– Gimtadienį paminėjote ir teatro scenoje – Paulo Abrahamo operete „Balius Savojoje“. Vaidinote ar mėgavotės žiūrovės vaidmeniu?
– Vaidinau. Buvau turtingų namų ponios ekonomė Bebė, kuri įsimyli liokajų ir papildo pagrindinę Renė ir Andželės meilės istoriją. Tai ne pagrindinis vaidmuo, bet, būnant mano amžiaus, išvis turi dėkoti, kad dar lipi į sceną. Europos teatruose tokią galimybę turi tik didelės žvaigždės.
Klasikinėje operetėje paprastai būna pagrindinių herojų pora, linksma jaunimėlio pora ir trečioji – „komiškų senių“ pora (čia pažodinis vertimas iš vokiečių kalbos). Tai štai – jau vaidinu senę (kvatojasi), kuri nori ištekėti ir istorijos pabaigoje savo tikslą pasiekia.
– Ar pati jaučiate, kad sulig šiuo skaičiumi prasidėjo naujas gyvenimo etapas?
– Matote, teatre savo amžių sužinai labai greitai. 40 metų – pasikeičia tavo vaidmenys. 50 – kritinė riba, na, o 60 ir daugiau – jau nėra skirtumo… (Juokiasi.) Teatras yra toks mechanizmas, kuriame veikia savi dėsniai, ir aš visada tai žinojau. Todėl tie mano metai ir su jais susiję dalykai manęs nei gąsdina, nei ką. Gal labiau gąsdintų, jei neturėčiau išeities.
– Ar toji išeitis – pedagoginis darbas? Juk beveik tiek pat metų, kiek lipate į KVMT sceną, esate ir vokalo mokytoja.
– Taip. Šiuo metu esu dainavimo mokytoja Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Visa gudrybė, kad pedagoginį darbą turi pradėti tada, kai tau pasiūlo arba atsiranda vieta. Jei būdamas 60 metų užsimanysi, tos vietos gali ir nebūti... Derinti teatro spektaklius su pedagoginiu darbu ir dar šeima jaunystėje tikrai nebuvo lengva.
Baigusi Lietuvos muzikos akademiją, turėjau laimę studijuoti Austrijoje, Graco aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje, dainuoti Leobeno miesto teatre. Iš Austrijos grįžau į Lietuvą ne tuščiomis – su dešimčia pagrindinių vaidmenų. Įsidarbinau Kaune, nors pati esu vilnietė. Tapau KVMT soliste ir kartu pradėjau dėstyti solinį dainavimą Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete. Kai tapau naujai iškepta dainavimo dėstytoja, man buvo šiek tiek per 30. Važiuodavau į abu darbus Kaune, o kai nusibodo – išsinuomojau butą.
– Kiek teko kalbinti KVMT artistus, visi sako tą patį: šiame teatre nepaprastai gera aura, labai draugiškas kolektyvas. Ar ir Jūs tai pajutote?
– Tikrai taip! Vos pradėjusi dirbti šiame teatre, išsyk gavau globėją, „teatro mamą“ – Aldutę Mikšytę. Ji man ir butą surado, ir vis pašefuodavo. Pajutau, kad teatras – mano šeima. Aš nesimaivau – iki šiol draugaujame su daugeliu kolegų šeimomis. Pvz., solistas Tomas Ladiga – mano vyresnio sūnaus krikštatėvis, Rita Preikšaitė – mano mažėlio krikštamotė.
Pamenu, Rita, kuri jau dirbo KVMT, vis pakviesdavo pasižiūrėti spektaklių. Teatras kaip tik buvo po remonto – be galo gražus. Toks tikras, tikras, su tikra teatrine aura. Ateidavau į teatrą ir norėdavosi jame būti. Tas jausmas lydi iki pat dabar: mielas koridorius, miela drabužinė, o jau apie sceną nė nešneku – norėtųsi išbučiuoti kiekvieną jos plotelį. Ir teatro žmones! Iki dabar prieš repeticiją susitinkame, išsimyluojame. Pasitaiko ir pykčių. Tačiau parodykite man namus be dūmų.
Atėjusi dirbti į teatrą labai apsidžiaugiau, kad radau ir Rasą Vaitkevičiūtę, dabartinę KVMT chorvedę. Su ja studijų laikais mes valandų valandas sėdėdavome tokioje belangėje kamurkėje ir klausydavomės plokštelių – ruošdavomės muzikos istorijos egzaminui. Draugaujame su Rasa iki šiol, dalijamės bėdomis ir džiaugsmais. Teatras tuo ir brangus, kad kaskart čia atėjusi iš naujo patiriu susitikimų šventę.
