Rumšiškėse nestigo šventinės įvairovės: pasveikinę Onas, priminė ir rugiapjūtės tradicijas

Sveikinimai Onoms

Dar prieš prasidedant šventei Kirdeikių sodyboje, greta pirkios, buvo galima išgirsti šiltus, džiugiai nusiteikusių vietos šeimininkų kvietimus nepraeiti pro šalį, užsukti ir sudalyvauti renginyje. Įžengus į sodybos kiemelį ir prasidėjus šventei, Kauno folkloro klubo „Liktužė“ narė juokaudama į susirinkusiuosius kreipėsi tokiais žodžiais: „Negalvokite, kad susirinkote uliavoti, čia susirinkote dirbti, juk rugiapjūtė laukia!“

Tuomet prasidėjo pasakojimai apie senovės lietuvių darbus ir gyvenimo būdą, rugiapjūtę, o susirinkusieji smalsiai klausėsi. Neužmirštos liko ir Onos – nuo pačių jauniausių iki pačių vyriausių – pasveikintos buvo visos. Jas tradiciškai vyrai su kėde kilnojo į viršų tiek kartų, kiek joms metų. Onos papokštavo ir kaip susitarusios pamiršo, kiek joms iš tiesų metų. Tad per daug neišvargino jas kilnojusių vyrų.

Jono Minialgos nuotr.

Pasinėrė į rugiapjūtę

Po sveikinimų ir kalbų, dainuodami sutartines, visi pajudėjo rugių link. Vyrai nešėsi dalgius, o svečiai ėjo iš paskos. Priėjus rugių lauką buvo ne tik papasakota, kaip vykdavo darbai, bet šventės tradicijų puoselėtojai parodė, kaip visi darbai buvo atliekami. Vyrai tiksliais rankų mostais dalgiais kirto rugius, o moterys juos rinko ir rišo į pėdus. Visi norintys buvo kviečiami išbandyti arba prisiminti tiek vieną, tiek kitą darbą.

Kauno folkloro klubo „Liktužė“ narys Antanas šventėje lankėsi pirmą kartą, tačiau dalgiu darbavosi kaip tikras profesionalas, bet pripažino: „Kai išgulę rugiai – sunkoka su dalgiu darbuotis.“

Jono Minialgos nuotr.

Julė iš Kauno į šventę atvyko kartu su vyru. Nors ji šiame renginyje lankėsi ne pirmą kartą, teigė, kad kiekvienais metais smagu sugrįžti – vis kitokie jausmai užplūsta. „Labai geri prisiminimai. Net dabar galvoju, eiti man pėdą pabandyti surišti ar ne“, – nostalgiškai jaunystę prisiminė Julė.

Po rugiapjūtės visi dirbusieji buvo pakviesti vaišintis gardžia duona. Visi šnekučiavosi, gardžiavosi duonos riekėmis ir linksmai leido laiką. Vėliau su dainomis vėl pajudėjo atgal į sodybos kiemą.

Vaišės, dainos ir šokiai

Sugrįžimą į sodybos kiemą šventės organizatoriai inscenizavo tokį, kaip kad senovėje atlikdavo mūsų protėviai. Kalbos ir veiksmai buvo atlikti remiantis papročius. Vėliau renginio svečiai buvo kviečiami vaišintis tradiciniais lietuviškais užkandžiais. Užkandžių ir pašnekesių fone – lietuvių liaudies dainos bei šokiai kartu su gyva muzika.

Tarp susirinkusiųjų – senjorai, šeimos su vaikais ir įvairaus amžiaus jaunuoliai. Vieni iš renginio svečių, Neringa ir Giedrius, čia atvyko su dukra Austėja, kurią nori supažindinti su senoviniais papročiais. „Patys kaime gyvename, turime sodybą, auginame rugius, įdomu pasižiūrėti senovinį procesą, kaip viskas vykdavo“, – savo įspūdžiais dalijosi jauna šeimyna.

Jono Minialgos nuotr.

Iš pradžių šoko tik renginio organizatoriai, tačiau vėliau buvo kviečiami prisijungti ir šventės dalyviai. Visi buvo sotūs, geros nuotaikos, tad noriai jungėsi prie šokių bei dainų.

Kauno folkloro klubo „Liktužė“ vadovė Jūratė Svidinskienė pasakojo, kad šventei pasiruošti užtenka poros repeticijų, mat, folkloristai dainas dainuoja jau daug metų. „Rugiapjūtė – viena mylimiausių mūsų švenčių, ji ypatinga. Tai gyvas paprotys, jis yra parodomas. Smagu, kad žmonės domisi tradicijomis ir papročiais, tai mūsų, folkloristų, uždavinys – paskleisti, parodyti mūsų papročių grožį“, – šventės įspūdžiais dalijosi J. Svidinskienė.

Norime perduoti jaunajai kartai, kad jie žinotų, iš kur ta duonelė atkeliauja, kaip ji sunkiai „ateina“ ant mūsų stalo ir kokį kelią turi nueiti.

Rumšiškių kultūros centro folkloro ansamblio „Praviena“ vadovė Ernesta Žiūkienė pasakojo, kad kartu su kolektyvu stengiasi prisiminti senas tradicijas ir jas išlaikyti. „Norime perduoti jaunajai kartai, kad jie žinotų, iš kur ta duonelė atkeliauja, kaip ji sunkiai „ateina“ ant mūsų stalo ir kokį kelią turi nueiti“, – savo švietėjiška misija dalijosi pašnekovė.

E. Žiūkienė taip pat mano, kad svarbu susirinkusiems priminti dainas, tradicijas, kad jie jas žinotų ir perduotų savo vaikams, anūkams – kad visas šis palikimas išliktų.

Jono Minialgos nuotr.

Po šokių ir dainų, niekur neskubėdami, žmonės po truputį pradėjo skirstytis. Susirinkusieji nepraleido progos pasižvalgyti po Lietuvos liaudies buities muziejaus teritoriją, aplankyti čia esančių sodybų. Šis sekmadienis tikrai išliks renginio dalyvių prisiminimuose, o kartu tai bus ir priminimas nepamiršti savo krašto tradicijų, jas puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą.