Virtualioje parodoje E. Norkutė laužo taisykles: iš savo tapybos darbų kuria naujus objektus

Šie apmąstymai paskatina peržengti šios medijos rėmus ar bent juos deformuoti. „IRGI galerijoje“ pristatomoje E.Norkutės parodoje „Greetings from Inside“ (liet. „Linkėjimai iš vidinės erdvės“), tapytoja į savo amatą pažvelgia neįprastai, žiūrovui atverdama naujų tapybos medijos reprezentacijos būdų.

Su E.Norkute kalbame apie skirtingų autorių citavimą darbuose, įtampas kūryboje ir mąstymą už tapybos ribų.

– Skaitant virtualiojoje „IRGI galerijoje“ pristatomos jūsų parodos „Greetings from Inside“ anotaciją, nesunku pastebėti, kad joje neįvardijima, kad tai – personalinė paroda. Galbūt šio įvardijimo atsisakote sąmoningai, kadangi parodoje yra du kūrėjai / veikėjai – jūs ir tapytojas Bobas Rossas (1942–1995)?

– Neįvardyti, kad tai personalinė paroda, nebuvo intencionalus sprendimas. Savo darbuose dažnai cituoju daug skirtingų autorių. Šioje parodoje leidau sau ne tik kalbėti B.Rosso potėpiais ar balsu, bet ir pasimatuoti tapytojo Juliaus Bissier'o (1893–1965) asmenybę – sekdama jo autoportreto pavyzdžiu nutapiau savo autoportretą.

– Parodos ekspozicija pradedama kūriniu, kuriame vaizduojama akis ir ausys. Ar tai simbolizuoja, kad pasikliauti tik regėjimu ir klausa šioje parodoje žiūrovui nepakaks? Galbūt tai sufleruoja, kad yra keli būdai, kaip šią parodą galima žiūrėti ir suvokti?

– Mistiška paveikslo nuotaika sukelia įtarimą, kad parodoje žiūrovas neturi pasitikėti tuo, ką mato ir girdi, tačiau kūrinio pavadinimu „Closer“ idėja kiek kitokia: jo centre nutapyta skylė, pro kurią matosi akis, kuri žiūri tarsi iš už paveikslo paviršiaus, iš paveikslo plotmės, kitos realybės. Ta maža skylutė, pro kurią žiūri kažkieno kito akis, beveik nieko neatskleidžia, bet sužadina vaizduotę: kas slypi anapus drobės, kiek ten jų, tų kitų, kurie gali pakaitomis pažvelgti pro šią skylutę ir trumpam akimis susirakinti su žiūrovais? Paveikslo paviršius šiame darbe yra tarsi membrana. Paroda „Greetings from inside“ kviečia užeiti į pasaulį, esantį kitapus paveikslo plokštumos.

Smeels like... (After Bob Ross) / E. Norkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Sugrįžkime prie laisvalaikio tapybos entuziasto B.Rosso. Patyrinėjus jūsų ir jo paveikslus – akivaizdūs kardinalūs skirtumai. Ar būdamas jūsų parodos dalimi B.Rossas tarsi atstovauja jums priešingo kūrėjo archetipui?

– B.Rosso asmenybė sudomino mane, kai ėmiau mąstyti apie kūrinio autorystę, originalą ir kartotę, citatą ir vagystę. B.Rossas fenomenalus: jis labai žymus autorius, kuris visiškai nepretendavo į originalumą. Jis tikino žiūrovus, kad bet kas gali tapyti taip pat, kaip jis. Mano santykis su tapyba ir originalumu irgi yra kitoks: save pozicionuoju kaip menininkę, kuri kalba citatomis, gali persikūnyti ir turėti daug veidų. Parodoje rodomas mano paveikslas „Smells like... (After Bob Ross)“, kuriame pavaizduoti automobiliniai oro gaivikliai – eglutės – yra komentaras iškeltai originalumo problemai, sykiu, savotiškas autoportretas, kadangi mano vardas Eglė. Kiekvienas iš šių eglės formos gaiviklių yra ištapytas skirtinga tekstūra, o viršutiniame sluoksnyje matyti pagal B.Rosso mokomąjį vaizdo įrašą nutapytas dailus peizažas su eglėmis. B.Rosso tapyba laikoma kičine ir nerimta, o mano darbuose ir parodoje jo citavimas tampa priemone atkreipti dėmesį ir kitu kampu pasižiūrėti į tapytojo specialybę. Tapydama šį darbą iškėliau klausimą: koks yra mano stilius? Kokia aš esu tapytoja?