Teatras tuo ir brangus, kad kaskart čia atėjusi iš naujo patiriu susitikimų šventę.
– Beveik 30 metų KVMT. Jei palygintumėte, kaip per tą laiką jis keitėsi?
– Net negalėčiau pasakyti, kad kas nors labai smarkiai pasikeitė. Be abejo, kai teatre prasidėjo miuziklų era, jie pritraukė jaunesnį žiūrovą. Ta karta, kuri mylėjo operą ir operetę, labai gaila, bet pamažu išeina.
Miuziklas yra mikrofoninis dainavimas. Aišku, reikia ir vokalo, bet jis labai skiriasi nuo natūralaus akustinio dainavimo. Dabar jauni žmonės, ateinantys dirbti į teatrą, yra universalesni – gali dainuoti įvairių žanrų muziką.
Kas dar įstrigo iš šio gyvenimo etapo? Pirmiausia – kolektyvo ansambliškumas. Mano laikais teatre dirbo nuolatiniai, nesamdomi solistai, sudarę savotišką teatro šeimą – tikrą kūrybinį ansamblį. Kartu jie keliaudavo iš vieno spektaklio į kitą, todėl vieni kitus pažinojome kaip nuluptus. Žinojome kiekvieno atlikimo stilių, balso savitumą, vaidybos manierą, jautėme vieni kitus scenoje net iš pusės žvilgsnio. Žinoma, kviestiniai solistai įneša naujų spalvų, suteikia spektakliams kitokio žavesio. Tačiau su savaisiais mus siejo ypatingas ryšys.
– Minėjote, kad esate patyrusi visokių nutikimų, susijusių su balsu.
– O, taip. Užtat šiandien mano, kaip dainavimo mokytojos, uždavinys – išmokyti vaikus taisyklingai dainuoti. Kai mokiniai sužino, kas yra teisingi vokaliniai bėgiai, gali gražiai važiuoti. Gal jiems ir atrodo, kad tai savaime suprantamas dalykas, bet aš turiu kitokios patirties.
– Grįžkime į KVMT sceną, kurioje Jums teko sukurti daugybę personažų. Kuris vaidmuo artimiausias širdžiai, kurį vaidinote ilgiausiai?
– Kai iš Austrijos grįžau dirbti į Kauną, pirmą kartą į KVMT sceną įžengiau su Franzo Leharo operete „Paganinis“. Režisierius Horstas Zanderis subūrė austrų menininkų komandą ir pasiūlė tuomečiam teatro vadovui Gintautui Žiliui statyti šią operetę. Aš buvau kunigaikštienė Marija Ana Eliza, Napoleono Bonaparto sesuo. Ko tik ten nebuvo – ir nutrūkęs balsas, ir kitokių nuotykių... Tačiau šis pastatymas ir vaidmuo Lietuvoje buvo pirmieji, gal todėl labiausiai man ir įsiminė.
Ilgiausiai dainavau – net devyniolika metų! – Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“, kur vaidinau Rozalindą. Pradėjau Austrijoje, Leobeno teatre, įkurtame 1790 m. Vėliau tą patį vaidmenį tęsiau KVMT. Taigi Rozalinda – bene ilgiausias mano teatre nubėgtas nuotolis.
– Ar yra vaidmuo, kurio taip ir nesulaukėte, nors labai norėjote?
– Sakoma, kad nėra didelių ar mažų vaidmenų. Man – yra. Aišku, kad norisi tų didelių.
Pamenu, kai dar dainavau teatre pas H. Zanderį, labai norėjau Sonjos vaidmens Franzo Leharo operetėje „Caraitis“. (Sonja – šokėja, kuri persirengia vyru, kad galėtų būti šalia caraičio Aleksejaus, – aut. past.) Horstas šio vaidmens man nedavė. Sakė: „Balsas tinka, o išvaizda – ne.“ Dar pridūrė, kad iš manęs berniuko niekaip neišeis padaryti.
Tada jo klausiau, jei statytų spektaklį tik man, kokį vaidmenį duotų. Atsakymas buvo: „Madam Pompadour“! Labai už tų jo žodžių užsikabinau. Spektaklį statė Anželika Cholina ir tą vaidmenį gavau.
– Madam Pompadour – istorinė Liudviko XV favoritė, įtakinga Prancūzijos rūmų dama. Ar sudėtinga po spektaklio iš tokio vaidmens sugrįžti į kasdienybę?
