Skandalas dėl meno kūrinio: ar peržengta riba?

"Geriausio metų kūrinio" paroda pasėjo abejonių: kodėl iš ekspozicijoje kabojusio kūrinio dingo keli aktai? Ar galima cenzūruoti meną? Ar kūryboje egzistuoja ribos? Istorija apaugo gandais, jos veikiantieji asmenys pateikia skirtingas versijas.

Aktų niekas nepavogė

Net ir pasibaigus "Geriausio metų kūrinio" parodai, nerimsta aistros dėl geriausiu išrinkto Prano Griušio tapybos darbo "Jų ieško policija".  "Kauno diena" rašė, kad šis darbas finišą pasiekė cenzūruotas. Kūrinys, kurį sudarė beždžionių portretai ir trys moterų aktai, įpusėjus parodai liko be aktų. Daile besidomintys žiūrovai suprato, kad trys nuogalės turėjo tapytojo kolegių dailininkių Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Jūratės Jarulytės ir Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės portretinių bruožų.

P.Griušys – profesorius, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Tapybos studijų programos vadovas, trys pavaizduotosios yra šios programos lektorės.

"Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau", – prisiminė P.Griušys.

Dailininkas paneigė cenzūruoto paveikslo istorijoje buvus kriminalinį atspalvį. Teikiant Geriausio metų kūrinio apdovanojimus tvirtinęs, esą aktai buvo pavogti, vėliau jis prisipažino tuomet pajuokavęs. "Vykstant parodai man paskambino Kristina Daubarytė (VDA KF prodekanė ir Viešųjų ryšių skyriaus vadovė – aut. past.). Sakė, kad bendradarbės, kurias nupaišiau, reikalauja nukabinti aktus, grasina prokuratūra. Klausė, ar neprieštarauju. Pykau, kad kažkas nusprendžia: čia – gera darbo dalis, čia – bloga, šitą galima eksponuoti, šito – ne, bet pasakiau, kad neprieštarauju. Toks skandalas – ką darysi, pagalvojau, bus mažiau triukšmo, jei nukabins", – priešistorę paaiškino P.Griušys. Tačiau dabar, pasak pašnekovo, jis ant nieko nebepykstąs.

Pasijuto persistengęs

Visos trys aktuose pavaizduotos dailininkės atsisakė komentuoti šią istoriją. O savotiška tarpininke tarp dailininkių ir P.Griušio tapusi K.Daubarytė pateikė kitokią pokalbio su tapytoju versiją.

"Paskambinau jam niekieno neprašoma, savo iniciatyva. Ne kaip kolegė – kaip sena bičiulė. Pasakiau, kad kyla triukšmas. P.Griušys pats pasiūlė – sutiko, kad būtų nukabinti tie aktai. Kaip buvusi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja paskambinau į Kauno paveikslų galeriją ir paprašiau, kad nukabintų aktus – kad to nereikėtų daryti pačiam dailininkui", – pasakojo prodekanė. Pasak moters, viešai tvirtinti, esą kūrinys buvo cenzūruotas, galėjo būti naudinga P.Griušiui.

Paklaustas, ar nesijaučia peržengęs tam tikros etinės ribos vaizduodamas koleges šalia beždžionių kūrinyje "Jų ieško policija", P.Griušys prisipažino: "Dabar, kai pagalvoju, gal ir persistengiau. Išėjo toks skandalas. Gal geriau būtų buvę atsikirsti kolegėms žodžiu, o ne tapyti." Pasiteiravus, koks bus kitas jo žingsnis, tapytojas sakė pirmiausiai parsivešiantis eksponuotąjį darbą namo – su visomis jo dalimis, ir pasiekusiomis parodos finišą, ir nuo žiūrovų žvilgsnio paslėptomis.

Galėjo nepatikti daug kas

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Parodų rengimo skyriaus vadovė Kristina Civinskienė prisipažino, kad jos darbo praktikoje tai pirmas atvejis, kai kūrinio turinys keičiamas parodos metu. "Paskambino man K.Daubarytė, sako, gelbėjam P.Griušio kailį – reikia nukabinti aktus. Pasakė, kad autorius žino, sutinka, tik būtent tą dieną pats negali ateiti nukabinti. Sutarėme, kad antradienį, kai galerija atvers duris lankytojams, aktų tame darbe nebebus", – prisiminė K.Civinskienė.

Tačiau ar šis atvejis, kai meno kūrinys redaguojamas ar cenzūruojamas parodos metu, nesukuria precedento? Ar tai nepadrąsins atskirų individų ar visuomenės grupių, nepatenkintų meno kūriniais, reikalavimų redaguoti, cenzūruoti ar išvis nukabinti jiems nepatikusius kūrinius? "Ne, čia gal labiau VDA KF reikalas, o ne menininko. Šioje parodoje buvo kitų darbų, kur galėjo kas nors pasakyti: šito nerodykit! Visą laiką būna tokių darbų. Tarkim, Manto Kuginio "Porno inkilas". Kažkas galėjo pasakyti, kad tai yra netinkamas kūrinys, išimkit, bet niekas nepasakė. Galbūt norėta, kad šis kūrinys taptų tuo didžiausiu skandalu, bet P.Griušys sukėlė didesnį", – šyptelėjo K.Civinskienė.

