Parodoje – daržo ir kasdienybės poezija

Kauno fotogalerijoje veikianti paroda "Šiltnamio mūza" kviečia lankytojus pasivaikščioti po sodą (tiek metaforinį, tiek realų).

Keturių labai skirtingų menininkių: Clare Gallagher (Šiaurės Airija), Elīnos Brasliņos (Latvija), Irenos Giedraitienės (Lietuva) ir Jaanos Kokko (Suomija) darbai nagrinėja moterį – jos matomą darbą visuomenėje ir dažnai mažiau pastebimą darbą namuose. Paroda yra tarptautinio ES projekto "Moters darbas" dalis, kuriuo siekiama padedant menui keisti dominuojantį požiūrį į lyčių lygybę ir pramonę Europoje.

Susitikimas šiltnamyje

Pravėrus galerijos duris, lankytojus pasitinka drėgme alsuojantis tikrų tikriausias šiltnamis su išrikiuotais augalais vazonuose. Toks vizualinis sprendimas buvo įgyvendintas parodos architektų ir daržo puoselėtojų – Donato Stankevičiaus ir Marijaus Taletavičiaus.

Šiltnamis yra archetipinė erdvė, kurioje vis susitinka skirtingų kartų moterys. Įeinant į šį dažnai labai paprastą statinį, užplūsta jaukus pažįstamumo jausmas, nesunkiai pajuntant močiučių, mamų, dukrų, anūkių tarpusavio saitus ir visa apimantį ryšį su žeme. Šis ryšys leidžia aiškiai pajusti gyvenimo ratą – nuo sėjos, daiginimo, žydėjimo, nokimo ir derliaus nuėmimo iki puvimo ir išnykimo, taip pabrėžiant žmogaus pažeidžiamumą, abipusę žmogaus ir gamtos priklausomybę bei gyvenimo trapumą.

Šiltnamį, kaip simbolinę vietą menininkių darbams eksponuoti, pasirinko parodos kuratorė Jana Kukainė (Latvija). Anot jos, šiame tęstiniame projekte, kuriame dalyvauja galerijos iš skirtingų šalių, yra labai svarbu būti originaliems ir pasirinkti vis kitokį kampą moters darbo temai nagrinėti. Parodos kūrybiniame procese ji ieškojo vietinio, visiems gerai pažįstamo kultūrinio fenomeno. Juo tapo būtent šiltnamis, kuris jungia tiek sovietinį palikimą, tiek šių dienų privačios sodininkystės apraiškas, tiek emocinį komfortą ir nusiraminimą, kurį suteikia rūpinimasis augalais.

Žemė ir šiltnamis nesvetimas ir parodos kūrėjoms. Fotomenininkė I.Giedraitienė atvirauja, kad pati taip pat labai mėgsta augalus ir sodininkystę: "Sodą turėdavau, ant palangės augindavau pomidorus. Taip pat anksčiau projektuodavau ir apželdindavau sodus kitiems žmonėms. Dabar jau sveikata nebeleidžia darbuotis tiek daug."

Paklausta, apie stiprų ryšį tarp moters ir žemės, menininkė J.Kokko nenorėjo sutikti, kad sodininkystė tėra išskirtinai moteriškas reikalas. "Visa mūsų aplinka, kurioje gyvename, daro įtaką mums, nepriklausomai nuo lyties. Nesistengiu romantizuoti ryšio su žeme, bet norėčiau akcentuoti darbą, kurį būtina atlikti, jei nenorime, kad gamta vėl iš mūsų atsiimtų savo teritoriją. Neprižiūrimas sodas tampa laukinis, neprižiūrimas bulvių laukas neduoda derliaus", – teigia J.Kokko.

(Ne)moteriškas darbas

Paroda prasideda su I.Giedraitienės darbais. Menininkę galima pavadinti tikra lietuviškosios fotografijos klasike, kuri, derindama aistrą fotografijai su darbu Kauno projektavimo institute, prasimušė į sovietinės Lietuvos fotografijos pasaulį, kuris tuo metu buvo išskirtinai vyriškas. Vienas didžiausių menininkės pasiekimų – 1975 m. laimėtas tarptautinis "World Press Photo" "Auksinės akies" apdovanojimas. Vyraujanti tema jos fotografijose – dirbančios moterys.

