Parodoje „Nagi labas“ – keturios sienos, šeši vardai

Netikėta pažintis

Daugelio meno mėgėjų paroda veikiausiai liko nepastebėta – viešojoje erdvėje informacijos stigo, tad išvysti galėjo tik kitų čia vykusių renginių žiūrovai. Komunikacijai koją galėjo pakišti ir parodos pavadinimas "Nagi labas", suponuojantis mintį, kad ji supažindina su negirdėtais, pradedančiaisiais menininkais. Tačiau autoriai, kurių kūriniai atsidūrė ant "Girstučio" sienų – ne vienus metus kuriantys profesionalai.

Gintaro Kušlio kuruojamoje parodoje išvydome šešių menininkų kūrybą. Nors norint arčiau susipažinti su kūriniais reikia įveikti ne vieną kliūtį, ekspozicija turiniu pranoko pavadinimą. Intriguojantys kūriniai, iš pirmo žvilgsnio neturintys nieko bendro, temų ir technikų prasme susijungė į bendrą, išbaigtą mintį. Tapyboje matėme ekspresyvų, abstrahuotą pasaulio vaizdą – tokį, kokį mato ir perteikia menininkas. Šiuose kūriniuose galima apčiuopti ornamentinių, abstrakčių realybės kontūrų. Realybė čia tampa ne tik atspirties tašku, bet ir baigtiniu rezultatu. Taip, toji realybė nepanaši į vaizdinį pro langą, tačiau tai – menininkų tikrovė. Grafikos ir fotografijos kūriniuose realybė taip pat tampa atspirties tašku, tačiau menininkai tyčia nuo jos nutolsta. Naudodami kasdienybėje aptinkamus objektus ar subjektus, kūrėjai keičia realius vaizdinius, juos transformuoja į kitą, sapnais, grotesku apipintą pasaulį, kurio nebegalime laikyti tikru.

Jausmų spalvos

Dailininkas, menotyrininkas G.Kušlys žiūrovui labiau pažįstamas kaip tapytojas, nors neretai kuria ir grafikos darbus. Autoriaus tapyba turi lietuviškam abstrakčiam ekspresionizmui būdingų bruožų: drobėse matomas spalvų žaismas, pastozinis, savitą ritmą kuriantis potėpis. Didelio formato kūriniai, tamsių spalvų gama primena ekspresionisto Arūno Vaitkūno darbų rinkinį, tiesa, jo drobėse galima matyti neišbaigtumo, persišviečiančių drobės vietų, kurios padeda darbui kvėpuoti, o G.Kušlio drobės išbaigtos. Nors storas dažų sluoksnis, platūs gestai nesukuria konkretaus vaizdinio, tačiau G.Kušlio darbuose matomas kitoks siužetas – jausminis.

Gintaras Kušlys. Kompozicija su gamtiniais motyvais, aliejus, drobė, 2021 m. / G. Kušlio nuotr.

Kūrinyje "Ekspresyvi nuotaika" kontrastingų spalvų žaismas kartu su plačiais potėpiais kuria žaižaruojančią, margą atmosferą, įtraukia savo vidiniu svoriu. Nors autorius naudoja visą spalvų spektro paletę, tačiau akys neužkliūva už jokio konkretaus potėpio, nardo po ekspresyvią drobę, matydamos šios vientisumą.

Stebint daugiau menininko darbų, lengva pamatyti faktūrinių drobių skirtumų, kaip ant drobės yra dengiamas dažas, kokį paviršių jis kuria. "Ekspresyvi nuotaika" išsiskiria storais, lygių potėpių sluoksniais, o "Rudens motyvas" primena trapų žemių paviršių. Abstrakti, ekspresyvi G.Kušlio tapyba vietomis sugestijuoja ir apie realaus pasaulio objektus, pavyzdžiui, kūriniuose "Abstrakcija su užuominomis" bei "Kompozicija su gamtiniais motyvais" žiūrovui sufleruoja apie organines gamtoje matomas medžių lapų ar gėlių formas, o darbe "Dialogas tarpinėje būsenoje" galima atrasti ir žmogiškų figūrų.

Išskirtiniai parodoje pasirodė du autorine technika atlikti darbai: "Egzistencinis nerimas" ir "Apokalipsės raiteliai". Kūriniai šį kartą atlikti ne ant drobės, bet popieriaus. Darbuose galima tyrinėti, kaip autorius abstrahuoja kasdienybėje sutinkamus objektus ir jų formas, pavyzdžiui, arklį, namą ar tvorą. Jų atvaizdai tampa ne iliuzija į trimatę, apimtinę erdvę, bet, priešingai, įgauna grafiškumo, dvimatės erdvės stilizuotų bruožų, kurie inkorporuojami spalvinėje kompozicijoje, sujungdami dailininko meilę tapybai ir grafikai. Atrodo, kad kūriniai – savotiški būsimų drobių eskizai, o popieriuje matomas vaizdas tik patvirtina, jog grafiškos linijos, spalvų dėmės drobių kompozicijose neatsitiktinės, menininkas turi viziją, kurią kontroliuoja.

