Paveikslai, iš kurių žvelgia žaižaruojančios flopsikų akys

"Eglės" galerijoje – pasakiškas dailininko iš Klaipėdos Vladimiro Bogatyriovo pasaulis, kurio veikėjai – fantastiški žmogeliukai, nepamirštama Venecija ir spindintis Platelių ežero grožis.

Dailininko darbai žavi akvarelės technikos subtilybėmis, trapumu, elegantiškais potėpiais. Žaižaruojančios spalvos, įvairi darbų tematika ir nuotaikos prikausto dėmesį ilgam: paveikslas atsiveria kaip romanas, novelė ar spektaklis. "Taip, mano darbai literatūriški, – patvirtina V.Bogatyriovas, – aš daug skaitau, o savo darbais stengiuosi žmonėms perteikti kuo daugiau ir kuo geresnių emocijų, kartais jos atsiskleidžia per peizažą, natiurmortą, o kartais paveiksle įkūniju mažytę novelę ar sceną iš spektaklio".

– Kaip atsirado ši paroda, jos koncepcija, nes, regis, pernai vyravo arlekinai ir princesės?

– Stengiuosi, kad parodos nesikartotų, kiekviena turėtų kažko naujo. Tarkim, šioje galerijoje visada galima pamatyti mano sukurtus peizažus, natiurmortus, nes ant mano molberto jie nuolat. Bet visada ieškau naujų charakterių, personažų, idėjų, nes juk atsibostų daryti vien tai, ką moki, kas pavyksta be didelių pastangų. Kita vertus, būtų liūdna kartotis, todėl rengiant naują parodą natūraliai norisi naujumo, kažkuo šiek tiek nustebinti. Beje, šiai kasmetei parodai "Eglės" galerijoje rengiuosi visus metus, man ji – kaip Naujųjų metų šventė. Taigi šįmet joje atsirado "flopsikai".

– "Flopsikai"? Kas tai? Jūsų sugalvotas žodis?

– Taip. Kai jie atsirado mano gyvenime, jų paklausiau, kas jie tokie ir jie man atsakė: "Mes esame "flopsai", "flopsikai" – mažučiai žmonės, tokie maži, kad beveik nematomi, ir labai mylime muziką." Tiesą pasakius, gyvenime jiems egzistuoja tik muzika.

Beje, kadaise tie žmogeliukai buvo normalaus dydžio žmonės, bet klasikine muzika domimasi vis menkiau, ir jie mažėjo, mažėjo, kol tapo mažulyčiai ir beveik nepastebimi, o ir patys nėra labai komunikabilūs, atsargūs ir nepatiklūs. Bet mėgsta gražiai rengtis, neabejingi komplimentams ir dievina prancūzišką virtuvę. Taigi man pavyko juos prisijaukinti, nors juos sutikti galima tik apleistuose parkuose ir šiaip paslaptingose vietelėse. Mūsų sodyboje taip pat yra toks sodas, kuriame auga viskas, kas nori ir gali augti. Jame tiek daug paslapties, todėl nenuostabu, kad ten apsigyveno "flopsikai". Taigi su jais bendrauju jau trejus metus ir šįmet nusprendžiau, kad jau galiu juos piešti, o tuo metu jie man nuostabiai grojo.

Jeigu rimtai, per juos noriu kalbėti apie klasikinės muzikos grožį, apie įvairių amžių madą, kuri prabyla ir labai daug pasako apie tą laiką, kuriame ji vyravo. Apskritai, man svarbi ta gija, kuri jungia praėjusį ir dabarties laiką. Mane domina ir Europos vėlyvesnių laikų kultūra, ir Rytų. Visa pasaulio kultūra tarpusavyje susipina, viena kitą maitina ir neįmanoma kurią nors neigti. Vienas mano darbų ciklas šiek tiek atskleidžia muzikos ir kostiumo istoriją, kurią jungia mano fantazija – minėtieji "flopsikų" personažai.

Raganiukių ciklas – apie šio amžiaus informacijos, technikos pasiekimus, kurie taip pat neatsiejami nuo praėjusio laiko. XX a. nebuvo sklandus:  karai, revoliucijos tarsi sustabdė technikos vystymąsi. Tie šių dienų stimpanko ("retrofuturistinė" mokslinės ir magiškos fantastikos atmaina, kurios išskirtiniai bruožai – anachronistinės technologijos ir nežabotos fantazijos pagimdyti išradimai – aut. past.) stiliaus gerbėjai man labai artimi, jie tarsi siekia atkurti tą nutrūkusį ryšį, taigi ir tos mano raganiukės yra šio stiliaus atstovės.

– Raganiukės, "flopsikai"... Kaip suprantu, norite pasakyti, kad kiekvieno mūsų gyvenime, be apčiuopiamų realijų, egzistuoja ir mus iš tiesų maitina fantazijos pasaulis.