– Man? Ne. Juk gyvenau Vilniuje ir po spektaklio dar turėdavau parvažiuoti namo. Todėl niekada nesiklausydavau klasikinės muzikos – važiuodavau tyloje, su savo mintimis. Kol pasiekdavau Vilnių, visos emocijos nusinulindavo – likdavo tik nuovargis.
– Jūs – profesionali akademinio dainavimo atlikėja, tačiau plačiajai publikai įsiminėte ir kitu amplua – kaip viena iš „Trijų panterų“. Ar dar tenka papanterauti?
– Šiuo metu – ne. Tačiau būna, kad kas nors paprašo, ir vėl lipame į sceną. „Trijų panterų“ atvejis – unikalus. Be didelių reklamų jos gyvavo apie dvidešimt metų. Pavadinimas „Trys panteros“ atsirado beveik atsitiktinai: pirmojo koncerto vedėja paskelbė, kad „Trims tigrams“ meta iššūkį „Trys panteros“. Taip ir prilipo.
Mūsų sopranų trio (Rasa Juzukonytė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė ir Nomeda Vilkanauskaitė – aut. past.) sumanytoja buvo dainininkė Daina Bilevičiūtė, organizavusi populiariosios klasikos projektą „Klasikos metamorfozės“. Įplaukdavome į sceną kaip trys divos šlamėdamos ilgomis taftos suknelėmis… Mus kviesdavo į iškilmingus renginius – atidarymus, uždarymus.
– Ar koncertuose teko patirti tokių nuotykių, kai gelbėjo tik profesionalumas?
– Žinoma. Mes dainuodavome su mikrofonais, bet buvo daugybė koncertų, kuriuose tekdavo padirbėti tiesiog balsu.
Ypač visos bijodavome Trakų pilies, nes ten nuolat dingdavo elektra. Sykį, pamenu, sėdime kavinėje ir aš prašau panų, kad per koncertą išjungtų man garsą, nes balsas užkimęs, – neištrauksiu aukštų natų. Vos tai pasakiau, sulaukiame organizatoriaus skambučio. Jis prašo kuo greičiau lėkti į pilį ir pradėti dainuoti. Dar klausia, kiek savo programos galime atlikti be muzikos, vien balsu, nes pilyje dingo elektra, neveikia ir mikrofonai.
Ateiname, o žiūrovai sėdi prie stalų, patamsyje, prie žvakių šviesos. Tą dieną buvau visiškai užkimusi, sirgau. Tačiau iš to strioko, kad reikės pusvalandį dainuoti be muzikos, man net balsas atšoko! (Juokiasi.) Svečiai gyrė ir sakė, kad gyvenime tokiame renginyje dar nėra buvę.
– Taigi „Trys panteros“ Jums tapo ne tik dar vienu muzikiniu projektu, bet ir visai kitokiu sceninio gyvenimo etapu?
– Absoliučiai. Teatre būdavo visko: ir pylos nuo režisieriaus ar dirigento gauni, o su panteromis – atsipalaiduoji. Žmonės laimingi, šypsosi, mes – irgi. Tai buvo ne tik papildomi pinigai, bet ir geros emocijos.
Kuo „Trys panteros“ žavėjo publiką? Viskuo: stipriais balsais, moterišku žavesiu, skirtingu sceniniu temperamentu. Nomeda buvo šviesiaplaukė, Rasa – tamsi, beveik juoda, o mane stilistas nudažė raudonai ir pasakė, kad jei persidažysiu, pas jį daugiau nesirodyčiau. Tai aš iki šiol raudona.
Dabar, atsukus laiką atgal, atrodo, kad tai buvo nuostabus dalykas. Tada tas „Tris panteras“ priėmėme labiau kaip smagų žaidimą. Va teatras, mąstėme, tai rimta, didinga, o panteros – tiesiog pramoga.
Porą metų dar dainavau „Žvaigždžių kvartete“, kai jiems reikėjo atlikėjos. Žodžiu, tai buvo laikas, kai viskas mano gyvenime vyko vienu metu: ir teatras, ir „panteros“, ir kvartetas, ir šeima. Net nežinau, iš kur turėjau tiek jėgų ir nervų viskam suderinti. Juk koncertai kirsdavosi ir su teatro spektakliais.
– Jeigu šiandien sulauktumėte pasiūlymo surengti vienintelį „Trijų panterų“ koncertą „Žalgirio“ arenoje, ar sutiktumėte?