Prisiminimų šviesa

Tapybos techniką parodoje pratęsia menininkai Šarūnas Šarkauskas, Eugenijus Nalevaika ir Antanas Andziulis. Kiekvienas jų žiūrovui pasiūlo kitokią pasaulio versiją, kurią kuria savitai.

Šarūnas Šarkauskas. Prie upės, aliejus, drobė, 2021 m. / G. Kušlio nuotr.

Š.Šarkauskas žinomas kaip tapytojas, mėgstantis kurti suskaidytas, ornamentines kompozicijas. Paveiksluose "Prie upės" I–IV – vitražus primenantys šviesūs, jaukūs siužetai. Kiekvienoje drobėje galima įžvelgti galybę veikėjų, kurie vaizduojami greta, – kur vienas pasibaigia, ten prasideda kitas. Taip komponuodamas figūras, menininkas nutrina erdvės ribas, veikėjai ir gamtos elementai susipina, užpildo visas keturias drobes. Plonytės vertikalios linijos, kiekvienam objektui vaizduoti naudojamos skirtingos spalvos paaštrina segmentavimą, suskaido drobę į daug mažų ornamentinių elementų, kurie it kaleidoskope lūžta įvairiomis kryptimis. Šilti, jaukūs personažai kuria poetiško iliuzinio pasaulio atvaizdą, o veikėjai – žmonės, primenantys nykštukus ar kitas magiškas būtybes, žiūrovą priartina prie vaikystės: leidžia pajausti tarsi pasaulį regėtų vaiko akimis per margą vitražinį stiklą.

E. Nalevaikos pasaulis sentimentalus – trapiai sušvinta, tačiau negailestingai liejasi į užmarštį.

Mažiau optimistinį, bet taip pat subtilų pasaulį atskleidžia ir E.Nalevaika. "Horizontai" I–III – tai trys kontempliatyvios abstrakcijos pavyzdžiai. Suskaidyti į atskiras dalis žiūrovą jie nukelia į sentimentalią praeitį. Žvelgiant į atskirus drobės segmentus, atrodo tarsi juose vaizduojamas tam tikras horizonto atsiminimas – saulėlydis prie jūros ar kaitri popietė. Akvarelės spalvomis kuriama tam tikra nuotaika, kuri sušvinta, išsiveržia iš tamsintų horizonto kraštų. Tai, kad vaizduojamas sentimentalus, net melancholiškas prisiminimas, sugestijuoja ir ant viršaus matomi išsiliejimai – užmarštin nugrimzdusios detalės. Ši meninė priemonė ne tik suteikia melancholišką nuotaiką, bet ir sukuria kitų paralelių – išsiliejimai primena ant stiklo barbenančius, kažkur skubančius vandens lašus. Visus horizontų prisiminimus sulaiko baltos linijos – tarsi pasąmonės konstrukcijos, bandančios suklijuoti ir išlaikyti prisiminimų horizontus. E.Nalevaikos pasaulis sentimentalus – trapiai sušvinta, tačiau negailestingai liejasi į užmarštį. Svarbiausia šiuose kūriniuose įžvelgti skaidrių spalvų horizonto grožį.

Eugenijus Nalevaika. Horizontai I, akrilas, drobė, 2020 m. / G. Kušlio nuotr.

A.Andziulio darbai griežčiausi, čia neįžvelgsime mielų žmogeliukų, o ir spalvos ne tokios skaidrios. Menininko kūriniai "2014-ųjų vasara" I–III – suvaldytos, geometrinės abstrakcijos erdvė. Forma ir spalva, jų kaitaliojimas plokščiame paviršiuje kuria iliuzinį trimatį mirgėjimą. Nors naudojamos paprastos priemonės, skirtingo dydžio stačiakampiai ir trys spalvų deriniai, efektingas jų kaitaliojimas perteikia dinamišką mirgesį. Puikiausio optinio meno atstovo Lietuvoje – Kazio Varnelio šie kūriniai nepranoksta, tačiau supažindina su oparto specifika. Beje, dažnai optinio meno pavyzdžių galima aptikti ir lietuvių liaudies tekstiliniuose raštuose. Būtent ši idėja perduodama A.Andziulio triptike "Spalvos ir raštai" I–III, kur liaudies raštų motyvai tampa savotiškais optinio meno objektais.

Antanas Andziulis. Spalvos ir raštai IV, emalė, kartonas, 2020 m. / G. Kušlio nuotr.

Nutolus nuo realybės

Nors didžioji parodos dalis sudaryta iš ekspresyvių, tapybos ir akvarelės technika atliktų drobių, parodoje pristatyta ir kitokių vaizduojamojo meno technikų bei požiūrių. Ekspresyvų, abstrahuotą pasaulio vaizdą, grįstą skirtingais matymo kampais, keičia menininkai Serena Pečiūnaitytė ir Rymantas Penkauskas, nutoldami nuo realiojo pasaulio, kurdami kitą, mistinį, siurrealistinį vaizdą.