Nors panašaus žanro fotografijos buvo dažnai naudojamos sovietinėje propagandoje, I.Giedraitienės darbai turi kitokią dimensiją. Parodos kuratorė J.Kukainė įsitikinusi didele šių darbų kultūrine verte: "Nors dažnai sovietinis palikimas kelia neigiamų emocijų, svarbu yra priimti mūsų praeitį ir dirbti su istorijos paliktomis kolektyvinėmis traumomis. Toks yra I.Giedraitienės darbų indėlis į šią parodą."

Parodoje galima pamatyti moteris industriniuose šiltnamiuose, moterį, dirbančią suvirintojos darbą ar su ginklu rankoje. Šie darbai ne tik reprezentuoja fasadinę, visiems matomą moters darbo visuomenei pusę, bet ir kviečia pažvelgti į kasdienybės istoriją, sovietinį lyčių lygybės projektą ir jo neišpildžiusią realybę.

Menininkė neslepia, kad moterys jai yra tikros mūzos: "Moteris vis dėlto yra pati svarbiausia. Ji – ir motina, ir kūrėja, ir darbininkė. Mane įkvepia moters grožis. Ji tikrai yra mūza. Senesniais laikais, karo metais, vyrai išeidavo į kariuomenę ir visą darbą dirbdavo moterys: ir vyriškus, ir moteriškus. Ant traktoriaus sėdėjo, o parodoje galima pamatyti moterį suvirintoją", – su šypsena veide kalba I.Giedraitienė.

Tiesa, parodos kuratorė kiek kritiškai žvelgia į sovietiniais laikais deklaruotą lyčių lygybę. Anuomet manyta, kad nelygybės šaltinis –  ribotos moters galimybės dirbti. Sovietų Sąjungoje moterys buvo stipriai skatinamos dirbti, tad atrodė, kad nelygybės klausimas turėjo išsispręsti, tačiau taip nenutiko.

"Kai moterys įžengė į darbo rinką, namų ruošos krūvis nebuvo padalytas tarp vyro ir moters. Tad moteris ir toliau liko atsakinga už pirkinius, valymą, gaminimą, vaikų auginimą, o esant nuolatiniam deficitui – ir už drabužių siuvimą, mezgimą, nors ir dirbo apmokamą darbą dienomis. Nebuvo jokios valstybinės propagandos, kad vyras turi rūpintis namais ir šeima. Buvo propaganda, esą dirbanti moteris –   sovietinės visuomenės didvyrė, bet nebuvo viešo diskurso, kad vyras būtų sovietinės šeimos didvyris", – sako J.Kukainė.

Šiltnamis, kuris jungia tiek sovietinį palikimą, tiek šių dienų privačios sodininkystės apraiškas, tiek emocinį komfortą.

Kasdienybės estetika

Su menininkės C.Gallagher fotografijomis paroda pakviečia lankytoją persikelti iš moters darbo viešajame gyvenime į privačią namų erdvę ir darbą šeimoje. Menininkės darbuose atsiskleidžia kasdienės patirtys namuose – nuo namų ūkio darbų iki jausminių šeimos narių poreikių tenkinimo. Simone de Beauvoir savo knygoje "Antroji lytis" namų ruošą yra apibūdinusi kaip Sizifo darbą, kai išplauti indai, nuvalytos dulkės ir išskalbti skalbiniai kitą dieną it Sizifo akmuo nusirita nuo kalno į pradinį tašką ir viską tenka pradėti nuo pradžių.

Kibiras, sklidinas panaudoto tualetinio popieriaus, virtuvėje besivoliojančios daržovių lupenos ar popierinių rankšluosčių rulonėlyje "pamerktos" pienės. Šie namų gyvenimo ritualai ir dažnai nepastebimos, atgrasios ir nešvarios kasdienybės detalės C.Gallagher fotografijose atsiskleidžia kaip netikėta estetinė patirtis.

Parodos kuratorė šiais menininkės darbais nori atkreipti dėmesį į antrąją pamainą, kurios moteris imasi grįžusi namo po darbo. "Socialiniai tyrimai rodo, kad net ir su visais moderniais įrenginiais, skirtais buičiai palengvinti, ir tokiais išradimais, kaip sauskelnės, moterys vis tiek yra žymiai labiau įsitraukusios į buities darbus. Be jų yra ir emocinis, socialinis darbo krūvis. Moterys dažniau yra atsakingos už šeimos švenčių, atostogų organizavimą, ryšio su artimaisiais ir draugais palaikymą", – mąsto J.Kukainė.

