Tapytojo Arūno Daujoto (1963–2012) paveikslai – nepažintos visatos, kuriose susitelkia dailininko pasąmonės vaizdiniai, reflektuojantys realybės potyrius. Gilios kūrinių erdvės, mistifikuoti veikėjai, pranykusi riba tarp regimybės ir įsivaizdavimo, ir visa gaubianti atmosfera, kurioje klaidžiojantis žiūrovas tampa daugiau nei stebėtoju: jis tiria, mąsto, (nu)jaučia.

Dinamiška tyla

A.Daujoto asmenybė Lietuvos meno lauke yra išskirtinė: autoriaus paveiksluose naratyvas konstruojamas balansuojant ant plonyčio lyno, įtempto ties beprotybės bedugne, šį pojūtį sustiprina plastinė menininko kalba, primenanti gilų sapną – realistišką, tačiau sunkiai suvokiamą.

Labiausiai dailininkas išsiskiria drobėse sukurdamas spengiančios tylos ir dinamiško vaizdo simbiozę. Įgarsintas vaizdinys taptų arba chaotišku garsų pliūpsniu, erzinančiu ir įkyriu, arba supaprastintų regimą vaizdą iki kasdien patiriamos realybės. Būtent tylos ir vyksmo struktūra A.Daujoto paveiksluose kuria atmosferą, kuri įtraukia į bauginančias ir nesuskaičiuojamas interpretacijų variacijas.

Paminklas talentui

Tapytojo paveikslai prašosi atidaus, neskubančio žiūrovo žvilgsnio, pastebint detales ir sukuriant jų tarpusavio ryšius, tad neseniai menų inkubatoriuje "Ars Mundus" (A.Mapu g. 20) vykęs Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus išleistos A.Daujoto knygos "Lengvai nenusakomi paveikslai" pristatymas ir jį lydėjusi paroda, suteikė galimybę pažinti menininką geriau, o pasibaigus parodai – sklaidyti knygos puslapius ir juose atrasti kūrinius vis iš naujo.

Knygos leidybą inicijavo, organizacinius procesus kuravo ir kataloginę knygos dalį sudarė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus referentė Dalia Draugelienė. Leidinį sudarė ir įžanginį tekstą kūrė – dr. Kristina Budrytė-Genevičė, dr. Dalia Vasiliūnienė papildė knygą tekstu, kuriame nagrinėjama A.Daujoto tapyba. Leidinyje prisiminimais apie tapytoją pasidalijo Judita Budriūnaitė, Ramunė Staškevičiūtė. Knygos dizainerė – Airida Rekštytė.

Gyvas prisiminimuose

Knygos pristatymo metu rodytame videofilme iš personalinės menininko parodos "Kauno lange" šviesios atminties menotyrininkas Algis Uždavinys tapytoją apibūdino kaip siurrealistą, kurio kūryba yra sietina su introspekcija, atsisakymu racionalios pasaulio traktuotės, tiriant valios impulsus, perteikiamus absurdiškomis kompozicijomis, sietinomis su baimėmis, beprotybe, seksualiniais kompleksais.

"Savo kūriniais A.Daujotas siekė užmegzti dialogą su žiūrovu, kuris padėtų išsivaduoti iš beprotybės", – iš praeities ataidėjo A.Uždavinio žodžiai.

Dr. K.Budrytė-Genevičė tapytoją A.Daujotą prisiminė kaip išskirtinį kūrėją, kuris kolegų, vertinusių ekspresionizmą, nebuvo stipriai palaikomas, tad nenuostabu, kad Vokietijoje A.Daujoto paveikslų sklaida, anotacijos apie kūrinius buvo gausesnės nei Lietuvoje.

"Išbandęs daugybę žanrų ir stilių, meistriškai daręs Vakarų Europos klasikinių kūrinių kopijas, savo paveiksluose menininkas derino nesuderinamus dalykus, žaidė intelektualius tapybinius žaidimus su praeitimi, – tapytoją apibūdino dr. K.Budrytė-Genevičė. – Dailininkas siekė įvairovės."

Galerininkė Algė Gylienė tapytoją prisiminė kaip mąstantį, jautrų žmogų, kurio paveikslai – brandūs ir įdomūs. Būtent "Kauno lango" galerijoje vyko pirmoji personalinė A.Daujoto kūrinių paroda, kuria menininkas prisistatė visuomenei, sulaukė susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Amerikoje.

Knygos pavadinimas "Lengvai nenusakomi paveikslai" įvardija pojūtį, patiriamą žiūrint į A.Daujoto drobes. Jos sunkios, slegiančios ir klampios, linkusios įstrigti atmintyje ir retkarčiais pasirodyti sapnuose. Atsargiai sklaidomuose knygos puslapiuose atveriamos visatos, kuriose ir toliau gyvena A.Daujotas.