– B.Rossas kalba apie tapybos teikiamą džiaugsmą, palaimą. Jūs sakote, kad kūrėjo kasdienybė kupina kūrybos įtampų. Oponuojate B.Rosso nuomonei?

– Neseniai peržiūrėjusi dokumentiką apie B.Rosso gyvenimą atradau jį iš naujo. Manau, jis buvo savo srities genijus, žmonių žmogus ir tikriausia žvaigždė. Žavi B.Rosso spinduliuojamas gėris ir ramybė. Šis jo bruožas dar labiau stebina pasigilinus į jo gyvenimą, kuriame ne viskas buvo taip gražu ir lengva kaip jo tapybos pamokose.

Aš tapau susitelkusi ir įsitempusi. Mano tapyba nėra užsiėmimas, kuris leistų pabėgti nuo dienos darbų ir vargų. Nors man ji patinka ir nieko kito nenorėčiau veikti, tapyba ir yra mano dienos darbai ir vargai. Poilsiui ir palaimai turiu atrasti kitų veiklų.

Siekiau sukurti ciklą tapytų objektų, iš kurių galiu kas kartą (su)dėlioti naują paveikslą. Ir tai daryti ne tik virtualių parodų erdvėse.

Parodos formatas – virtualus. Netolimoje praeityje toks būdas eksponuoti tapybos kūrinius dar buvo neįprastas, tačiau dabar – labai įdomi patirtis tiek kūrėjui, tiek žiūrovui. Galbūt jus ir B.Rossą sieja bendras tikslas – menu sudominti didesnes auditorijas žiūrovų, perkeliant tapybą į beribę interneto erdvę? B.Rosso mokomieji vaizdo įrašai jutube ir jūsų surengta paroda „IRGI galerijos“ platformoje suteikia galimybę siekti masių dėmesio.

Šiais laikais norint savo kūrinius pristatyti didelei auditorijai, puikiai pasitarnauja socialinės medijos. Pati nesu labai įsijautusi į kūrybos sklaidą internete ir laiko tam daug neskiriu. Man svarbiau įvairios virtualybės suteikiamos galimybės įdomiai pateikti kūrinius.

– Šios parodos statybinė medžiaga patys paveikslai, kuriuos ardydama ir daugindama konstruojate virtualiuosius parodos kambarius. Ar kūrėjai suardyti savo kūrinius (nepaisant to, kad tik virtualiai) nebuvo iššūkis?

– Paveikslų ardymas man yra labai natūralus užsiėmimas. „Greetings from Inside“ eksponuojami specifiniai mano kūriniai – tapyti objektai. Tai įvairių išskirtinių formų porėmiai, aptraukti drobe, balansuojantys tarp skulptūros ir tapybos. Kuriant šiuos darbus mano tikslas ir buvo išardyti paveikslą. Siekiau sukurti ciklą tapytų objektų, iš kurių galiu kas kartą (su)dėlioti naują paveikslą. Ir tai daryti ne tik virtualiųjų parodų erdvėse.

Intriga: virtualiąja paroda E. Norkutė sako norėjusi atskleisti netikėtų tapybos dimensijų. / E. Norkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Žiūrovui skirtingų parodos erdvių atsivėrimas, kaip jūs sakote, sureikšminant esminius ar visai nesvarbius elementus, priverčiant drobes judėti, o motyvus šokinėti iš vieno paveikslo į kitą, yra galimybė atrasti naujų tapybos savybių, jos galimybes transformuotis, būti labai dinamiškai. Kokių patirčių jums, kaip kūrėjai, suteikė virtualiosios parodos rengimas? Ar prasiplėtė jūsų požiūris į tapybą, jos suvokimas?

– Ši paroda išlaisvino mane ne kaip tapytoją, o kaip tarpdisciplininio meno kūrėją. Tai buvo pirmas kartas, kai savo kūriniuose ar parodose naudoju garsą ir animaciją. Paroda leido man ne tik parodyti savo kūrinius kontekste, bet ir įkvėpė mane mąstyti už tapybos ribų.