– Manau, kad ne. Kai esi pačiame savo jėgų žydėjime ir dovanoji klausytojams tai, kas geriausia, kam paskui kartoti prasčiau? Geriau tegul žmonės atsimena „Tris panteras“ pačias geriausias ir nesako: „Girdėjai? Nusidainavo…“
Tas panteras priėmėme kaip smagų žaidimą. Va teatras, mąstėme, tai rimta, didinga, o panteros – tiesiog pramoga.
Yra menininkų, kurie deklaruoja, kad negali gyventi be scenos, kad ir kokio amžiaus būtų. Tačiau reikia galėti. Juk niekada nebūna taip, kad žmogus sugeba tik tai. Gerai paieškojęs kiekvienas gali atrasti ir kitokių gebėjimų. Galų gale ateina laikas, kai galima pagyventi ir sau.
– Kasdien muzikos mokykloje turite po aštuonias vokalo pamokas. Kada gyvenate sau?
– Stengiuosi tas laisvas minutes gaudyti sąmoningai – kad matyčiau ir rudenį, ir pavasarį… Buvo laikas, kai nieko nemačiau.
– Koks dabar Jūsų šeimos gyvenimas? Ką veikia vyras ir abu sūnūs?
– Mes visi keturi esame baigę Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Iš čia ir ta mano stipri muzikinė bazė, kuri labai palengvino studijas konservatorijoje. Juk būdavo ir tokių dainininkų, kuriuos priimdavo dėl stipraus balso, bet jie neturėdavo muzikinių pagrindų. Už tai esu labai dėkinga tėvams, kurie nuvedė mane į mokyklą, kurioje mokytis buvo sunku, bei kuri buvo labai gera. Ji davė didžiulį žinių bagažą, su kuriuo galėjau ilgai važiuoti.
Mano vyras Gytis Cinauskas – pianistas, Balio Dvariono muzikos mokyklos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas. Vyresnėlis sūnus Dominykas baigė Dailės akademiją ir studijuoja magistrantūroje Vienoje. Kai prasidėjo „Trijų panterų“ era, Dominykas dar buvo trečiame mėnesyje mano pilve (juokiasi). Žodžiu, panteriukas! Pertraukos tarp darbų nedariau, tiesiog rengiausi kitaip, kad paslėpčiau pilvuką.
Antrasis sūnus Paulius daug ko paragavo: ir violončelės, ir chorvedybos. Baigęs mokslus pasakė: „Viskas, kryžius ant tos tavo klasikinės muzikos.“ Dabar intensyviai ieško savęs. Beje, labai susidomėjęs piešyba ant kūno – tatuiruotėmis.
– Abu sūnūs piešia, tai gal ir Jūs – kai turite laiko?
– Piešti? Oi, ne. Šio talento neturiu. Geriau keliaujame drauge su vyru. Tik aš mėgstu keliauti į tas vietas, kurias gerai pažįstu. Dar negaliu gyventi be mūsų Baltijos jūros. Jei ilgesnį laiką neužuodžiu to kvapo, nepamatau tų pastelinių spalvų, nesijaučiu pailsėjusi. Oras – visai nesvarbu. Randu laisvą minutę – ir lekiu. Nulėkusi vaikštau, galvoju, medituoju.
– Rankdarbiai, sodininkystė, pasikapstymai darže nevilioja?
– Suleisti rankas į žemę, kai išsikėlėme iš Vilniaus, mums jau beveik privaloma. Gyvename Mickūnuose, gražioje vietoje, šalia miško. Sklypas kraštinis, didelis, jame tikrai yra ką veikti. Rudenį labai mėgstu grybauti. Kartais net pusryčiaudama pro langą matau, kad prie beržo kažkas kyšo. Tik eik ir pasiimk. Kadangi mūsų su vyru darbas nėra rytinis, galime lėtai pusryčiauti terasoje, žiūrėdami į mišką šnekučiuotis. Gyvename rekonstruotoje rastinėje troboje. Joje labai gražiai dera klasika. Vintažiniai indai, šviestuvai, interjero detalės… Va čia tai tikra liga (kvatojasi).
– Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ką gyvenime būtumėte dariusi kitaip?
– Be muzikos, dar turėjau atsarginį planą – norėjau būti žurnaliste. Aktore irgi norėjau, bet bijojau. Dabar išėjo dar geriau – muzika per dramą. Ką norėjau, tą ir turiu. Todėl nieko nekeisčiau. Už kito vyro irgi netekėčiau! Man gera, kad jis – to paties plano žmogus. Gyvenimo duetą kur kas lengviau kurti, kai abu kalbame ta pačia – muzikos – kalba.
(be temos)
(be temos)