Šiandien kryptis labai svarbi – galerija "Meno forma" ir čia veikianti grupinė jaunųjų menininkų tarpdisciplininė paroda "//linijos". Lipu į troleibusą, stebiu besikeičiančius vaizdus pro langą, tačiau dėmesį patraukia dvi senyvo amžiaus moterys, diskutuojančios apie Dievą (troleibuse nugirstas istorijas, ko gero, būtų galima pradėti užrašinėti).

Viena senjorių išlipa, pasiekusi savo kelionės tikslą, ir diskusija baigiasi. Keliauju toliau iki paskirties stotelės, kol galiausiai priešais akis atsiveria galerijos salė: didelė, balta erdvė su milžiniškais langais, pro kuriuos nesustodami rieda lengvieji automobiliai, troleibusai, skuba praeiviai. Čia jaučiuosi it po kupolu. Tylu, tik kartkartėmis girdėti ritmingi apačioje esančios parduotuvės, kasos aparatų pyptelėjimai. Lankytojų dar nėra – tik aš, mano mintys ir keturiolika jaunųjų menininkų kūrinių, išsibarsčiusių erdvėje. Mano tikslas pasiektas – kelionė tęsiasi.

Planas – parodos gija

Kad lengviau būtų orientuotis erdvėje, kiekvienas besilankantysis galerijoje gauna parodos planą, kuriame skaičiais sužymėti menininkų darbai, pateikti trumpi kūrinių aprašymai. Kiek neįprasta, nes esame pratę kūrinio autorių ir metrikas matyti parašytas apačioje eksponuojamo darbo. Šioje ekspozicijoje reikia vadovautis planu ir aiškintis, kuriam menininkui priklauso paskiras kūrinys.

Orginalus parodos organizatorių sprendimas – įtraukti žiūrovus į paieškas, paskatinti juos susikoncentruoti ir tyrinėti. Nuo kurios vietos žiūrovas pradės apžiūrinėti parodą, nėra labai svarbu: jis gali eiti pagal laikrodžio rodyklę, gali – prieš, o gal jam bus svarbu pradėti nuo pirmu numeriu pažymėto kūrinio ir tvarkingai apžiūrėti darbus didėjančia skaičių seka. Svarbiausia – nepaleisti iš rankų plano, nes be jo susiorientuoti šiek tiek sunku.

Žinios svoris

Parodos "//linijos" pagrindinė tema, jungianti skirtingus meno kūrėjus, – nesibaigianti, susikertanti, įtrūkstanti, ribojanti, menama – linija. Kiekvienas menininkas interpretuoja šią temą savaip. Apmąstydamas ją, sugretindamas su įgytomis patirtimis, šifruodamas šį simbolį pagal savo "kalbą", ieško atsakymų, užduoda klausimus, pateikia išvadas.
Kūrinių formatai, atlikimo technika, eksponavimo būdai, kaip ir idėjos, išplečia ekspozicijos suvokimo lauką. Čia nerasime panašių darbų. Stabtelėdamas prie kiekvieno kūrinio žiūrovas pasineria vis į kitą visatą: su kitomis taisyklėmis, kitais problemų sprendimo būdais, pastebėjimais.

Platus ir kūrinių žanrų laukas: parodoje eksponuojama fotografija, vaizdo kūriniai, projekcija, tapybos darbai, akvarelės, piešiniai, skaitmeninė spauda, koliažas, objektai, garso takelis. Tai leidžia bandyti suprasti, interpretuoti skirtingais suvokimo lygiais: tapybos, akvarelės kūriniai suvokiami intuityviai, pajaučiant tam tikras vibracijas, sklindančias iš kūrinių; vaizdo kūriniai kelia konkrečias asociacijas, juose žiūrovas ieško simbolių, artimų aplinkai; garso takelis sužadina jusles, parodos lankytojas bando atpažinti išgirstus garsus, susieti juos su savo atsiminimais, patirtimis.

Skiriasi ir kūrinių suvokimo tempai: vienus darbus galima perprasti iškart, žvelgdamas į kitus abejoji, svarstai, ieškai gilesnių sluoksnių savyje ir kūrinyje.
Parodoje "//linijos" pristatomų kūrinių skirtingumas kiek trikdo, tačiau apžvelgdamas visą parodą žiūrovas iškart pajunta emociją, jos krūvį. Tai konceptuali paroda, kurioje reikėtų gilintis į menininko siunčiamą žinią, o ne į kūrinių estetiką, nes kai kuriuose darbuose ji išnyksta arba transformuojasi: panėšėja į kičą ar sukuria antiestetikos pojūtį.

Perprasti liniją

Dar vienas pojūtis, aplankantis šioje parodoje, – sterilumas. Jis tarp žiūrovo ir kūrinio sukuria distanciją: tarsi ir galima prieiti prie darbo, jį apžiūrėti, bet priėjus pernelyg arti pabunda instinktas, kad galima pažeisti tą sukurtą visatą. Kūrinys tarsi pakylėtas aukščiau žiūrovo. Jis – eksponatas, kurio negalima liesti, bet sykiu – tarsi gabalėlis menininko pasaulio, tarsi nuolauža, iš kurio mintyse galima susidėlioti bendrą vaizdą, kaip tas pasaulis turėtų atrodyti, ar bent pabandyti paspėlioti.

Parodoje menininkai nagrinėja linijos kalbą, jos galimybes (Roma Auškalnytė "13 minučių perdavimas"); atpažįstamus, su kolektyvine atmintimi sietinus simbolius užkoduoja siekdami, kad žiūrovas, stebėdamas kūrinį, atkurtų juos individualiai (Viltė Bražiūnaitė "Un/titled"). Arba analizuoja dabarties momento sąndarą ir tai, kaip ji paveikia žmogų (Vsevolodas Kovalevskis "3 600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko"); sukuria garsą piešiniui, esperimentuodami su naujomis prasmėmis, naratyvais, poveikiu žiūrovui-klausytojui (One Text ir Arturas Bumšteinas "Co Sin"). Arba kvestionuoja tapybą ieškodami naujų jos suvokimo ribų, pasitelkdami įvairias medijas (Povilas Ramanauskas "Judantis horizontas", "Horizontas"); permąsto kasdienybę, tekantį laiką, kuriantį vos pastebimas virsmo akimirkas aplinkoje (Rosanda Sorakaitė "Vakarinis").
Šiame pulsuojančiame pasaulyje mes vis dažniau ieškome pauzių – kad galėtume sustoti, pagalvoti, priimti sprendimą. Tam tikrą stabtelėjimo akimirką žiūrovas išgyvens apsilankęs parodoje "//linijos": plano vedamas, jis sustos ties kiekvienu kūriniu ir ners į jam nežinomą pasaulį, siekdamas įminti jo paslaptis. Keturiolika stabtelėjimų, keturiolika pauzių iš eilės – keturiolika naujų visatų. Atradimų ir atsivėrusių horizontų – taip pat keturiolika.

Kas? Paroda "//linijos".
Kur? Galerijoje "Meno forma".
Kada? Veikia iki kovo 13 d..