S. Gylys personalinėje parodoje – šešėlių ir ugnies scena

Pa(si)dalijimas

Koreliavimo su erdve ir laiku pastanga savaime prašosi teigiamo įvertinimo, nors Saulės atveju ji neturėtų labai stebinti. Mat menininkė – įvairiapusį kūrybinį bagažą nešanti asmenybė. Vilniaus dailės akademijoje baigtas scenografijos ir fotografijos studijas Saulė vėliau praplėtė darbu grafinio dizaino lauke, kūryba fotografijos, aplinkos meno, tapybos, reklamos srityse.

Įvairiašakė meninė veikla ir savikritiška autorės pozicija neseniai atvedė prie kūrybinės sąmonės akistatos su savimi, gryninant tai, ką iš tiesų norisi daryti... Pirmojo išskirtinai tapybinio autorės pokalbio su savimi rezultatai kaip tik ir skleidžiasi prieš mus apvalioje pilies bokšto palėpėje.

Ir ne tik žvelgiant į sienas, bet ir atsisukant į patalpos centrui sukurtą instaliaciją "Padalijimas" – apanglėjusią apvalią plokštumą su perskelto kelmo tūriu, juodomis kaladėlėmis, tarp kurių išsimėčiusios kelios žalsvai gelsvos kaladėlės – pastarosios menamais spinduliais sujungtos su šviesos šaltiniais kažkur Aukštai.

Padalyta erdvė simboliškai kalba ne tik apie karų beprasmybę ir naikinimo klaikumą. Ji aktualizuoja ir šiandienos Lietuvoje matomus visuomenės skilimo procesus, ryškėjančius nelegalios migracijos, antikovidinio skiepijimosi, tradicinių ir liberalistinių vertybių gynimo frontuose. Drauge ji prabyla apie šviesos ieškojimą. Šviesos mumyse ir istorijoje, apie ryšių kūrimą, apie bendrystės svarbą iššūkių akivaizdoje. Estetiška ekspozicija ir pilietiškai atsakinga menininkės pozicija yra papildomas parodos apie šviesą pranašumas, juolab, kad instaliacija simboliškai kurta bendrystėje su vyru Dariumi.

Saulė Gylys. Padalijimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anotacijoje skaitome, kad pirminė dailininkės mintis prabilti apie švytinčius kūnus bokšto erdvėje buvo susijusi su bandymu įsivaizduoti, ką pilies gynėjams ar gyventojams praeityje galėjo reikšti šviesa, ugnis, žvakės liepsna – "šilumą, maisto gamybą, akių džiaugsmą, galėjimą skaityti ir rašyti". Šviesa matyta ir kaip "valomų ginklų atspindžiai, akių blizgesys, intriganto – o galbūt ir įsimylėjėlio – šešėlis (...), blausiai švytinčios protėvių vėlės... viltis..." Tačiau paveikslų ciklas, akivaizdu, išsivystė į kai ką daugiau.

Drama

Eksponuojamose drobėse pirmiausia į akis krinta tai, kad vaizdas dažniausiai kuriamas iš stambių spalvinių plokštumų, iš kurių konstruojama geometrizuota trimatė erdvė. Erdvė nedidelė, intymi, beveik visada stebėtinai panaši į teatro sceną ar vaikiško lėlių teatro dėžutę. Šioje numanomoje scenoje veikia abstrahuoti pavidalai, kartais primenantys origamio figūras, kartais tiesiog besiformuojantys iš šviesos ir tamsos kontrastų, spalvų ar faktūrų žaismo – labilūs, turintys didelį interpretacinį potencialą. Dažniausiai scenos dėžutėje matome vieną pagrindinį veikėją; šalia generuojasi tik jo projekcijos, šešėliai, atspindžiai.

Taigi, žengiame į monospektaklio erdvę. Niekaip neužmiegantis autorės teatrinis genas suteikia personažui ir scenografijai stiprų emocinį paveikumą, ir mes greitai susivokiame, kad siužetas rutuliosis amžinųjų kolizijų fone. Jame nerandame akivaizdžių istoristinių paralelių, įprastų "love stories" aistrų, tačiau suprantame, kad čia vyksta šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio bei panašių antitezių tyrimas.