Mintimis apie namų ruošą dalijasi ir menininkė J.Kokko. Jo teigimu, labai svarbu, kad šis moters darbas būtų pripažintas ir įvertintas. "Kapitalistinėje sistemoje, kurioje gyvename, viskas paremta pridėtinės vertės generavimu. Moterys, kurios rūpinasi šeima ir namais, iš principo dirba sistemai, leidžia jai veikti, tačiau už tai negauna atlyginimo ir pripažinimo. Jeigu visos moterys nustotų dirbti namuose, viskas sustotų. Žinoma, teoriškai šnekant, turbūt niekas to nepadarytų, nes myli savo šeimas, bet idėja tokia", – mintimis dalijasi kūrėja.

Suomių menininkė parodoje pristato savo filmą "Dirbančios moters valanda" (2020 m.), kuriame kalbina moteris apie jų darbą. Savo kūryboje ji dažnai renkasi kasdienybės temas ir kaip per kasdienybės momentus prabyla asmeninė bei tautos istorija. Rodomo filmo atspirties tašku tapo bulvių laukas, esantis Latvijos ir Estijos pasienyje, kur gimė rašytoja ir kairiųjų pažiūrų politinė aktyvistė Hella Wuolijoki (1887–1954 m.).

Anot J.Kokko, žemė ir vietovė ne tik augina, bet ir saugo šimtmečių istorijas. "Ten, kur dabar auga bulvės, kadaise galėjo būti mūšių, žudynių vietos arba tiesiog vyko kasdieniški nutikimai, kurių istorijas saugo ta vieta. Gilinantis į praeities reliktus, galima suvokti mūsų žemės našumą ir kiek daug joje gali tilpti", – įsitikinusi menininkė.

Darbas ir motinystė

J.Kokko filmas apima šeimos santykių bei rūpesčio temas ir kreipia žiūrovą link klausimo apie buvimą dirbančia moterimi ir mama. Ekrane stebint pokalbius su šiomis skirtingomis moterimis, įstringa vienos pašnekovės žodžiai, kad savo dukrelę iki šešerių metų buvo atidavusi auginti močiutei, nes pati tuo metu dirbo. Ši istorija labai artima daugumai šeimų Lietuvoje, kuriose močiutės, perėmusios motinų vaidmenį, augino anūkus.

Pati menininke prisipažįsta, kad nėra patyrusi kažko panašaus. Suomijoje tai nėra tokia dažna praktika, kad močiutės atlieka mamų darbą, kol tikrosios mamos dirba. "Suomijoje močiutės yra labai aktyvios šeimos gyvenime, bet jos paprastai gyvena labai toli, kaime. Žinote, Suomija gerokai didesnė, tad ir atstumai ten kitokie. Su močiutėmis šeima susitinka tik per atostogas. Taip pat šiomis dienomis nebe tiek daug močiučių nori prisiimti atsakomybę už anūkų auginimą. Jos turi savo gyvenimą, nori būti nepriklausomos ir rūpinasi asmeniniu tobulėjimu", – pasakoja menininkė.

Apie motinystės ir darbo (ne)suderinamumą prabylama vis dažniau. Šių dienų tempas ir gyvenimo būdas įpareigoja moterį būti aktyvia darbo rinkos dalimi, siekti karjeros aukštumų, bet kartu ir neapleisti motinystės ir vadinamųjų moteriškųjų pareigų, būti tobula mama. Tai skamba kaip neįmanoma misija. J.Kakko, paklausta apie motinystės ir darbo suderinamumą, šypsosi. Aplink sukiojasi jos dukra, kuri vis bando įsiterpti į pokalbį. Ji pasirodo ir menininkės filme.

"Svarbu pamiršti tą norą būti tobulai. Problema yra ta, kad pasaulis iš mūsų reikalauja produktyvumo. Ne tiek svarbu, kaip suderinti abudu – ir darbą, ir motinystę, svarbiau yra paklausti, koks krūvis tenka kiekvienoje srityje. Tam, kad įprasmintume savo gyvenimą, mums reikia abiejų –  tiek karjeros, tiek motinystės, bet tu negali dirbti 8 valandas darbe ir paskui dar tiek pat valandų skirti šeimai ir namų ruošai. Reikia sugebėti leisti sau pabūti mažiau produktyviai", – mano J.Kokko.

