Meno kritikai dažnai mokomi parodas vertinti per kritinio mąstymo prizmę, įjungiant visus racionalumo jungiklius ir stengiantis nepasiduoti emocijoms. Toks įgytas (kai kuriems įgimtas) požiūris kartais gali trukdyti įsijausti į parodas, skirtas jausmingumui ir emociniam išgyvenimui. Visas šis procesas tampa tarsi meditacija – ne ant jogos kilimėlio, bet galerijoje – čia ir dabar.

Rūtos Matulevičiūtės kuruojamoje parodoje „Zep tepi. Pasakojimai iš pasąmonės“ tapytoja Kristina Asinus kviečia žiūrovą atsiverti remiantis fraze „Aš esu tai ir dar daugiau“, taip siūlydama įsitraukti į patirtį,  peržengiančią racionalų vertinimą ir leidžiančią visiškai pasinerti į kūrinio emocinį ir dvasinį turinį.

Visų pirma, galerijoje susitiksi su vaizdu, garsu ir šviesa – priemonėmis, kurios sukuria įtraukiančią ir interaktyvią patirtį, papildytą subtiliu režisierišku indėliu. Paveikslai žiūrovą traukia ne tik ryškiomis spalvomis, bet ir hipnotizuojančiu garsu ir kvapais – kartu sukuriama jaukumo atmosfera, tarsi kviečianti į namų ramybę. Šie darbai veda žiūrovą per amžių sūkurį – nuo Egipto ir Viduramžių iki šiuolaikinio pasaulio, sustodami ties dabartimi ir pasirengę leistis į ateities kelionę.

Keliaudama po parodą susivokiu, kad seniai mačiau itin simbolistinę parodą. Tiesą sakant, tokias mėgstu labiausiai – parodas, kuriose turi laužyti smegenis ir išlukštenti paslėptas užuominas. Kas yra simbolizmas? Skirtingai nuo impresionizmo, kuriame buvo akcentuojama paties sukurto dažų paviršiaus tikrovė, simbolizmas buvo ir meninė, ir literatūrinė kryptis, kuri, pasitelkusi simbolius, siūlė idėjas, pabrėžė už formų, linijų, formų ir spalvų slypinčią prasmę.

Kai kurių šio judėjimo šalininkų kūriniai yra pavyzdys, kuo baigėsi iš klasikinių laikų atėjusi reprezentacinio meno tradicija. Simbolizmas taip pat gali būti laikomas modernizmo priešakyje, nes sukūrė naujų, dažnai abstrakčių priemonių psichologinei tiesai ir idėjai, kad kitapus fizinio pasaulio slypi dvasinė tikrovė, išreikšti.

Trylika planetų anksčiau. / G. Laurinaičio nuotr.

Simbolistai galėjo perimti tai, kas neišreiškiama, pavyzdžiui, sapnus ir vizijas, ir suteikti jiems formą.

Parodoje K. Asinus savitas tapybos braižas leidžia atpažinti menininkės autorystę, atskleidžia jos individualumą, tačiau retsykiais gali tapti aštroku, suplokštėjusiu. Visgi iš paveikslų pastebimi autorės kūrybos sprendimai: pirmiausia ji užtapo drobę viena spalva, vėliau ant jos konstruoja motyvą, kuria paveikslo kompoziciją. Kai kuriose vietose pro vėlesnius dažų sluoksnius subtiliai prasiskverbia pirmasis potėpis – tarsi šviesa, besiveržianti iš paveikslo gelmių ir siekianti įtraukti žiūrovą. Tokių it neoninių švytėjimų galima pastebėti kristalų serijos darbuose „Ir ką tu pamatysi, pamatysiu aš“, „Lemūrijos kristalas. Brazilija“, „Pabusk, Tristanai“.

Tai kvietimas pabėgti nuo racionalaus pasaulio ribų ir leistis į emocijų ir simbolių sūkurį, kur kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas teptuko potėpis gali atskleisti vis naujų prasmių.

Jie taip pat išryškėja ir kituose paveiksluose, vaizduojančiuose žmones, pavyzdžiui, „Kai Pegė nusileido nuo debesies, ji atsidūrė apleistame kraštovaizdyje“ ir „Būrėja“. Sakyčiau, kad tarp šitų spalvų man pritrūko dar ryškesnių akcentų, ypač egiptietiškos raudonos, kuri, mano nuomone, puikiai papildytų esamą seriją. Toks spalvų derinys ne tik išryškintų kiekvieną detalių sluoksnį, bet ir dar labiau įtvirtintų istorinių, dvasinių ar net simbolinių temų, kurias menininkė nori perteikti, gylį.

Istorija, kurią išrado Platonas. / G. Laurinaičio nuotr.

Parodoje gausu ne tik Egiptui aukštinti skirtų paveikslų, bet ir kitų intriguojančių temų. Didelis dėmesys skiriamas kristalams, kurių populiarumo banga socialinėse medijose ypač išaugo per pandemiją, taip pat Viduramžių istorijai su masyviomis knygomis, slepiančiomis gyvenimo paslaptis. Ekspozicijoje netrūksta ir ateities vizijų – nuo nežemiškų civilizacijų iki skraidančių lėkščių. Visa ši temų įvairovė susilieja į bendrą sūkurį, kviečiantį praplėsti įprastą, rutininį pasaulio suvokimą ir pažvelgti giliau į save. Vertinantiems racionalumą, konkretumą ir aiškumą ši paroda gali pasirodyti per daug abstrakti ar net gluminanti. Tačiau tikrieji jos lobiai atsiveria žvelgiantiems ne tik atviromis akimis, bet ir atvira širdimi. Būtent tokį iššūkį priimti turėjau ir aš: atsimerkti, patirti, neskubėti, įsigilinti, gal net užklausti. Tikrasis ryšys su kūriniais atsiranda tik tada, kai pamažu atsiveria jų gilus, subtilus emocinis ir dvasinis turinys.

„Zep tepi. Pasakojimai iš pasąmonės“ tampa ne tik vizualiniu, bet ir dvasiniu potyriu, kuris veda į gilesnį savęs suvokimą. Tai kvietimas pabėgti nuo racionalaus pasaulio ribų ir leistis į emocijų ir simbolių sūkurį, kur kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas teptuko potėpis gali atskleisti vis naujų prasmių. Paroda nėra tik intelektuali, estetinė patirtis, bet ir savotiškas meditacijos kelias, leidžiantis patirti daugiau, nei galėtume suvokti.

Kalcifikacija; Baltos šviesos piramidė. / G. Laurinaičio nuotr.

Kas? K. Asinus paroda „Zep tepi. Pasakojimai iš pasąmonės“. Paroda – Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis.

Kur? „Drobės galerijoje“ (Drobės g. 62-308, Kaunas).

Kada? Veikia iki kovo 22 d. I–V 10–17 val., VI 11–16 val.