Režisierė J. Sodytė: sarsuela taps tyro oro gurkšniu pavargusiems nuo šiandienos aktualijų

Kauno filharmonijos tradiciniame cikle „Nuo Kalėdų iki Naujųjų metų“ bus pristatyta ispaniškos muzikos dviejų dalių operetė „Sarsuela“. Spektaklyje naudojami Miguelio Marquéso, Francisco Asenjo Barbierio, Ruperto Chapío, Manuelio de Fallos, Gerónimo Giménezo, Federico Moreno Torrobos, Pablo Sorozábalo bei kitų kompozitorių kūriniai. Spektaklį kūrė Vladimiras Prudnikovas, koncepcijos autorius ir muzikos vadovas ir vaidmenų atlikėjai: Evelina Greičiūnaitė, Indrė Anankaitė (sopranas), Kamilė Bontė (sopranas), Eugenijus Chrebtovas (baritonas), Karolis Kašiuba (tenoras), Mickaelis Spadaccinis (tenoras), Kamilė Mažrimė (šokėja) bei aktorius Gintaras Liutkevičius. Taip pat dalyvauja Ugnė Gaučaitė (altas), Yuriy Markaryan (kontrabosas), Lukas Budzinauskas (mušamieji), Mikas Dulevičius (mušamieji), Martynas Kuliavas (gitara), Kristina Žebrauskaitė – Šileikienė (akordeonas), Lina Giedraitytė (fortepijonas). Dirigentas Martynas Staškus, režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė, scenografė Gintarė Jonaitytė, kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, šviesų dailininkas Levas Kleinas.

„Perskaičius spektaklio siužetą, kilo mintis atkurti scenoje Andalūzijos atmosferą ir smagią nedidelio miestelio šeimos taverną, apsuptą jaukios žalumos ir šilumos. Ši taverna, kurioje gyvena šeimininkas su dukra Ela, mena kelių kartų istoriją. Šeimininkas rūpinasi verslu, o dukra – savo jausmais. Ji nelaimingai įsimylėjusi, ir, natūralu, – kelia tėvui rūpesčių. Įdomu, kad kiekvienas personažas turi savo istoriją, charakterį ir dramaturginę liniją. Man taip pat buvo labai svarbu, kad spektaklyje būtų flamenko šokių, – solistai čia turi šokti flamenką ir argentinietiškąjį tango. Tai – ispaniškosios dvasios esmė, be kurios šis spektaklis negali apsieiti. Manau, šis spektaklis taps tyro oro gurkšniu visiems, pavargusiems nuo šiandienos aktualijų“, – viliasi spektaklio režisierė J. Sodytė.

M. Aleksos nuotr.

Žodžio „sarsuela“ kilmė nėra aiški, bet manoma, kad jis kilęs iš Sarsuelos rūmų, karaliaus medžioklės rezidencijos, esančios šalia Madrido. Tikėtina, kad kaip tik čia XVII amžiuje pirmą kartą buvo parodytas spalvingas muzikinis pasilinksminimas. Rūmus supo vešlūs gervuogynai, o jų ispaniškas pavadinimas (zarzas) buvo pasiskolintas naujojo žanro pavadinimui. Sarsuela gimininga tokiems Europos muzikinio teatro stiliams kaip vokiečių Singspiel ar prancūzų komiškoji opera. Žanras dažnai laikomas operetės variantu, bet sarsuela turi ir vien jai būdingų bruožų – jos siužetas visada vyksta Ispanijos provincijoje, o muzikinėje medžiagoje girdėti tradicinės ispanų muzikos įtaka.

„Man teko daug gastroliuoti Ispanijoje, ten atradau ir sau naują, iki tol nepatirtą reginį – sarsuelą, – pasakojo spektaklio muzikinės idėjos autorius V. Prudnikovas. – Pirma pažintis su šiuo žanru įsimintina tuo, kad spektaklis gimė tarsi iš niekur: scena lyg ir yra, užkulisiai matyti, stovi kelios kėdės. Pasirodo žmogus, iš pažiūros visai paprastas, paderina gitarą ir... pradeda groti. Tačiau kaip groti! Prisijungia kiti muzikantai, šokėja ima mušti kulnais ritmą, ir visa tai auga, skleidžiasi į labai įspūdingą, spalvingą, žavingą reginį. Mėgstu šią muziką, todėl kilo mintis – kodėl gi nesurinkus gražiausių sarsuelos muzikos fragmentų į vieną? Peržiūrėjau šimtus puslapių natų, ieškojau muzikinės medžiagos, kurią sujungus į visiškai naują dramaturginę liniją, atsirastų nauji, ryškūs charakteriai. Tada prireikė libreto, kurį man pasufleravo pati sarsuela...“