S.Pečiūnaitytė žiūrovams pateikė net keletą skirtingų grafikos technikos variantų. Vieni giliaspaudės grafikos kūriniai atlikti sausos adatos technika ("Tvarto žvaigždė", "Ilgabarzdis"), kiti – kur kas didesnio formato, nutapyti ant juodo ir žalio popieriaus. Kad ir kokią techniką autorė pasirinktų, visi kūriniai išlaiko unikalius bruožus. S.Pečiūnaitytė – puiki gyvosios gamtos stebėtoja ir tyrinėtoja. Augusi kaime, ji nuo mažų dienų stebėjo gyvūnus. Būtent gyvūnai kūrėjos nepalieka ir šiandien – kūriniuose apstu karvių, jaučių, ožių bei kiek egzotiškesnių – ryklių, chameleonų. Šie gyvuliai – pagrindiniai kūrinių personažai. Tiesa, vaizduojami jie nevisiškai realistiniai. Menininkė kiekvieną iš gyvūnų sužmogina, taip sukurdama mi(s)tines būtybes, kurios kartu su kūrinių pavadinimais kuria komišką, kiek ironišką, bet neabejotinai įdomų reginį.

Serena Pečiūnaitytė. Moterų pliažas III, sausa adata, estampas, 2020 m. / G. Kušlio nuotr.

"Uošvės portretas" puikiai iliustruoja menininkės gebėjimą išvesti naujas gyvūnų (ar žmonių) rūšis. Menininkė sausa adata išraižė portretą, kuriame matyti uošvė-ryklys. Be galo detaliai, realistiškai išraižytam ryklio snukiui menininkė prideda žmogišką ausį, į dvi kasas supintus plaukus, grandinėlę su kriaukle ir tvirtus pečius. Besišypsanti uošvė su ryklio dantimis – kandus komentaras apie šį stereotipinį moters vaidmenį. Ne ką mažiau kandūs ar pašaipūs ir kiti kūriniai. Minėta "Tvarto žvaigždė" – moters torsas su karvės galva. Keista, tačiau "gražiausios", tiksliau, anatomiškai tiksliausios kūrinių detalės yra būtent gyvūnų dalys. "Tvarto žvaigždė" į žiūrovą spokso visu savo karvės snukio gražumu, to nebūtų galima pasakyti apie dvylika jos pirštų.

Nors vaizdiniai groteskiški, balansuoja tarp realybės ir absurdo ar siurrealios fantastikos, tačiau profesionalus atlikimas nekelia klausimų, norisi stebėti kiekvieną kūrinių detalę.

Fotografijai parodoje atstovavo R.Penkauskas, taip pat balansuojantis tarp tikrovės ir regimybės. Į fotografijos objektus – kasdienius daiktus – jis žvelgia filosofiškai, atvaizduose įpindamas netikrumo, neaiškumo būseną. "Beprasmė idilė" – tai ant šono paguldytos puodynės atvaizdas. Beprasmybę autorius pabrėžia pasirinkdamas tokį fotografavimo kampą, kad būtų galima matyti, jog molinis indas yra kiauras, apsuptas voratinklių. Siurrealizmo aspektas atsiranda šį objektą parodant lakoniškame, dangaus ir dulkių nusėto paviršiaus fone, mat negalime objekto palyginti su kitais pažįstamais daiktais, tad sunku tiksliai pasakyti, kokio dydžio ši puodynė ar kur ji yra. Objektas tarsi plūduriuoja neaiškioje debesų erdvėje, kurioje sunku įžiūrėti žemą horizonto liniją. Nepadeda įtikrovinti objekto ir tai, kad kompoziciškai šis tūris užima tokį didelį fotografijos plotą, jog nebetelpa jame – viršutinė puodynės dalis baigiasi jau už fotografijos kontūro rėmų. Neatrodo, kad indas būtų mažas, o jį stebint iš arti ima regėtis, jog tolumoje galima matyti didžiulį objektą, kurio didybę aprėpti galima tik priėjus prie pat ir supratus, kad jis siekia dangų. Didžiulis indas kartu su blausiu, išsisklaidžiusios šviesos fonu ir ryškiu šoniniu apšvietimu ne tik kuria ryškią šviesotamsą, bet ir stiprina objekto mastelio įspūdį.

Idilė – didžiulė kaip ir pats indas, tačiau beprasmiška, nes puodynė, neturinti savo dugno, nebeatlieka paskirties – yra beprasmė. Ne veltui objektas apsipynęs voratinkliais – nenaudingas daiktas jau seniai pamirštas. Tai tik vienas iš kūrinių, kuriame realūs buitiniai objektai nutolsta nuo tikrovės. Keisdamas perspektyvą, atsisakydamas nuorodų fotografas balansuoja tarp siurrealios, sapniškos erdvės ir joje matomų objektų.