Ji aktualizuoja ir šiandienos Lietuvoje matomus visuomenės skilimo procesus, antikovidinio skiepijimosi, tradicinių ir liberalistinių vertybių gynimo frontuose. Drauge ji prabyla apie šviesos ieškojimą.

Nujaučiama, kad menininkė režisuoja dramatišką suvokimą, jog šviesa – kad ir koks pozityvus dalykas atrodytų – gimdo šešėlius. Kad kova, kontrastas tarp šviesos ir tamsos atsiranda iškart užgimus šviesos šaltiniui. Todėl šviečiantys kūnai turi savo fizinius ir metafizinius tamsos reprezentantus – ir, deja, ne vien šiuose paveiksluose.

Jaučiame, kad dailininkė tyrinėja šių egzistencinių suvokimų pavidalus, nesistengdama iškart įvardyti, ką mato; nenurodo įvykių eigos, neskuba su "išmintingais" atsakymais – kovų baigtis čia neaiški. Ji tiesiog siekia patirti, išstovėti suvokimo akivaizdoje. Nes žino, kad dabar sugeneruoti atsakymai sustabdys. Stabdys kelionėje link ieškomo autentiško tikrovės ir tiesos patyrimo. Tapybos darbuose menininkė dar stebėtoja, bet ji yra iš tų stebėtojų, kurie nori veikti. Ji stabdo paveikslo veiksmą beveik fotografiniame ilgo išlaikymo režime, dažnai keisdama įprastą optiką ar fiziką. Todėl šešėlis čia kartais nusitęsia ne už apšviesto objekto, o priešais jį, pajudėdamas šviesos šaltinio link; plokštumos kartais dėliojasi sunkiai įmanomomis konfigūracijomis, nestabilūs paviršiai krypsta ar slysta ne pagal žinomus fizikos dėsnius; kūnai – dažniausiai tik numanomi, išliekantys projektų, modelių, schemų kategorijoje.

Saulė Gylys. Padalijimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kitapus ribų

Apskritai Saulės paveikslų scenoje stebime ne visada lengvai perprantamą slėpiningos geometrijos ir egzistencinės dramaturgijos pjesę, ryškaus analitinio prado ir stiprių emocijų kovą. Arba žaidimą. Nelengvą, nes jame prabylama apie suvokimo ir ypač vertinimo reliatyvumą, apie teigiamo ir neigiamo sąlygiškumą, apie visų mūsų žinojimų ribas. Būdama sąžininga sau ir kantriai keliaudama toliau, į panašią kelionę Saulė gali pasivadinti ir žiūrovą. Jos paveikslai atviri, sukomponuoti taip, kad į juos būtų nesunku "įžengti". Ryškiai provokuodama emociją, ji dar labiau įtraukia stebėtoją, kuriam galbūt panašiai įdomu, kodėl atsiranda šešėlių tada, kai norime šviesos; ką daryti su savo ar aplinkos tamsa; kaip susivokti, kokioje pasaulėžiūros dramoje dabar tenka vaidinti...

Galbūt kažkam pasirodys, kad tai fiktyvus pasaulis, tačiau fiktyvus jis ta prasme, kuria siejamės su stebuklinių istorijų, fantazijų pasauliu. Ir drauge labai realus – išminties ieškančios kūrybos požiūriu. Neatsitiktinai Saulė pripažįsta, kad ją daug metų traukia "Alisos Stebuklų šalyje" keistoji visata, domina magiškos triušio olos ieškojimas, per kurią patenkama į kitokių dėsnių valdomą pasaulį. Ir tai tikrai gražu. Kaip ir kokybiška menininkės tapyba, subtilūs kolorito deriniai, jautrumas dažo sluoksnių skaidrumui ir kompoziciniam ritmui.

Parodoje svarbios ne tik tapybinės vertės. Gražus jautrumas tikrumui ir prasmei. Fantazijai ir gelmei. Graži autorės žmogiškoji pozicija, tokia atvira klausimui ir ieškojimui. Ir, žinoma, Šviesos ieškojimas.

Kas? S.GYLYS TAPYBOS DARBŲ PARODA "ŠVIEČIANTYS KŪNAI".

Kur? Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje.

Kada? veikia iki spalio 29 d.