdos dramos teatre. Režisierius šiame teatre dirbančiuose aktoriuose atranda ir išryškina tai, kas yra geriausia, ir tą potencialą, kuris iki šiol buvo užslėptas. Be minėto aktoriaus D.Meškausko, įsimenančius vaidmenis sukuria ir kiti aktoriai: Karolina Kontenytė (Lotė), Igoris Reklaitis (daktaras Zaksas), Edvardas Brazys (patarėjas Abelis), Regina Šaltenytė (Marija), Vaidas Jočys (mokytojas), Donatas Švirėnas (ponaitis Maras, elgeta, buvęs teisėjas), Nijolė Sabulytė (Kristijono motina), Sigutė Gaudušytė (baltoji kalė), Vidas Jakimauskas ir Aurimas Pintulis (Kristijonas). Apie kiekvieno jų vaidmenis būtų galima parašyti po atskirą tekstą, ypač apie spektaklio kūrėjų išryškintas moteriškas veikėjas.
Kiekvienas aktorius savojo personažo charakteristikoje atranda unikalias raktines savybes, atsiskleidžiančias ne tik dikcijoje, aprangoje, kūno plastikoje, bet ir pasąmoniniame lygmenyje. Jie kuria ne tik žmogiškus, artimus šiandienos žmogui veikėjus, bet ir kartu keistas, baugokas būtybes. Kaip iš tolimos praeities lietuviškų sodžių atklydusios vėlės, jie įgauna aiškų kūnišką pavidalą, bet kartu kiekvienas išsiduoda, kad jie jau ne visai žmonės, o mus sauganti jėga, lyg toji kalė, kuri iki gyvybės netekimo gynė svetimtaučių iš lietuvių atimamus gimtus namus. Regis, ir dabar panorėję galėtume išvysti šios sniego baltumo vinimi perkalta koja kalytės dvasią, ir toliau ginančią mus, savo vaikus.
Neįmanoma nepaminėti ir kompozitoriaus Antano Jasenkos kurtos muzikos, leidžiančios sukurti įtaigią, tamsią, mistišką, pagaulią ir įtikinančią leistis kelionėn į lietuviškos atminties gelmes garsinę atmosferą, smarkiai sustiprinančią E.Nekrošiaus kuriamą teatrinę magiją. Taip pat ir režisieriaus sūnaus Mariaus Nekrošiaus sukurtos išgrynintos, taiklios scenografijos, kurioje, lyg sulaužytame erdvėlaikyje, dvi lovos, du stalai ir dvi medžio šakos sujungia dvi priešingas dimensijas – šiapus ir anapus, praeitį ir šiandieną. O režisieriaus žmonos kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos kurtų kostiumų elegancija, spalvų ir formų estetinė švara labai primena vienos iš veikėjų – Naktinienės, kalytės šeimininkės, kartu ir visų lietuvių moterų, portretą: "...kaip maro nešvaros ir purvo baidosi – jos namai tviskėdavo nušveisti, grindys – ne asla – išskustos kvepėjo kaip bičių avilys..."
"Kalės vaikai" – teatrališko teatro sugrįžimas, apibendrinantis ne tik Lietuvos kultūros paveldo, bet ir paties lietuviško teatro tradicijos išskirtinumą. Režisierius lieka ištikimas savo kūrybiniam braižui: poetiškai metaforų kalbai, prasminiams daugtaškiams, iš natūralių medžiagų kuriamai sceninei estetikai ir gebėjimui iš atpažįstamų, paprastų dalykų sukurti kažką nežemiškai magiško. Ieškantieji šiuolaikinio postdraminio teatro žaismės spektakliu gali nusivilti, tačiau ieškantieji atsakymų į archetipinius egzistencinius klausimus suras įkvėpimą giliau suprasti savo vertę, savo tautos dvasinio lobyno potencialą. Suras įkvėpimą būti žmogumi. Būti lietuviu.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Šių metų „Gintarinė pora“: žiūrovų laukia didelė staigmena!4
Bene vienas svarbiausių tikro ir šilto pavasario pranašų Kaune – pirmąjį gegužės mėnesio savaitgalį mieste vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Šiemet jos bus surengtos ...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
H. L. Asbjørnsen – džiazo karalienė ir scenos katė
Kauno bigbendas, tik ką turėjęs įkvepiančius koncertus Birštono džiazo festivalyje ir Kaune su džiazo fleitininku Néstoru Torresu (Puerto Rikas / JAV), vėl kviečia į unikalų pasimatymą. Šį kartą – su džiazo primadona i...
-
Ketvirtoji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtąjį kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Renginys šiais metais suburs autorius ne tik iš Li...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 23–28 d.
Balandžio 23 d. Raudondvario kultūros centras: 16 val. vaikų meno kolektyvų šventė „Parvažiavo saulė“ (Jurginės). Dalyvauja jaunučių liaudiškų šokių kolektyvai ir vaikų kapela „Karklynėlis“. Ilgakie...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Tarpininkai. Po kilogramą laimės, laisvės ir būties
Pokalbis su tapytoju Andriumi Miežiu – bendros meno parodos „Tarpininkai“ kontekste apie kultūrą, natūrą, meno kūrinio suvokimą; tarpininkavimą ir bendravimą su meno publika, atveriant jai meno pasaulius. Naujausius tapybos kūrinius...