Operos solistė G. Kupšytė – nuo muzikos mokyklos Kretingoje iki Londono karališkosios operos

Rugpjūčio 10 d. Kauno filharmonijos salėje „Naujų vardų“ programoje tarptautines scenas užkariaujantis mecosopranas G. Kupšytės programą parengė drauge su kitais jaunosios kartos menininkais – baritonu Modestu Sedlevičiumi bei pianistu Justu Čeponiu.

– Ar G. Kupšytė myli muziką?

– Būtų keista, jeigu pasakyčiau „ne“. Muzika – mano gyvenimas, darbas, hobis. Kartais teatre tenka praleisti net keturiolika valandų per dieną, tad jeigu nemylėčiau muzikos, toks gyvenimas būtų tikra kančia.

– O labiau myli muziką ar dainavimą?

– Vienareikšmiškai – muziką plačiąja prasme. Juk gali nueiti į nuostabų pianisto koncertą ir jame patirti daug gilesnių emocijų nei stebint operą. Gali nutikti ir priešingai, tad į šį klausimą žvelgiu labai atvirai.

– Tavo meilė muzikai prasidėjo ganėtinai anksti?

Elgiausi labai atsakingai ir visada buvau ten, kur man reikėjo būti.

– Taip, tai prasidėjo dar vaikų darželyje. Kaip dabar prisimenu, dainuodavau „žioge, žioge, tu sustok...“ – savo pirmąją konkursinę dainelę. Jau tuomet užgimė didžiulė meilė muzikai. Būdama šešerių mamai pareiškiau, kad noriu lankyti muzikos mokyklą. Buvau labai savarankiška ir žinojau, ko noriu, žinojau, ko man reikia. Gyvenau mažame Baublių kaimelyje, o muzikos mokykla buvo Kretingoje, tad tekdavo važiuoti autobusu. Pamenu, būdavo gėda, jeigu mama ateidavo į stotelę pasitikti manęs grįžtančios – juk aš žinau, kur namai. Kartą sausio mėnesį, kai buvo labai šalta ir daug sniego, šeštą vakaro tamsoje mama atėjo manęs pasitikti, nors nuo stotelės iki namų – vos trys minutės kelio. Aš ant jos taip supykau, kad visą vakarą nesikalbėjau. Galvojau: „Kaip tu drįsti ateiti manęs pasitikti, juk aš viską žinau.“ Manau, dar man tebebūnant vaiku, tėvai suprato, kad kitaip nebus ir teks duoti man laisvę. Jie tepasakė: „Gerai, bet viskas dabar guls ant tavo pečių, o jeigu kas atsitiks, kaltink tik save.“ Bet nieko neatsitiko, elgiausi labai atsakingai ir visada buvau ten, kur man reikėjo būti.

G. Kupšytės asmeninio archyvo nuotr. 

– Paskambinau tau ką tik pasibaigus repeticijai Londono karališkosios operos teatre. Ką repetuojate?

– Šiuo metu dalyvauju Jette Parker programoje Londono karališkajame teatre. Esame keturi dainininkai ir šiuo metu ruošiame koncertinę programą su orkestru. Ją jau kitą savaitę pristatysime publikai. Ten skambės ištraukos iš įvairių operų, o aš asmeniškai dalyvauju trijuose koncerto numeriuose. Visi esame jauni atlikėjai, tad natūralu, kad viename geriausių pasaulio teatrų dar neatliekame pagrindinių vaidmenų, o tokie koncertai – puiki proga pasirodyti publikai pagrindinio veikėjo amplua. Šiame koncerte dainuosiu Šarlotės laiško sceną iš Juleso Massenet operos „Verteris“, Rozinos ir Figaro duetą iš Gioachino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ ir Romeo ariją iš Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“.

– Grįžkime atgal į praeitį. Baigusi muzikos mokyklą mokeisi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Kada supratai, kad nori ir gali tapti operos soliste ir būtent – mecosopranu?

– Kalbant apie balso kategoriją, tai klausimas – ne iš lengvųjų. Dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mano dėstytoja Sigutė Stonytė manė, kad esu sopranas. Dainavau sudėtingas arijas ir sekėsi visai gerai, nes viršutinis mano balso diapazonas yra pakankamai stiprus. Bet šiuo metu tikrai žinau, kad esu aukštas, lyrinis mecosopranas, kuriam tinka bene visos vadinamosios kelnių rolės. Kalbant tiksliau – moterų solisčių scenoje įkūnijami vyriški personažai: Romeo, Kerubinas, Oktavianas ir kt. Dainuojant tokius personažus mano balsas mažiau vargsta, man nesunku ilgesnį laiką išsilaikyti aukštesnėje tesitūroje. Ypač mano tipo balsui palankios yra Wolfgango Amadeuso Mozarto operų partijos, tokios kaip Idamantė operoje „Idomenėjas“.

O operos meną įsimylėjau būtent besimokydama S. Šimkaus konservatorijoje. Mokiausi dainavimo pas Rūtą Agafonovienę, kuri mane supažindino su šiuo žanru. Stodama į konservatoriją tiesiog norėjau studijuoti muziką ir dainavimą, nes jau dešimt metų buvau dainavusi chore. Mokytoja man tarsi paklojo pamatus, parodydama, kas yra toji opera ir kas ten vyksta. Bet ne mažiau svarbūs man buvo harmonijos, šiuolaikinės muzikos ir kitų dalykų mokslai. Išties, konservatorijoje dirba nuostabūs pedagogai. Pradėjus mokytis akademijoje man netgi atrodė per lengva. Galvojau: „Ką, čia tik tiek?“ Taip nutiko todėl, kad į akademiją atėjau su stipriu teorinių žinių bagažu ir galėjau koncentruotis į dainavimą. Mokytis konservatorijoje pradėjau būdama penkiolikos, todėl esu itin dėkinga R. Agafonovienei už rūpestingą mano balso priežiūrą ir kryptingą ugdymą. Dainuodavome nesudėtingus kūrinius ir pamenu, kaip likdavau mokykloje po pamokų, iki vėlaus vakaro užsisėdėdavau tiesiog studijuodama kūrinius iš operos žanro aukso fondo. Jų nedainuodavau, bet tiesiog grodavau, klausydavausi įrašų, nes buvo įdomu sužinoti, kaip jie sukonstruoti, kas gi ten vyksta. Taigi, mano įgimtas smalsumas ir polinkis domėtis viskuo, kas susiję su muzika man suteikė gerus pagrindus.

Muzikos akademijoje toliau vyko balso kategorijos paieškos. Dažniausiai dainuodavau soprano repertuarą. Magistro studijas baigiau dainuodama Aličės rolę Giuseppe‘s Verdi operoje „Falstafas“. Ši partija skirta lyriniam sopranui ir iki šiol pamenu, kaip bijodavau tos aukštosios do. Na, bet kita vertus, visada įdomu save išbandyti. Kai pradėjau mokytis Londono karališkoje muzikos akademijoje, iš karto tapo aišku, kokios gi kategorijos tas mano balsas. Čia per dvejus metus pastatėme šešias operas ir visi mano kurti vaidmenys buvo būtent aukšto lyrinio mecosoprano amplua. Žinoma, atsirinkdami studentus į Karališkąją akademiją dėstytojai iš karto numato, koks bus repertuaras ir kokių balsų jiems reikia.

G. Kupšytės asmeninio archyvo nuotr. 

– O kaip atsirado idėja, kad gali studijuoti Londono karališkoje muzikos akademijoje?

