– Tai jau trečioji Jūsų fotografijų paroda. Kodėl ji skirta laikui?

– Fotografija savaime siejama su užfiksuota praeities akimirka – ji tarsi leidžia patirti mažas keliones laiku. Tačiau šį kartą žiūrovus stengiausi nustebinti ne tik vaizdais, buities elementais ar spalvomis, kaip buvo mano pirmoje parodoje, bet ir pažadinti gilesnius pojūčius.

Vienas jų – kvapas, gerai žinomas fenomenas, glaudžiai susijęs su mūsų smegenų veikla. Užuodus tam tikrų kvapų, galima atgaivinti įvairių prisiminimų – tiek malonių, tiek nemalonių. Todėl, pristatydamas vaizdinius, paraginau parodos lankytojus pabandyti keliauti laiku ir prisiminti ir įsivaizduoti kvapus, primenančius jiems brangius ir jaukius gyvenimo momentus. Pavyzdžiui: mamos šviežiai išskalbta patalynė, tėčio automobilio salonas, daržinėje minamas šienas, šalto žiemos ryto dvelksmas ar karščiu alsuojančios dykumos smiltys.

Gali būti (taip iš tiesų ir buvo), kad ta pati nuotrauka skirtingiems žmonėms sukelia nevienodų prisiminimų ir jausmų. Būtent dėl to parodos lankytojus pirmiausia kviečiau pažvelgti į drobę, o tik tada – į jos pavadinimą.

– Ar lengvai gimsta pavadinimai?

– Man – taip, jei tik esu išsimiegojęs (juokiasi). Kartais komanda pasiūlo vieną ar kitą fotografiją pavadinti kitaip, tačiau galutinis žodis vis tiek priklauso man.

Žiūrovai dėl skirtingų savo pačių gyvenimo patirčių įamžintą akimirką vertina skirtingai: vienam svarbi paties sumanymo idėja, kitam – kompozicija, kontrastai, nuotaika, spalvų dermė. Be to, esu tikras, kad atidus, niekur labai neskubantis žiūrovas dažniausiai bet kuriuo atveju sugalvoja savo pavadinimą, o aš stengiuosi, kad jis iš pavadinimo galėtų suprasti, kas svarbiausia toje fotografijoje buvo man.

Atidaryta amžiams.

– Ar santykis su žiūrovu Jums svarbus?

– Žinoma. Kiekvienam kūrėjui svarbi jo darbus matančių reakcija. Jei ji sukelia emocijų (linksmų ar liūdnų), vadinasi, tikslas pasiektas. Jei žiūrovas nustemba, susižavi ar susimąsto, nukeliaudamas į savo patirtis, prisiminimus ar pajautimus, tai didžiausia dovana autoriui. Turbūt baisiausia, jei darbai nekelia jokio įspūdžio ar emocijos.

Be jokios abejonės, labai svarbu ir dėmesys, išgirsti atsiliepimai. Juk kiekvienas kūrėjas, tegu ir duoną valgantis iš kito darbo, nori būti pripažintas ir įvertintas.

– Tad ar galima sakyti, kad jau turite savo fotografijų gerbėjų ir kas nutinka su fotografijomis po parodos?

– Taip, yra žmonių, kurie apsilankė visose mano parodose. Dalis jų – bičiuliai, bendradarbiai, profesionalūs menininkai. Kiti ateina vedami smalsumo: sužinoti, kas aš esu, kas man rūpi, kuo, be politikos, gyvenu.

Kaip taikliai pasakė vienas garsiausių Lietuvos fotografų Algimantas Aleksandravičius: darbai – tai sielos striptizas, viską atskleidžiantis, ir nuo jo neįmanoma pasislėpti. Todėl žmonės dažnai maloniai nustemba supratę, kad esu paprastas žmogus su savo emocijomis, patirtimis, pasaulėžiūra ir noru išgyventi ką nors naujo.

Po parodos fotografijos nesunkiai suranda sau namus. Pirmosios fotografijos parodos eksponatai iškeliavo pas tuos, kurie parėmė besiginančią Ukrainą.