Dvi dukras turinti fotografė I.Giedraitienė juokiasi, kad jos dukros užaugo tarp nuotraukų, kurių buvo pilni namai. O suderinti motinystę, projektuotojos darbą ir fotografiją padėjo kūrybiškumas ir artimųjų pagalba. "Man vaikus auginti padėjo mama. Be pagalbos nebūčiau išsivertusi, taip pat į darželį leidau. Gerai, kad aš vienintelė dukra buvau, mama galėjo man padėti, prižiūrėdavo, kol aš dirbdavau. Arba į kiną: devynių mėnesių vaikas ant rankų – ir einu. Kai projektus darydavome, niekas nežinodavo, per kiek laiko jį padarai. Būdavo, greičiau padarai ir tada pabėgi į Ąžuolyną fotografuoti arba per pietų pertrauką Laisvės alėja vaikščiodavau ir fotografuodavau", – atvirauja I.Giedraitienė.

Anot J.Kukainės, vienas svarbiausių elementų, norint suderinti motinystę ir darbą, – vyro įsitraukimas ir abiejų partnerių lygiavertiškumas šeimos projekte. "Nieko nebestebina, kad šiomis dienomis vyrai prisideda prie namų ruošos ir vaikų auginimo. Tačiau požiūris į juos visuomet yra kaip į padėjėjus, kurie tik padeda moteriai, lyg tai nebūtų jų pagrindinė atsakomybė. Čia ir yra nelygybė. Manau, tiek moterys, tiek vyrai dėl šeimos turėtų daryti tam tikrus kompromisus kalbant apie karjerą. Dalijantis atsakomybėmis, užsimezga stipresnis ryšys su vaikais ir abi pusės nuo to tik laimi", – mintimis dalijasi parodos kuratorė.

Baigiamiasis parodos akcentas – menininkės E.Brasliņos kurta interaktyvi instaliacija vaikams, kuria mažieji gali džiaugtis, kol tėvai apžiūrinės parodą. Taip pat, prieš iškeliaujant, lankytojų smalsumą žadina knygų lentyna. Anot kuratorės, paroda kelia daug teorinių klausimų, tad knygų lentynoje galima rasti visus atsakymus klasikiniuose feministinės literatūros darbuose: "Norėjau parodyti, kad parodos keliami klausimai apie moteris neateina iš niekur, kad tai yra aktualios ir akademinio pasaulio nagrinėtos temos", – teigia ji.

Lentynoje galima rasti ne tik akademinės literatūros, bet ir parodai padovanotų iškarpų iš senų laikraščių ir žurnalų su receptais, gydomųjų žolelių aprašymais, grožio ir sveikatos receptais. Vartant šiuos žurnalus šiltnamio ir daržo metafora susitinka su kūnu. Taip, kaip reikia nuolatinio puoselėjančio darbo augalams, kad jie vešėtų ir duotų vaisių, tokio pat darbo reikia ir kūnui bei sielai. Prižiūrėtas vidinis sodas skleidžiasi meile, rūpesčiu ir maitina, globoja.


Kas? Paroda "Šiltnamio mūza".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 30 d.


Kas? Užsiėmimas vaikams "Kas geresnio šiltnamyje? Bulvių ekodirbtuvės". Veda E.Brasliņa (Latvija).

Kada? Rugpjūčio 12 d. 17.30 val.


Kas? "Šiltnamio filosofija. Bendruomeninės skaitymo dirbtuvės". Veda E.Brasliņa (Latvija).

Kada? Rugpjūčio 13 d. 17.30 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,trumpas AKCENTELIS apie MOTERIS...

...,trumpas AKCENTELIS apie MOTERIS... portretas
kai paMATAU GRAZIA MOTERI JI krinta MAN!!! i AKIS ir GILIAI i SIRDY ir...butinai JA ISIMYLIU...,kol KAS ISTATYMAI tai neDRAUDZIA... TASKAS

...,menas yra MENAS...,

...,menas yra MENAS..., portretas
neZIURINT KOKIU LAIKOTARPIU JIS suKURTAS... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių