Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos

Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė-Kalvelė nėra kūrybinis tandemas įprasta prasme, nes abu autoriai plėtoja savitas menines trajektorijas ir daro tai skirtingais būdais. Tačiau nebe pirmus metus rengia bendras parodas, drauge leidžia fotografijos knygas, kuriose atskleidžia savo požiūrius į panašaus spektro temas, atsiduriančias jųdviejų fotoobjektyvo epicentre.

Tolimų kelionių refleksijos, gamtos ir žmogaus įvairovės horizontai, reklaminės ir užsakomosios fotografijos viražai ar pribloškiantys JAV alternatyvaus meno festivalio „Degantis žmogus“ įspūdžiai, – tai viso labo kelios šiems kūrėjams bendros temos. Ką tik pasibaigus jųdviejų parodai „Netikėtas dialogas. Moterys“ (VDU galerija „101“) VDU Menų fakulteto profesorius R. Požerskis ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų katedros docentė M. Požerskytė-Kalvelė vėl atveria duris kitam dialogui – šįkart galerijoje „Aukso pjūvis“ žengdami į gamtos valdas.

Tai, kas matoma tik iš viršaus. R. Požerskio fotografijose matome salas. Iš aukštai, pasitelkus droną, užfiksuotos įspūdingos sausumos konfigūracijos, pasklidusios įvairių Lietuvos regionų vandenyse: Zarasų krašte, Platelių, Veisiejų ežeruose ar kitur. Priešais akis ryškėja gyvūno ar vandens lašo pavidalai, širdies ar plaštakos kontūrai – autorių sudominę ir efektingai išryškinti salų vaizdai, turintys asociatyvinių galių.

Monika Požerskytė-Kalvelė. Natiurmortas. Iš ciklo „Life of Still Life“ (2017–2022).

Alegoriško estetizavimo dimensiją įgavęs ciklas menininko vystomas jau keletą metų ir turi sąlytį su reklamine, Lietuvą pristatančia fotografija. R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala. Parinkdamas detales, erdves ir rakursus, atrasdamas ypatingą apšvietimą ar kolorito sąskambius, menininkas atidengia paprastai nematomas salų formas, povandeninius sąžalynus, netikėtą augalijos ritmiką. Kartu jis sumaniai režisuoja žiūrovo patirties trajektorijas, augindamas atpažinimo džiugesį ir vis didėjančią atradimų nuostabą. Balansuoja ieškodamas susitikimo tarp gamtos trapumo ir jos gyvasties amžinybės, tarp antropocentriško žvilgsnio į natūraliąją aplinką ir to, kas žmogų peržengia. Kaip stulbinantis objektas salos stebimos ant dosnaus gamtos „stalo“: kol – virsdamos beveik debesimis į vandenį nusileidusiame danguje – jos tampa katarsio salomis.

R. Požerskiui Lietuva yra lyg Europos sala – įkvepianti, ypatinga ir puoselėtina, dėl savo įvairiopo paveldo tampanti dvasine sala.

Tai, kas matoma tik įsižiūrėjus. M. Požerskytė siūlo introspektyvų žvilgsnį į augmenijos objektų pasaulį fotografijų cikle „Life of Still-life“, kurdama savitą poeziją apie natiurmorto gyvenimą. Ne vienus metus plėtojamas menininkės projektas buvo eksponuotas Berlyne ir keliose Lietuvos galerijose. Šių kūrinių kokybę neįprastai keičia techninis faktorius – fotografinio atvaizdo perkėlimas ant medžio plokštės. Tad iš pirmo žvilgsnio jie net primena senuosius realistinės tapybos pavyzdžius, ypač XVII–XVIII a. Nyderlandų mažųjų meistrų kompozicijas, reflektuojančias kasdienybės vaizdus.

Apšvietimo šiluma, sustabdyto momento kontempliatyvioji nata perkeičia Monikos sudėliotus natiurmortus. Matyti, kad fotografę domina ne kompozicinės užduotys, ritmikos ar kolorito paieškos, nors tokia žmogiškoji realybės organizavimo forma darbuose akivaizdi. Svarbiau čia kitkas – per įsižiūrėjimą atveriama portretinė atvaizdo charakteristika. Ir didelis meditacinis jo potencialas.

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Salos“ (2019–2023).

„Kalbu apie netobulybės grožį, laikinumą ir nykimą“, – pabrėžia autorė. Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą. Tik kitame, poetinio žvilgsnio fokuse, atrandančiame gyvybės nuostabumą ir neišsenkančią jos įvairovę. Vystydami unikalias objektų istorijas, atkakliai vengdami unifikavimo, Monikos darbai žiūrovą atveria ypatingai dialoginei dispozicijai: sustabdo pokalbiui, nokina suvokimus, žadina džiaugsmą patirti – ypač leidžiantis į esminį nuotykį, kurį galima pavadinti „Tai yra“.

Jos darbuose išties susitinka netobulumas – kaip individualumo ženklas, nepastebimai peraugantis į tobulumo nuojautą.

Kalbėdami apie skirtingus realybės aspektus – salas ir augalus, natūralias erdves ir žmogaus transformuojamas teritorijas, naudodami priešingus makro- ir mikrožvilgsnius, netapačias psichoestetines technikas – ištikties ir įtraukimo, abu menininkai turi ir bendrų taškų. Juos vienija fotografijos technologijų išskirtinumas, pagarbi laikysena gamtos atžvilgiu, ugdančioji – žmogaus. Taip pat – gebėjimas rasti gyvybę regimai statiškose pasaulio salose, kuriose nuolat vystosi ypatingas dialogas tarp to, kas aukštai, ir to, kas giliai. Įsiklausyti į šį dialogą žiūrovas kviečiamas ne vien parodoje – abiejų autorių fotografijos pasirengusios pratęsti pokalbį jo namų interjere, mat eksponuojamų kūrinių galima įsigyti.

Kas? Paroda „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“.

Kur? Galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada? Veikia iki 2024 m. sausio 7 d.