P. Griušio gyvenimas per filmininko objektyvą

Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės fojė eksponuojama filmininko ir fotomenininko Antano Zinkevičiaus autorinė dokumentinių fotografijų paroda "Prof. tapytojo Prano Griušio gyvenimo etiudai". Tai dokumentinis-meninis pasakojimas apie žinomą Kauno tapytoją.

Fotomenininko, filmininko Gintaro Jaronio kuruojama paroda pristato dokumentinį ir psichologinį profesoriaus tapytojo portretą, vaizduoja skirtingus jo gyvenimo etapus ir kontekstus: P.Griušys paveikslų galerijoje, P.Griušio asmeninis portretas greta paveikslų, P.Griušys akademinėje aplinkoje su studentais, menininko laisvalaikis.

Parodos autorius menininką fotografo ir filmavo skirtingoje aplinkoje ir šiam darbui paskyrė daug laiko: fotografijų ir filmo kūrimas truko penkerius metus. Todėl fotografijose galime matyti ir besikeičiantį Kauną: jau nebeveikiančią "Fluxus" ministeriją, Parodos kalno rekonstrukciją.

Kuriant fotografiją ir filmą apie asmenybę labai svarbu perteikti psichologinius asmenybės bruožus, socialinės, meninės ir akademinės aplinkos kontekstą, kurie ateityje po kelerių metų galbūt bus kitokie. Ilgą laiką stebint tiek aplinką, tiek asmenybę galima pamatyti, kaip kinta asmenybės portretas skirtingoje miesto – šiuo atveju besikeičiančio Kauno – aplinkoje.

Nemažai menininkas filmuotas ir fotografuotas einantis, važiuojantis dviračiu, pokštaujantis – tai dar labiau paįvairina parodą. Parodoje eksponuojama apie 30 vidutinio formato dokumentinių fotografijų, atskleidžiančių įvairialypę P.Griušio asmenybę.

Paties A.Zinkevičiaus kūrybai didelę įtaką turėjo studijos Valstybiniame Maskvos meno ir kultūros universitete bei priklausymas įvairioms meno kūrėjų organizacijoms, klubams, kai kuriais etapais ir vadovavimas joms. Nuo 1969 m. jis yra Kauno fotoklubo narys, yra vadovavęs Kauno profsąjungų kultūros rūmų vaikų fotografijos būreliui "Akimirka", buvęs tų pačių rūmų fotoklubo pirmininku, nuo 1978 m. – Tarptautinės neprofesionalaus kino asociacijos garbės narys.

"Visą laiką dirbau su kinu, tik fotografija atsirado vėliau, – pokalbyje apie kūrybą dėstė A.Zinkevičius. – Buvo tuo metu tam tikra politinė situacija, kai daugelis kauniečių kėlėsi į Vilnių. 1961 m. jau priklausiau kino mėgėjų klubui. Įvairūs pokyčiai ir situacijos tuo metu lėmė, kad tuo metu reikėjo daugiau dėmesio skirti istoriniams ir kitokiems įvykiams dokumentuoti. Dažnai tekdavo filmuoti žinomų to laikotarpio asmenybių šventes, teko filmuoti ir prisidėti filmuojant Kazimiero Baršausko jubiliejų. O nuo 1967 m. daugiau dėmesio skiriu dokumentinei fotografijai."

– Kada pradėjote fotografuoti ir kokios temos jus domina?

– Fotografuoti pasirinkdamas temas pradėjau apie 1973 m. ir viena pirmųjų buvo "Naktinio Kauno žiemos tema" (1973–1975 m.). Fotografuoti tikrai nebuvo lengva. Tuo metu fotografijoje tai buvo labai reta tema, buvau vienas iš pirmųjų, kuris ryžosi žiemos naktinio Kauno eksperimentams. Kine gyvenimas santykinai buvo įdomesnis, nes ten sutikdavau skirtingų įdomių žmonių, kurie vėliau tapdavo pagrindiniais kuriamų filmų herojais. Teko bendrauti Jono Meko sugrįžimų į Lietuvą metu. Pastaruoju metu fotografuoju ir dokumentuoju įvairius žmones, didžiausią dėmesį skiriu portretuojamojo psichologiniam ir išoriniam portreto žanrui. Kartais žmonės, gyvendami itin socialiai aktyvų gyvenimą, savęs nemato iš šono, o aš užfiksuoju juos netikėtais jiems momentais – judesyje ir pavaizduoju visai kitaip sukurdamas dokumentinį filmą ar ruošdamas specialią dokumentinę-meninę parodą apie minėtas asmenybes.

Nemažai bendradarbiavau su Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetu. Ten ir susipažinau su tapytoju profesoriumi P.Griušiu. Teko nemažai laiko praleisti kartu ir stebėti menininko veiklą tapybos studijoje. Buvo įdomu, kad jo veikla susidėdavo iš kelių dalių – meninės, akademinės ir laisvalaikio. Meninės, kai menininkas tapydavo, o akademinės, kai menininkas dirbo su studentais ir vadovavo studentų darbų peržiūroms.

– Ką reiškia kurti asmenybės portretą? Kas yra svarbu fotografuojant dokumentinį portretą?

– Visą laiką fotografavau žmones, kurių nepažinojau, o P.Griušį pažinojau iš jo kūrybos, kuri man buvo žiūrint į jo realistinius sarkastiškus kūrinius. Idėja dirbti ties šios parodos dokumentinių fotografijų serija kirbėjo mintyse nuo 2010 m. vasario, kai vyko "Geriausio metų kūrinio" paroda ir kai ten sutikdavau P.Griušį. Mąsčiau apie tai, kaip pateikti parodos koncepciją, kad žiūrovams būtų įdomu. Sugalvojau profesorių atskleisti keliais aspektais: darbinėje akademijos aplinkoje – prie studentų darbų, įvairiais etapais; Paveikslų galerijoje – parodų aplinkoje; neutralioje ir laisvalaikio aplinkoje – su šunimi, dviračiu.

Parodos atidarymo metu buvo pristatytas ir dokumentinis-meninis filmas "Profesoriaus Prano Griušio gyvenimo etiudai". Taip sutapo, kad visa medžiaga filmuota ir fotografuota, kurta skirtingais metų laikais: rudenį, pavasarį, žiemą, vasarą, tad nėra nuobodu. Pabrėžiamas menininko ryšys su jį supančia aplinka ir kiekviename nuotraukos, taip pat kino kadre atsiranda skirtinga meninio kadro kompozicijos detalė ir vis kitas laikas su skirtingais metų laikų fragmentais.

Apibendrindamas savo darbą galiu pasakyti, kad labai svarbūs nusiteikimo ir pasiruošimo procesai. Visuomet siekiu rezultatų ir išsamaus pasakojimo. Mano nuomone, tiek fotografija, tiek kinas turi turėti išliekamąją vertę.

Kas? A.Zinkevičiaus fotografijų paroda "Prof. tapytojo Prano Griušio gyvenimo etiudai".

Kur? Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės fojė.

Kada? Veikia iki spalio 4 d.