Iš paveikslų žvelgia apsėstieji

Apsėdimas – būsena, kurioje pranyksta žmogiškasis "aš", atsiduodamas nepažintai dvasinei formai, išlaisvinančiai mintis, jausmus, sielą. Jo formos būna įvairios: nuo ritualinių veiksmų, siekiant praskleisti anapusybės slėpinius, susiliejimo su paslaptinga jėga, skatinančia naujas patirtis, iki visiško žmogaus susinaikinimo. Ši būsena nagrinėjama personalinėje menininko Rolano Stankūno parodoje.

Magiškasis realizmas

Jaunosios kartos kūrėjas portretų ir visafigūrių kompozicijų serijoje siekia įžvelgti vaizduojamo žmogaus transformacijos vyksmą, kuriame dar juntamas žmogiškasis pavidalas, tačiau jau peržengiama riba į kitą suvokimo plotmę – gilesnę, jautresnę.

"Šešėliais padengti vaizduojamų žmonių veidai ir kūnai paveiksluose žymi transformuojančią jėgą, nuorodą į rytietišką susiliejimą, "čia ir dabar" akistatą, tiesioginį – neracionalizuotą ir neinterpretuotą potyrį, žmogų persmelkiančias beasmenes jėgas, kurios jį keičia", – sako autorius.

Piešiniuose ir tapybos darbuose R.Stankūnas pasitelkia realistinę vaizdavimo raišką, ją papildydamas magiškojo realizmo bruožais: dusliomis, minkštomis spalvinėmis dėmėmis, jų visuma paveiksle primena išblukusios ar apšviestos fotografijos vaizdą, kuriame figūrų, daiktų kontūrai pranyksta, susilieja.

Vaizduojami motyvai įgauna paslapties, neapibrėžtumo, balansuoja ties atpažįstamumo (gebėjimo nusakyti, kas vaizduojama piešinyje ar drobėje) ir klaidžiojimo, ieškant tos plonytės ribos, už kurios realus vaizdas tampa nebeatpažįstamas, nesuvokiamas.

Žmogaus komponavimas paveikslų, piešinių erdvėse dažniausiai centriškas, figūros ir portretai vaizduojami trijų ketvirčių rakursu. Kūnų ir veidų siluetai išnyra iš klampios erdvės, kurios pėdsakai (šešėliai) kaip pelėsiai, trumpais, tankiais siūleliais prisikabinę prie žmogaus kūno.

Nuojautos šešėliai

Šešėlis ir šviesa – pagrindinės raiškos priemonės, kuriomis sukuriami paveikslų, piešinių siužetai. Būtent šešėlis menininko kūriniuose yra dominantė, atverianti vidinį paveikslų turinį, žiūrovą panardinantį į emocinę būseną, kurioje susitelkia nežinomybė ir naujo potyrio troškulys, atribojantys nuo realybės, tačiau padedantys atverti kitas, anot rašytojo Aldouso Haxley, suvokimo duris.

Šešėliai juda vaizduojamų žmonių veidais, kūnais, apraizgydami juos, tampriai suverždami, suskaldydami veidus ir kūnus į tūkstančius gabalėlių, atvirų naujai būties formai.

"Žmogų vaizduoju kaip neapibrėžtą formą, atvirą įvairioms individuacijoms (nebūtinai žmogiškoms, bet kurias žmogaus kūnas geba patirti). Tai vibracijų, energijų, poveikio pasaulis. Vaizduojami žmonės atsiduoda šioms galioms, tapdami per jų kūną tekančiomis energijomis", – atskleidžia R.Stankūnas.

Pajausti kitokią būseną

R.Stankūno darbuose vaizduojami žmonės nesipriešina apsėdimo vyksmui, kuriame atsiveria kitas pasaulis. Jame neegzistuoja kontrolė, išankstinė nuomonė, standartai ir taisyklės.

Kūriniuose žmogus nėra atskiriamas nuo vykstančio proceso: "Yra tik procesai, kuriuose žmogus išsilaisvina, tampa paslankus jį veikiančioms energijoms. Jo nebeįmanoma suvokti kaip konkretybės. Esu už žmogų kaip tekančią upę, ne už stovinčią vienoje vietoje."

Žiūrovas, žvelgiantis į autoriaus paveikslus, – stebėtojas, suvokiantis vykstančią kaitą ir autoriaus skatinamas atsiriboti nuo bet kokių suvaržymų, išlaisvėti ir empatiškai įsijausti į vaizduojamojo asmens būseną.

"Siekiu atskleisti žmogaus ego peržengiančias galias, parodyti jį kaip įvairiems afektams atvirą būtybę, per kurią gali tekėti tam tikros energijos", – sako R.Stankūnas. Žiūrovas turėtų nebijoti peržengti jį ir kūrinius skiriančios ribos, už kurios – nauja realybė.

Kas? R.Stankūno personalinė paroda "Apsėstieji".

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Veikia iki kovo 4 d.