Antros parodos fotografijos – į gydymo, policijos įstaigas ir, tikiuosi,  praskaidrins ten dirbančių ir ten besilankančių kasdienybę.

Toks likimas lauks ir šios parodos eksponatų. Tiesa, prieš tai paroda dar pakeliaus po įvairius Lietuvos kampelius: fotografijas išvysti galės Anykščių, Šiaulių rajono, Biržų, Kėdainių savivaldybių gyventojai.

Triptikas. Pamaitinę kartas 3.

– Kaip nusprendžiate, kad jau atėjo laikas surengti parodą?

– Dažniausiai tai būna postūmis iš šalies. Įsisuku į įvykių verpetą, nepastebiu, kaip praeina metai. Telefonas visada po ranka, taigi fiksuoju įdomias ar gražias akimirkas, jos kaupiasi ir vieną dieną jų būna jau gana daug (juokiasi).

Kai draugai užsimena, kad laikas organizuoti parodą, imu analizuoti, kas su kuo dera, ką norėčiau pasakyti žiūrovui. Kartais tai idėja, kartais – fotografavimo technika.

Pavyzdžiui, kai kuriose antros parodos fotografijose aš netgi sąmoningai stengiausi prislopinti ar naudoti tamsias spalvas, nes kartais, norint ką nors iš tiesų išgirsti ar pamatyti, spalvas ir garsus reikia pritildyti.

Šįkart mano parodoje atsirado triptikų. Pastebėjau, kad, grupuojant fotografijas, kai kurios jų su tarsi suaugo į vieną nedalomą vienetą, nors fotografuojant tokio sumanymo nebuvo.

Netgi jei kas nors pasako, kad viena ar kita fotografija ankstesnėse parodose buvo labai įspūdinga, antrą kartą bristi į tą pačią upę neįdomu. Nenoriu kartotis. Vengdamas įspūdingų, bet tuščių efektų, bandau pasakyti ką nors labai svarbaus, tikro, šiek tiek asmeniško, bet kartu – universalaus.

– Pirmoje parodoje buvo įamžinta Lietuva ir jos apleistos sodybos. Antroje parodoje keletas kadrų buvo padaryta svetur. Kaip šį sykį?

– Šį kartą fotografijų geografija dar gerokai platesnė. Parodoje galima rasti ir Italijos, Prancūzijos ir net Afrikos žemyno vaizdų.

– Pastebiu, kad Jūsų fotografijų parodose nėra žmonių portretų. Kodėl?

– Laiko trūkumas neabejotinai yra viena iš priežasčių. Geras portretas gimsta tada, kai perpranti fotografuojamo žmogaus vidų ir atvaizduoji tai, kas jis yra, akcentuoji tai, kas jam svarbiausia.

Kito asmens vidiniam pasauliui suvokti kelių minučių per maža. Juk vienam raukšlė veide netrukdo, kitam ji – patirtų išgyvenimų pėdsakas veide, o trečias ją žūtbūt nori panaikinti. Beje, gali būti ir taip, kad  žmogus ateis blogai išsimiegojęs, ištinusiu skruostu ar blogos nuotaikos ir fotografuojamas atrodys prasčiau nei įprastai.

Taigi su portretais nelabai nuskubėsi: mano gyvenimo tempas kol kas ne lėtėja, o spartėja, tad gaudau ir fiksuoju tik atsitiktinius įdomius momentus, kuriuose retai, bet vis dėlto kartkartėmis pasitaiko ir žmonių.

Dvylika.

– Priminkite, Aurelijau, kur susidomėję „Kauno diena“ skaitytojai galėtų apžiūrėti Jūsų parodą ir iki kada ji truks?

– Pakeliauti laiku ir panirti į malonius prisiminimus kviečiu į galeriją „Balta“, M. Valančiaus g. 21, iki spalio 5 d.

– Ko palinkėtumėte sau ir kitiems?

– Mėgautis gyvenimu, pajaučiant kiekvienos dienos grožį, prasmę ir trapumą.