Menotyrininkei, Vytauto Didžiojo universiteto profesorei Laimai Šinkūnaitei per daugiau kaip trisdešimt tyrinėjimų metų pavyko atskleisti ne vieną slėpinį, pridengusį Pažaislio vienuolyno ansamblio dailės kūrinius. Savo atradimus profesorė apibūdina kukliai: "Teko nustatyti vieno kito kūrinio autorių, freskų siužetus, jų ryšius."

Egzistavo daugybė neteisybių

Profesorė identifikavo nemažai istorinių personažų, šventųjų, vaizduojamų bažnyčios freskose. "Iki mano tyrinėjimų buvo visiškai neaišku, kodėl įgaubtų presbiterijos sienų didžiosiose freskose nutapyti tokie neįprasti siužetai. Reikėjo tyrinėti ir įvardyti. Tik per ilgesnį laiką išsiaiškinus, kad Pažaislyje nutapytos ne dvi, bet trys krikščioniškosios misijos, atsiskleidė ir minėtųjų freskų turiniai. Dirbti buvo sudėtinga, nes šaltinių nebuvo", – prisiminė L.Šinkūnaitė, savo atradimais besidalijanti knygoje "Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija".

"Nemanau, kad šioje knygoje man būtų pavykę atsakyti į visus klausimus ar įminti visas mįsles. Tokio tikslo neturėjau. Tiesiog siekiau priartinti ir atskleisti Pažaislio kamaldulių vienuolyno gelmėje glūdinčius lobius", – užsimena monografijos autorė.

Po 1832 m. vienuolyne įsikūrę stačiatikiai abi presbiterijos didžiąsias freskas buvo uždažę kalkiniais dažais. Šie meno kūriniai atidengti ir restauruoti sovietmečiu. Jie žadino ypatingą susidomėjimą, nes freskų buvimas presbiterijos erdvėje atrodė neįprastas. "Tik susivokus, kad virš freskų angeliukai laiko banderoles, kuriose lotynų kalba įrašyti siužetų pavadinimai, daugiau ar mažiau turiniai tapo aiškesni, tačiau jų sąsajos liko nenustatytos. Taigi ant šiaurinės sienos nutapyta freska "Karalius Boleslovas aplanko ir apdovanoja sidabru šv. Romualdo mokinius"; taigi turtų nevertinę vienuoliai benediktinai grąžino dovaną karaliui, tačiau vėliau buvo nužudyti plėšikų, ieškojusių dovanoto sidabro", – atradimus prisimena mokslininkė.

Profesorei pavyko atskleisti, kad pietinėje presbiterijos freskoje ("Šv.Romualdas įvesdina Lenkijos kunigaikštį Kazimierą į Kliuni vienuolyną") vaizduojamas Kliuni benediktinų vienuolynas Prancūzijoje. Kodėl jis čia pavaizduotas? "Kamalduliai labai artimi benediktinams, be to, Kliuni vienuolynas XI a. buvo tapęs Bažnyčios reformos judėjimo centru, – L.Šinkūnaitės žodžiais, reformos įkvėpti benediktinai vyko į misijas baltų genčių kryptimi. – Taigi, presbiterijos freskos tiesiogiai susijusios su koridoriuose prie kapitulos salės ir zakristijos bei kitose bažnyčios erdvėse vystoma krikščioniškųjų misijų tema, kurią man taip pat pavyko atskleisti. Kai ėmiausi tyrinėjimų, viskas buvo gerokai suvelta: egzistavo daugybė neteisybių interpretuojant freskas."

Trys krikščioniškosios misijos

Išsiaiškinusi, kad pietvakarinė koplyčia skirta šv.Pranciškui de Sales, o ne Brunonui Bonifacui (Kverfurtiečiui), kaip manyta anksčiau, mokslininkė ėmė ieškoti bažnyčios patalpos, skirtos būtent šiam misionieriui. Tyrinėjant paaiškėjo, kad šv.Brunono darbai įamžinti koridoriaus prie zakristijos freskose. L.Šinkūnaitės žodžiais, vieta parinkta apgalvotai: čia anksčiau būta krikštyklos. Juk šv.Brunono misija buvo labiau pasisekusi nei kitos dvi, taip pat įamžintos Pažaislyje, – šiam šventajam pavyko atlikti krikšto aktą. Istorinių šaltinių duomenimis, jis pakrikštijo prūsų kunigaikštį Netimerą ir 300 jo karių. Vėliau Prūsijos ir Lietuvos pasienyje šv.Brunonas buvo nužudytas kunigaikščio Zebedeno – aprašant šį įvykį pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuva.

L.Šinkūnaitė taip pat nustatė, kad koridoriuje prie kapitulos salės nutapytos šv. Adalberto Vaitiekaus misiją įamžinančios freskos. Tai – pirmasis misionierius, X a. pab. pasukęs į prūsų žemes. Iš misijos šv.Adalbertas Vaitiekus nebegrįžo – jo mirties aplinkybės nežinomos, egzistuoja keletas hipotezių.