– Viskuo kaltas mano smalsumas. Pamenu, dar studijuojant Vilniuje atvykau į Londoną aplankyti čia gyvenančios tetos. Nuolatos domėdavausi, kas vyksta Europos dainavimo mokyklose, kokios ten operos studijos, kokios tradicijos ir programos. Londono akademija atrodė tarsi nepasiekiama svajonė. Besisvečiuodama pas tetą nuėjau į akademijoje vykstančius meistriškumo kursus. Tik įžengus į pastatą pajutau tokią nuostabią aurą, tokią energiją, kad iškart nusprendžiau – aš noriu būti čia. Visi, tiek studentai, tiek dėstytojai, man atrodė tokie išprusę, tokie muzikalūs. Neturėjau jokių paspirčių, jokios pagalbos, neturėjau žmonių, kurie parašytų rekomendacijas ar padėtų sukurti motyvacinį laišką. Bet ėmiau tuo domėtis, perskaičiau gausybę informacijos ir viską padariau pati. Nebandžiau stoti į keletą mokyklų Londone, kaip daro daugelis studentų. Tik į Karališkąją akademiją. Net pati dabar stebiuosi tokia savo drąsa ir pasitikėjimu. Konkursas buvo milžiniškas, stojančiųjų – apie 500. Kai įveikiau pirmąjį turą, labai džiaugiausi, o po savaitės įvykus antrajam turui man iškart pasiūlė vietą. Kuomet akademijos direktorius man pasakė: „Mes tave priimam, atvažiuok čia studijuoti“, aš net sustingau. Jis pagalvojo, kad aš nemoku angliškai ir paklausė: „Ar jūs mane suprantate?“ Iš laimės jį net apkabinau. Tai buvo kažkas tokio „vau“. Prasidėjus studijoms man prireikė dviejų–trijų mėnesių, kol suvokiau, kokie draugiški, kolegiški ir tuo pačiu profesionalūs gali būti dėstytojai. Iš tiesų, skirtumas tarp Vilniaus ir Londono akademijų man atrodė tarsi diena ir naktis. Ir man regis, kad aš, kaip dainininkė, labiausiai atsiskleidžiau būtent Londone. Man buvo aiškiai nurodyta, kokia linkme turiu eiti ir kaip formuoti savo repertuarą. Džiaugiuosi įvaldžiusi pagrindines dainuojamąsias kalbas, išugdytu gebėjimu atrasti savąją kūrinio interpretaciją.

– Po to tavo kelyje atsirado operos studija Italijoje. Kaip atsidūrei ten?

– Besibaigiant antriems studijų Londone metams prasidėjo pandemija. Prieš pat užsidarant visiems keliams gavau pasiūlymą atvykti į Italiją. Pagalvojau – kodėl gi ne, bent jau kalbą geriau išmoksiu. Susirinkome ten aštuonių dainininkų grupė ir gyvenome tarsi burbule. Išeiti niekur negalėjome, bet susirinkdavome slapta, netgi slaptus vakarėlius rengdavome, koncertuodavome vieni kitiems. Taigi, tos visiškos izoliacijos net nepajutome ir, beje, nei vienas nesusirgome. Taigi Italija man tapo dar viena didesnės laisvės ir gilesnio studijavimo vieta. Išties, mecosopranams reikia daugiau laiko, kad suprastum kaip valdyti savo balsą ir ko jam reikia. Pasibaigus Italijos periodui dalyvavau perklausoje į Karališkąją operą, bet tuo metu net profesionalams trūko užimtumo, tad ką jau kalbėti apie tik baigusius studentus. Kita vertus, tai paskatino dalyvauti perklausoje į Jette Parker programą. Perklausa vyko dvylika dienų, dalyvavo kone 600 pretendentų į keturias vietas. Nėra ko stebėtis – ši operos studija laikoma viena iš prestižinių viso pasaulio mastu.

– Kuo ypatinga ši programa?

– Dalyvaudamas šioje programoje gauni labai daug sceninės patirties. Vien per šį sezoną į sceną kopiau 50 kartų, paruošiau aštuonis vaidmenis. Vaidmenų amplitudė labai plati: nuo keleto sakinių iki pagrindinės rolės. Didžiausia mano parengta partija šioje programoje – Arminijus Georgo Friedricho Händelio operoje „Arminio“. Žinoma, su programos dalyviais dirba puikiausi dėstytojai ir konsultantai. Šioje programoje ir atsidūriau norėdama sukaupti daugiau sceninės patirties, nes jaučiau, kad man jos trūksta. Dabar jau taip nebegalėčiau pasakyti. Tiesa, šios programos nesiūlyčiau rinktis labai jauniems studentams, nes krūviai išties dideli, turi jau puikiai pažinti ir valdyti savo balsą. Ši programa – tarsi atlikėjų ansamblis greta pagrindinės teatro trupės. Tokia praktika ypač būdinga Vokietijos teatrams.

