P. Griušio parodoje – (ne)reikšmingi pasivaikščiojimai po miestą

Matyti viską ir dar truputį

„Meno parko“ galerijoje eksponuojamoje personalinėje tapytojo Prano Griušio parodoje „Miestas savyje“, kurią kuravo Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė, miestas – Kaunas – kuriame gyvena ir kuria menininkas, yra „gyvas, nuolatos besikeičiantis žmogiškosios veiklos darinys“, tikriausiai todėl menininko vis atrandamas iš naujo.

P. Griušio pasivaikščiojimas po Kauną – filosofiškas. Tapytojas ne dokumentuoja, nesiekia fiksuoti, kaip miestas keičiasi: kokios lygios tampa jo gatvės, kur išdygsta naujas kotedžiukas ar prasideda statybos. Tačiau tai nereiškia, kad tapytojas praeina pro šalį. Jis mato viską ir dar truputį daugiau.

Tilto išbandymas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent tas truputis daugiau, kuris gali būti: žvilgsnis kitokiu rakursu, įsižiūrėjimas į detales, atspindžio pagavimas ir pan., tampa daug daug daugiau, kai yra perkeliamas ant drobės. P. Griušys paveiksluose ne pasakoja apie tai, ką pamatė, o sukuria naują vaizdą, kurio kūrybos procesas yra paremtas Arthuro Schopenhauerio pasaulio (kuris šiuo atveju yra miestas) regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodu, padedančiu tapytojui atrasti ir drobėse atskleisti savo santykį su miesto realybe, kitaip tariant, parodyti žiūrovui tą „miestą savyje“.

Bauda. Senatvė viršijo leistiną greitį. / Asmeninio archyvo nuotr.

Miestas savyje

Koks tas P. Griušio miestas jo viduje? Parodoje apsilankiusį žiūrovą supantys vaizdai – meistriškai nutapyti, (siur)realistiški. Juk realybė pati iš savęs būna labai netikėta, todėl atkalusiam akį tapytojui tai pastebėti, tikiu, nėra sunku. O pastebėjus ir parsinešus tą vaizdą į dirbtuves – lieka leistis į kelionę.

Barbe mėsa. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienoje tokioje kelionėje miestas, kurio gatves zuliname diena iš dienos, atskleidžia vis kitus savo bruožus, būsenas. Jis netampa naujas. Jis tampa artimas. Ryšys su miestu, jo auginimas yra svarbiausia sąlyga norint parodyti miestą savyje, o ne save mieste. Nebūti turistu. Būti savam. Būti kauniečiu. Tai nereiškia būti Kaune gimusiam ir čia užaugusiam. Būti kauniečiu – tarsi būti surinktam iš atskirų miesto dalių: gal iš skirtingų miegamųjų rajonų, kuriuose teko pagyventi, gal iš siaurų senamiesčio gatvių, kuriomis klaidžiota tamsiais vakarais, gal iš autobusų stotelių, kuriose nekantriai laukta ir trypta iš šalčio, gal iš laiptinių, kuriose slėptasi nuo lietaus, gal iš kiemų, tarp kurių vaikštant pasiklysta, ir iš dar daugybės pačių asmeniškiausių dalykų, kurie gali pasirodyti nereikšmingi kažkam kitam.

Žemieji Šančiai. / Asmeninio archyvo nuotr.

(Ne)reikšmingi dalykai

P. Griušio paveiksluose daug tokių (ne)reikšmingų dalykų: „Akropolio“ vitrinos, pirkinių vežimėliai, saldainiai blizgančiuose popierėliuose, eilės identiškų daugiaaukščių, fabrikai, architektūrinės konstrukcijos, lauko reklamos ir kt. Kitas tiesiog eitų ir praeitų pro šalį. Nieko šiuose vaizduose, šiuose miesto realybės fragmentuose nepastebėdamas, neįžiūrėdamas. O tapytojas nepraeina. Nes pamato. Pamatęs ir savo paveikslų žiūrovams parodo: kaip milžiniškų prekybos centro vitrininių langų valytojas tampa debesų ganytoju, kaip tokia šiuolaikiška transporto priemone, kaip oranžinis dviratis, po miestą yra (iš)vežiojami olandiški natiurmortai, kaip lauko reklama staiga tampa šiuolaikines aktualijas skelbiančiu ekranu ir kt.

Linas Adomaitis. Kuo blogiau, tuo geriau I-II-III. / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugybė skirtingų vaizdų, kurių vieni labai aiškiai atspindi miesto, didmiesčio, realybę, o kiti yra jautrūs, subtilūs, juose realybė tampa labai trapi ir beveik nejaučiama, nes pro tą menką jos sluoksnį persišviečia niekur nematytas, keistas, labai įdomus menininko viduje esančio miesto vaizdas.

Tad ganykite po šiuos vaizdus savo akis ir galbūt iš parodos išeisite jau nebe į tą pabodusį, pilką miestą.

Grūdų kombinatas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Komentaras

P. Griušys, tapytojas

Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų Immanuelio Kanto ir Arthuro Schopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius. Minėtos apibrėžtys ir teiginiai, manau, tinka siekiant apibūdinti miesto sąvoką. Net ne sąvoką, o miestą kaip gyvą, nuolatos besikeičiantį žmogiškosios veiklos darinį. Vietoj šiandienos vartotojiškos visuomenės šūkio „čia ir dabar“ naudojamas A. Schopenhaueriškas „čia ir dabar“ pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodas, kai lemiamą momento akimirką perteikiama unikali ir nesumeluota informacija bei vaizdiniai apie miestą kaip tokį savyje. Miesto vaizdiniai, netikėti ir paradoksalūs jo vaizdų santykiai, netikėtos miesto gyventojų situacijos ir būsenos tampa tapybos projekto turiniu. Šiuo atveju siūloma apie trisdešimt keistokų miesto būsenų ir realių vaizdų pastebėjimų, perkeltų ant drobės. Tai ir keliantys įvairių asociacijų paradoksalūs miesto peizažai ir vaizdai, įprastų miesto simbolių metamorfozės, tarpukario kultūrinio palikimo ir šiandienos ženklų sintezė, praplečianti šalia esančio pasaulio suvokimą ir interpretacijas. Kadangi miestas turtingas netikėtų keistokų būsenų ir subtilių magiškojo realizmo vaizdų, kiekvienas pastebėjimas, manyčiau, yra savitas, unikalus, sunkiai pakartojamas, kalbantis apie miesto esybes ir vaizdinius, regimus miesto kasdienybėje ir neatsiejamus nuo miesto savasties, miesto savyje būsenos. Šitoks santykis su miesto realybe leidžia pristatyti plačią ir netikėtą miesto įvairovę tiek motyvų, tiek meninių sprendimų prasme.

Kas? Paroda „MIESTAS SAVYJE“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki balandžio 25 d.