"Sudėtingiausia buvo surasti trečiosios misijos galus – šią misiją įamžinančios freskos yra prasčiausiai išlikusios, be to, jokių istorinių duomenų nebuvo išlikę, – prisiminė profesorė. – Be to, meno istorikas Mindaugas Paknys nuolat man prieštaravo, sakė: ne, čia ne tai. Ir kai man pagaliau pavyko trečią misiją ištraukti į dienos šviesą, tai tapo nepaneigiama. Tada paaiškėjo, kaip čia viskas nuoseklu, sutampa, sueina į viena."

Menotyrininkė nustatė, kad įgaubtose presbiterijos sienose ir patalpose prie bokštų plėtojama penkių vienuolių benediktinų misijos tema. Aukštos kilmės vienuoliai – du italai ir trys lenkai – Lenkijoje buvo nužudyti plėšikų, ieškojusių karaliaus dovanotojo sidabro.

"Kreivas" bažnyčios kupolas

Ne vienas senosios architektūros ar dailės istorikas ieškojo paaiškinimo, kodėl vienuolyno bažnyčiai architektas suteikė tuomet visiškai naują Rytų Europoje šešiakampį planą (kai kurie tyrinėtojai teigė, esą iš tam tikrų stebėjimo taškų šešiakampis kupolas atrodo kreivas). L.Šinkūnaitė atkreipia dėmesį į bažnyčios pavadinimą – Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Ji pritaria architektūros istoriko Kęstučio Pauliaus Žygo nuomonei, kuris pirmasis šį šešiakampį išskaidė į du vienas ant kito sudėtus lygiakraščius trikampius. "Kadangi lygiakraštis trikampis siejamas su lelija, o ši yra simbolinė nuoroda tiek į Švč. Mergelę Mariją, tiek į Švč.Trejybę, šešiakampė Pažaislio bažnyčios geometrija buvo visiškai tinkama", – viename savo straipsnių rašė K.P.Žygas. "Šis pavyzdys liudija, kad ypač sudėtingus baroko epochos sakralinius statinius esame pajėgūs suprasti tik teologijos kontekste", – įsitikinusi L.Šinkūnaitė.

Sakralinio meno daugiareikšmį simboliškumą liudija ir kamaldulių ordino herbas. Tris kartus bažnyčioje ir Šventuosiuose vartuose atkartojamame herbe vaizduojami du balandžiai, geriantys iš vienos taurės, virš kurios iškilusi žvaigždė. "Žvaigždė – Jėzaus Kristaus simbolis. Balandis – Dievo Šventosios Dvasios simbolis. Du balandžiai – tai ir dvi kamaldulių vienuolijos šakos: vienuoliai cenobitai ir vienuoliai atsiskyrėliai, – daugiareikšmę religinę simboliką aiškina pašnekovė. – Be to, vienuoliai Benediktas ir Romualdas yra tarsi du balandžiai, geriantys iš vienos taurės: Benediktas, kurį laiką buvęs dykumos atsiskyrėlis, įsteigtame vienuolyne sukūrė benediktinišką gyvenimo būdą; Romualdas, tapęs vienuoliu benediktinu, įkūrė pirmąjį kamaldulių vienuolyną."

Bažnyčios prieangio šoninė freska "Perėjimas per Raudonąją jūrą" vaizduoja stebuklingą izraelitų išsigelbėjimą iš Egipto nelaisvės, kai bėgantiems izraelitams jūra prasiskyrė, o juos persekiojusius egiptiečius paskandino. Dešiniajame freskos kampe nutapyta iškilni stovinčio Mozės figūra. "Nuostabu, – sako tyrinėtoja, – kad Mozė nutapytas su šešiais pirštais. Tai susiję su Mons Pacis dvasia, persunkta geometriniais santykiais: 1, 2, 3, 6, 9, 12."

Mokslininkė prisipažįsta ne iš karto supratusi, kad Pažaislyje išliko autentiškas medinis veraikonas – Kristaus veido atspaudas drobulėje: "Tiesiog per stebuklą išliko – stačiatikiai jį panaudojo savo ikonostase. Tam jie veraikoną užtepė storu grunto ir aukso sluoksniu. Kai tie auksai nusišėrė, pasimatė senoji autentika." Nerestauruotas veraikonas eksponuojamas bažnyčios muziejuje.

Ryškus dvejinimo principas

L.Šinkūnaitei pavyko atskleisti Didžiųjų ir Šventųjų vienuolyno vartų ikonografiją. Pasak mokslininkės, Didžiuosiuose vartuose (pirmieji, pro kuriuos patenkama į ilgąjį vienuolyno kiemą) prasideda visame vienuolyne plėtojama ikonografinės programos svarbiausia tema – Švč.Mergelės Marijos išaukštinimas. Didžiųjų vartų aukščiausiame taške iškalta dviguba lelija, turinti dvigubą semantiką: tai – K.Z.Paco herbas ir Švč.Mergelės Marijos gėlė. Išlikęs XVIII a. aprašymas, kad vartų viršuje ir žemiau esančiose nišose stovėjusios iš to paties akmens kaip ir vartai – skandinaviško smiltainio – iškaltos skulptūros. Čia buvus skulptūras liudija ir 1871 m. graviūra. Joje matyti, kad kairėje viršuje pavaizduotas abatas laiko lazdą ir kaukolę. Remdamasi tuo, kad šie atributai – įprasti vaizduojant šv.Romualdą, be to, šio šventojo tema vienuolyne plėtojama, L.Šinkūnaitė daro prielaidą, kad čia stovėjusi šv.Romualdo, kamaldulių ordino įkūrėjo, statula. Kitoje vartų pusėje, mokslininkės manymu, greičiausiai buvęs įamžintas šv.Benediktas.