G. Kupšytės asmeninio archyvo nuotr. 

– Dažnas mecosopranas svajoja apie Karmen. Apie ką svajoji tu?

– Tikrai nesvajoju apie Karmen. Mano pasirinkimas – bernai ant scenos. Moterų atliekami vyrų vaidmenys: jau minėti Oktavianas, Romeo ar Kompozitorius iš Richardo Strausso operos „Ariadnė iš Nakso“. Kai tenka scenoje būti moterimi, jaučiuosi keistai. Pavyzdžiui, dainuodama Florą G. Verdi „Traviatoje“ turiu perlipti per save. Man sunku vaidinti perdėtą koketiškumą. Bet tai – iššūkiai, kuriuos pateikia gyvenimas. Džiaugiuosi, kad galiu save išbandyti įvairiose situacijose, įvairiuose amplua. Ką išmokau paskutiniais metais – negalima savęs nuvertinti, nusiminti, jeigu tau tenka kuklesnis vaidmuo. Sekantis, didesnis viską atsvers, atsiskleisi ten ir bus išlaikytas gyvenimo balansas. Tai nėra lengva, bet taip turi būti. Mažų vaidmenų nėra.

– Kuo pradžiuginsi Pažaislio muzikos festivalio klausytojus?

– Su M. Sedlevičiumi sudarėme labai smagią programą, kurioje skambės tiek puikiai žinomi opusai, tiek rečiau atliekama muzika. Pirmąją dalį skirsime dainos žanrui, nemažai dėmesio teks ir lietuvių kompozitoriams. Antrojoje dominuos opera, žinoma, skambės ne tik arijos, bet ir duetai. Koncertas tikrai išsiskirs įvairove ir gera nuotaika. Su Modestu esame pažįstami, bet kartu dainuoti dar neteko. Jo balsas išties puikus, tad labai laukiu to pirmojo kūrybinio susitikimo. Su pianistu J. Čeponiu esame pažįstami dar nuo akademijos laikų, taip pat teko kartu dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, rengiantis „Kapulečių ir Montekių“ spektakliui. Visada žavėjausi jo talentu ir muzikalumu.

– Pažaislio festivalis savo šūkiu pasirinko frazę „Kuriame meilę muzikai“. Kas tau yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Muzika aš gyvenu ir mano meilė muzikai niekada nesibaigia. Iš tiesų, muzikai reikia didžiulio atsidavimo. Tam, kad pasiektum norimą rezultatą, kad muzika suskambėtų taip kaip tu ją jauti, reikia skirti labai daug kantrybės, darbo, laiko ir nuolatinės meilės. Negaliu paaiškinti, iš kur atsiranda, iš kur ateina toji meilė. Bent jau manyje ji yra visada. O festivalis meilę muzikai gali sukurti formuodamas repertuarą, pasirinkdamas tinkamus atlikėjus. Beje, Pažaislio muzikos festivalis nuolatos pasirenka pačius geriausius atlikėjus, ansamblius, dainininkus, pateikia didžiulę koncertinių programų įvairovę. Čia galima rasti visko, tinkamo bet kuriam išlavintam muzikiniam skoniui. Ko gero, ir mūsų su Modestu koncerto programa grįsta ta festivaliui būdinga įvairove – kiekvienas čia atras kažką, kas jam teikia džiaugsmą ir meilę. Tad tikiu, kad meilė muzikai, kurią jaučiu aš, per mano atliekamus kūrinius persiduos klausytojams, kurie pamils muziką ir supras, kaip ją myliu aš.