Moteris prisipažino šioje istorijoje žinanti ne viską, nes dalį parodos laiko atostogavusi. "Bet, žiūrint iš šono, viskas atrodo labai kvailai: pusę parodos tas kūrinys kabojo visas. Jei kažkas taip norėjo, kad būtų nukabintas, kam reikėjo tiek laukti? Kitas dalykas, kad tos moterys pačios nepozavo, – aktuose galima įžvelgti tik kažkokių panašumų. O jei kažkas kažką norėjo nubausti – tai šiuo atveju labiausiai apsikvailino ne P.Griušys", – muziejininkės žodžiais, tapytojas iš to tik laimėjo – gavo publikos dėmesį.

Komentavo neblaivus?

Kauno paveikslų galerijoje kalbama, esą vykstant parodai, dar necenzūravus kūrinio, galimai neblaivus P.Griušys vedėsi prie jo studentus ir įžeidžiamai komentavo aktuose vaizduojamas moteris.

Tapytojas neigė buvus panašią situaciją: "Taip tikrai nebuvo. Tiesa tik ta, kad buvau atėjęs su studentų grupe. Bet aprodžiau visą parodą, aptarėme visus darbus. Toks mano, dėstytojo, darbas: vaikštome po parodas, aptariame, kas kuriam menininkui pavyko, kas – ne. Įžeidžiamų komentarų nebuvo – aš nesu piktas žmogus. Savo darbą aptariau taip pat – parodos kontekste. Sakiau, kas pavyko, kas nelabai." Paklaustas, ar kolegių aktai buvo pavykę, P.Griušys atsakė: "Ten nupaišė Diego Velazquezas ir Francisco Goya, aš tik truputį adaptavau. Mažai ką keičiau – galima sakyti, tai yra garsių menininkų darbų replikos. Tie veidai – būčiau norėjęs, būtų jie labiau vienas prie vieno išėję. Juk kaip sakoma: daiktas, panašus į šaunamąjį ginklą. Taip ir čia – kolegės gal šiek tiek panašios."

Gina menininko teisę kurti

Menininko teisę laisvai kurti gynė VDA KF dekanas Jonas Audėjaitis. Bandymus suvaržyti menininkų kūrybą jis prilygino sovietinei inercijai. Ar teisus P.Griušys, po darbo konflikto pavaizdavęs koleges šalia beždžionių, dekanas nesiėmė spręsti.

– Kaip vertinate tai, kad vieno fakulteto dėstytojų, Tapybos studijų programos vadovo darbas parodoje buvo cenzūruotas?

– Žiūriu labai neigiamai. Aš tuo metu buvau atostogose – tik praėjusią savaitę grįžau, bet apie tai girdėjau. Negalima cenzūruoti, ypač šiais laikais, kai siekiame asmens, kūrėjo laisvės. Bet šiuo atveju neturėtų būti siejama su fakultetu – darbą P.Griušys sukūrė, pateikė kaip individualus kūrėjas. Kaip jis reiškiasi kūryboje – čia jo, kūrėjo, teisė.

– Kaip vertinate tai, kad kūrėjas darbo konfliktą sprendžia tokiu būdu – per kūrybą?

– Čia aš P.Griušiui galėčiau pasiūlyti save nutapyti – tokiu pačiu būdu, jei jam kažkas kliūva (juokiasi – red. past). Pakartosiu – tai yra kūrėjo laisvė. O kiek jis tame turi literatūrinio teksto – tegu aiškinasi menotyrininkai. Juo labiau kad P.Griušys – pripažintas tapytojas, menininkas iš didžiosios raidės.

– Ar kūryboje egzistuoja ribos? Ar šiuo atveju nebuvo peržengta tam tikra etinė riba, vaizduojant koleges kūrinyje "Jų ieško policija" šalia beždžionių portretų?

– Nelabai galiu komentuoti, minėto kūrinio nemačiau – žinau tik iš pasakojimų. Bet kalbant bendrąja prasme – kūrėjo laisvių varžyti nevalia, nepriklausomai nuo to, kokiuose kontekstuose ir kaip jis bando reikštis. Suvaržymų, ypač po 1990 m., buvo, kai menininkai bandė su tikėjimu siejamais klausimais reikštis, būdavo bandoma revizuoti meno kūrinius, prilaikyti menininkus. Ta sovietinė inercija buvo neteisinga. Juo labiau dabar, kai mes deklaruojame visas laisves. Nesinorėtų varžyti menininko, tegul viską išgrynina menotyrininkai ir laikas.

– Ar tai nesukurs precedento parodose cenzūruoti menininkus?

– Čia ne mano, o parodos rengėjų laukas, negalėčiau komentuoti. Neturiu teisės revizuoti meno kūrinių, nebent jie peržengtų etikos ribas. O šiuo atveju nemanau, kad ribos buvo peržengtos.

– Kalbama, esą galimai neblaivus tapytojas vedėsi studentus prie eksponuojamo darbo ir įžeidžiamai pavaizduotųjų atžvilgiu aptarinėjo jį su studentais.

– Jei tai būtų pastebėta mūsų aplinkoje – imtumėmės priemonių, o dėl to, kas vyksta už fakulteto ribų, mes neturime galimybės eiti paskui ir žiūrėti, kas ką padarė. Akademijoje mes gana skrupulingai žiūrime į šiuos klausimus ir netoleruotume tokių su studentais susijusių veiksmų. Tai, kas kalbama, – gandų lygis.