Dailėtyrininkė nustatė, kad Šventųjų vartų architektūroje ir puošyboje atsiskleidžia vienuolyno ikonografinėje programoje ryškus dvejinimo principas: yra dvi Šventųjų vartų dalys, skirtos dviem šventiesiems vienuoliams (šv.Romualdui ir šv.Benediktui), kiekvienoje dalyje – dvi vieno šventojo apoteozės, kiekvienos iš jų aukščiausiame taške – kamaldulių ordino herbas.

Vakarinėje vartų patalpoje nutapytose freskose turėtų atsiverti šv.Romualdo gyvenimas ir stebuklai, tačiau tiek freskų, tiek čia esančių stiuko lipdinių būklė, pašnekovės žodžiais tariant, yra apverktina – freskų siužetai dažniausiai lieka neaiškūs. Vakarinės patalpos dekoras – daug labiau nukentėjęs nei rytinės, didesnė jo dalis visiškai sunaikinta. Manoma, kad neišlikusioje rytinės patalpos sienų tapyboje analogiškai turėtų būti įamžintas šv.Benediktas. "Stačiatikių vienuoliai veikiausiai tiesiog užmūrijo nišas su nutapytais paveikslais, o sovietmečiu atliekant patalpos tyrimus nebuvo minties giliau paieškoti sienų tapybos, nes anuomet visiškai nesigilinta į Pažaislio vienuolyno idėjinę dekoro programą", – pasak menotyrininkės, šioje patalpoje prieš 30 metų restauruotos paskliaučių freskos dabar taip sunykusios, kad tik keletas siužetų išliko aiškiai suvokiami.

Paveikslas – vienuolyno simbolis

"Gražiosios Meilės Motinos su Kūdikiu" arba "Kamaldulių Dievo Motinos" paveikslas – relikvija, siejanti Pažaislio vienuolyno praeitį su dabartimi. Nors bėgant amžiams  daugybė kamaldulių vienuolyno meno vertybių dingo be pėdsakų, ši išliko. Pasak profesorės, paveikslą galima vadinti vienuolyno simboliu. "Teko atlikti nemažai tyrimų siekiant nustatyti šio kūrinio autorių. Manau, kad jį nutapė du XVII a. Nyderlandų kilmės dailininkai: vienas – figūras, kitas – gėlių vainiką. Tais laikais šio krašto dailininkai specializuodavosi. O gėlių vainikas šioje drobėje nutapytas itin išraiškingai", – pabrėžė L.Šinkūnaitė.

Paveikslą vienuolyno mecenatui K.Z.Pacui padovanojo popiežius Aleksandras VII. Prie šios drobės keičiantis amžiams meldėsi kamalduliai, stačiatikių vienuoliai, seserys kazimierietės ir eiliniai tikintieji. Paveikslas buvo ne kartą pertapytas ir kitaip keistas (pakeisti Marijos ir kūdikio veido bruožai, kūdikiui pritapyta antroji ranka, stačiatikiai paveikslą buvo uždengę sidabro aptaisu su karūna). Nutapytas ne vienas šios drobės sekinys – paveikslas traukė tikinčiuosius patiriamomis malonėmis, stebuklingais išgijimais. Menotyrininkės žodžiais, nei vienas sekinys nepasižymi tokia ramybe, kokią skleidžia originalas.

Pirmojo Pasaulinio karo metais, kaip ir daugelį kitų Pažaislio meno vertybių, stačiatikiai išsigabeno paveikslą į Rusiją. Po gero dešimtmečio "Gražiosios Meilės Motina su Kūdikiu" grąžinta į Pažaislį, seserų kazimieriečių globon. Sovietmečiu paveikslas perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką, iš čia vogtas grubiai išpjaunant drobę iš rėmų. Suradus drobę, atlikta labai sudėtinga paveikslo restauracija. 2000 m. seserys kazimierietės garsųjį paveikslą susigrąžino į Pažaislį. "Ruošiantis susigrąžinti "Gražiosios Meilės Motiną su Kūdikiu", reikėjo nudirbti nemažai darbų. Turėjau ryžto ir drąsos išardyti du išlikusius kiotus – stačiatikių įrengtą plokščią sieną, ant kurios kabintos ikonos. Už tai gavau pylos nuo tuomečių paveldosaugos vadovų", – su šypsena prisimena baroko šedevro likimu besirūpinanti mokslininkė.