– Būtent. Visi tie personažai išgalvoti. Jeigu jūs mylite muziką, tikrai pažįstate savuosius "flopsikus" – dvasinius potyrius, džiaugsmus ir atradimus, kuriuos jums dovanoja muzika, ir net nėra svarbu, kokia muzika jums patinka, esmė – sielos harmonija, liūdesio transformavimas, emocijų praturtinimas, tą tikrai gali suteikti muzika. Mūsų, industrijos, laikais emocijų dažnai pristingame, ir muzika šį stygių sugeba užpildyti. Apskritai menas šiuo atveju yra tikroji pagalba, terapija ir aš kaip dailininkas intuityviai siekiu, kad mano darbai būtų maksimaliai emocionalūs, tačiau siekiu pozityvių emocijų, tų, kurios pakylėja, atveria gilesnius dalykus.

– Kitas jūsų darbų ciklas apie Veneciją.

– Taip, tai sena mano meilė. Kartą joje apsilankius, ją įsimylėjau amžiams, ačiū Dievui, žmona dėl to nepavyduliauja. Venecija – nuostabus miestas-teatras, kuris jau 500 metų kaip miršta, bet kaip prabangiai! Dar nesutikau žmogaus, kuriam nepatiktų Venecija, ji pakeri. O man tai proga per kūrinius pakalbėti apie grožį, jo amžinumą. Keičiasi mada, žvilgsniai, idealai, bet yra kai kas, gebantis išlikti amžinai žavus ir besikeičiant laikams. Tokia yra Venecija, kiekvienai kartai galinti dovanoti žavesį. Miesto teatrališkumas neįtikimas, kiekvienas skersgatvis vis su kitomis dekoracijomis, ne veltui jame tokie ryškūs ir išskirtiniai vykstantys karnavalai, pats miestas tarsi niekada nenusiima šventinių kaukių. Taigi ir paveiksluose stengiausi tai atspindėti.

Apskritai, visi mano paveikslai – siužetiniai ir kritikams, kurie kaltina, kad mano darbai – literatūriški, galiu atsakyti: "Taip, mano darbuose vyrauja literatūra ir aš sąmoningai to siekiu." Mėgstu visų laikų literatūrą, daug skaitau ir savo paveiksluose pasakoju romaną arba novelę, o dažniausiai – spektaklį, kuriame esu ir režisierius, ir dailininkas, ir kostiumų dizaineris.

– Parodoje galima pamatyti ir lietuviškų peizažų.

– Didžiumą vasaros praleidžiu sodyboje prie Platelių ežero, ten tokios vietos, tokie vaizdai, kad jų man ir dviem gyvenimams užtektų. Kad ir kur pažvelgsi – motyvas, dauguma paveikslų sukurti iš natūros, nors nėra lengva, nes kažko uodai labai jau mėgsta dailininkus. Anksti ryte stengiuosi prisirinkti motyvų, juos nedidelius nusipiešiu, o paskui – improvizuoju.

Atvežiau ir keletą paveikslų iš plenero toje sodyboje – į jį vasaromis atvažiuoja pora mano mokinių. Šįmet porą savaičių liejome akvareles, piešėme vien rožes, nesibaimindami, kad tai tarsi banali, nuvalkioto įvaizdžio gėlė. Plateliuose gyvenanti skulptorė Rūta Kavaliauskienė prie savo namų turi įstabų rožyną, kuriame žydi ir mėlynos, ir pilkos spalvos rožės. Ji du kartus mums atvežė po dešimt puokščių rožių! Ir nors nė karto gyvenime nepiešiau rožių, šįkart į jas pažvelgiau įdėmiau ir nudžiugau jas atradęs.

O šiaip dirbu savo namuose, daugiaaukštyje, pro langus – labai gražūs vaizdai. Kita vertus, galiu padirbėti ir naktį, nes juk kiekvienas menininkas dirba 24 valandas per parą. Taigi kartais prabundu ir užfiksuoju sapne regėtą vaizdą, nes jau senokai išmokau kontroliuoti savo sapnus.

– Nieko sau – kontroliuojate sapnus!

– Yra tam tikra technika, kurios dar gyvendamas Kijeve išmokau iš vieno mokytojo. Trečdalį gyvenimo mes pramiegame, sapnuojame ir nieko neatsimename – menininkas to negali sau leisti. Tai nėra kažkokie burtai, tiesiog specialios savitaigos pratybos, kurių išmoksti. Todėl dabar įdomius sapnus sugebu užfiksuoti ir paskui netgi sapnuoti toliau. Užsiimu ir cigun joga, ji padeda išlaisvinti protą, susikoncentruoti, kad dėmesio neišblaškytų nesvarbios smulkmenos. Mokėjimas susitelkti – labai svarbus, jis tarsi atveria trečiąją akį, padeda išlaikyti kūrybinį tonusą.

Kas: V.Bogatyriovo darbų paroda.

Kur: "Eglės" galerijoje.

Kada: veikia iki lapkričio 17 d.