Iš nebūties sugrąžinto autoriaus knygoje – menkai tepažintas Kauno veidas

1925 m. parašytą romaną, iš jidiš kalbos išverstą literatūros tyrinėtojos Godos Volbikaitės, išleido leidykla „Hubris“. Pokalbis su vertėja – apie iki šiol mažai girdėto K. Zingmano asmenybę, sraigtinius laiptus, Aleksotą, Vilijampolę ir jidiš literatūrą.

– Likus trejiems metams iki mirties, K. Zingmanas savo dienoraštyje rašė: „Tikiuosi, nebetoli tas puikus laikas, kai tapsiu pripažintas ir žinomas.“ Deja, jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip manote, kas lėmė, kad jis taip ir nepasiekė literatūrinės sėkmės ir pripažinimo?

– Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dorai neišgarsėjo nė vienas tarpukario Kauno jidiš rašytojas. Kalbame maždaug apie 30 autorių, kurie ilgesnį ar trumpesnį laiką gyveno ir kūrė šiame mieste.

Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas.

Gana aišku, kodėl jie neišgarsėjo lietuviškame kontekste: tarpukariu vertimų iš jidiš kalbos į lietuvių labai trūko, o mūsų laikais jų irgi yra mažai. Sakyčiau, Lietuva yra dar tik jidiš literatūros atradimo stadijoje. Jau kiek geriau žinomi Abraomas Suckeveris, Moišė Kulbakas, kai kurie retesni vardai, tokie kaip Matilda Olkinaitė, Icchokas Rudaševskis. Tačiau iš principo lietuvių skaitytojui dar neatverti ištisi Lietuvoje gyvavusios jidiš literatūros klodai.

Kitas, gal net įdomesnis, klausimas: kodėl jie nesulaukė pripažinimo jidiš literatūros kontekste? Pirmiausia turbūt dėl to, kad kalba eina apie labai jaunus, pradedančius, dar tik besiformuojančius rašytojus, kurie ėmė telktis Kaune, paskelbus jį sostine. Reikia prisiminti, kad iki to laiko šis miestas jidiš literatūros tradicijos beveik neturėjo. Tai buvo visai naujas užmojis – kurti čia jidiš literatūrą. Iš pačių rašytojų liudijimų aiškėja, kad sekėsi nelengvai. Jidiš literatūros pasaulyje egzistavo seniai įsitvirtinę centrai – Varšuva, Kyjivas, Maskva, Niujorkas, Vilnius – miestai, kuriuose jidiš literatūra buvo kuriama ilgą laiką, virė literatūrinis gyvenimas, telkėsi žinomi vardai. Kaunui tokiame kontekste iškilti kaip naujai erdvei buvo sudėtinga: tarptautiniu mastu jis taip ir liko jidiš literatūros periferija, užkampiu.

Likimas: K. Zingmanui nebuvo lemta tapti garsiu rašytoju. / A. Zimranio asmeninio archyvo nuotr.

Labiau pasisekė tiems rašytojams, kurie dar tarpukariu emigravo, pvz., Dovydas Framas ir Sorė Aizen tapo geriau žinomi Pietų Afrikoje, Judika (Jehudisė Cik) – Kanadoje. Kaune jie tik pradėjo savo literatūrinį kelią.

Grįžtant prie K. Zingmano, turbūt ir jo asmeninės savybės, jo braižas bus suvaidinę tam tikrą vaidmenį. Atrodo, kad jis buvo gana emocionalus, greitai užsidegantis, naujoms idėjoms pagaulus žmogus, idealistas. Jo tekstai savo turiniu įdomūs, tačiau skaitant atrodo, kad rašytojas leidyklai pateikė vos ne pirmą savo eskizą, o jis taip ir buvo išspausdintas: kūrinių forma neišgryninta, pasitaiko logikos, stiliaus klaidų ir pan. Tai akivaizdžiai ne tas autorius, kuris būtų galėjęs ilgai dailinti kūrinį – svarbiausia buvo perteikti idėjas. Paties K. Zingmano teigimu, jo romanas vietos bibliotekose buvo intensyviai skaitomas, juo netgi buvo susidomėjusi filmų gamybos bendrovė „Lietfilm“. Taigi lokaliu lygmeniu jis galbūt ir sulaukė tam tikro dėmesio.

– Kada pati pirmąkart sužinojote apie kūrinį „Ant sraigtinių laiptų“? Kas šį romaną atrado ir aktualizavo? Kokią vietą knyga užima jidiš literatūroje?

– Prieš gerus dešimt metų, kai susidomėjau Kauno jidiš literatūra ir nutariau išmokti jidiš, kad galėčiau ją perskaityti. Pamenu, tuomečiuose Knygų rūmuose, kuriuose tada buvo saugoma Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos judaikos kolekcija, nusikopijavau visus kūrinius, kurie tarpukariu buvo išleisti Kaune. Grįžusi tiesiog atsitiktine tvarka traukiau vieną po kito iš tos krūvos, nes nė vieno autoriaus pavardė man absoliučiai nieko nesakė. Pirmą ištraukti pasitaikė K. Zingmano „Ant sraigtinių laiptų“. Tuo metu man tas romanas padarė didelį įspūdį, nes pakeitė mano gana stereotipinį mąstymą apie Kauno žydus, apskritai praplėtė laikinosios sostinės suvokimą, o dar labiau nustebino tuo, kad pati galėjau gana lengvai susitapatinti su knygos veikėja.

Svarba: romanas „Ant sraigtinių laiptų“ vadinamas modernios Kauno žydų sąmonės liudijimu. / leidyklos nuotr.

Kiek vėliau aptikau garsaus Niujorko jidiš literatūros profesoriaus Gennady Estraikho straipsnį apie K. Zingmaną ir labai apsidžiaugiau, nes tai tarsi suteikė neoficialų leidimą domėtis šiuo autoriumi toliau. Prieš tai turėjau daug abejonių, svarsčiau, kad meninė kūrinių vertė nėra aukšta, tad galbūt jis nevertas dėmesio. Tiesa, G. Estraikhas daugiausia susitelkia į kitą, Charkive rašytą, utopinį K. Zingmano romaną „Ateities mieste Edenijoje“. „Ant sraigtinių laiptų“, kaunietiškas rašytojo kūrinys, kol kas liko beveik nežinomas net tarp jidišistų.

– Kas žinoma apie asmeninį rašytojo gyvenimą? Kokiomis aplinkybėmis jis mirė?

– K. Zingmanas gimė 1889 m. Vilijampolėje, nepasiturinčių prekybininkų šeimoje. Jo kelias gana tradicinis: mokėsi religinėje žydų pradžios mokykloje chederyje, vėliau – ješivoje. Studijų metu, kaip daugelis to meto žydų jaunuolių, pradėjo slapta domėtis pasaulietine literatūra. Tuomet tėvai, pamatę, kad Talmudo žinovo iš sūnaus nebus, įtaisė jį dirbti patarnautoju audinių parduotuvėje.

Kaip ir kitus Kauno gubernijos žydus, K. Zingmaną palietė 1915 m. išvarymas – jis atsidūrė Ukrainoje, Charkive. Ten įkūrė leidyklą „Jidiš“. Į Kauną sugrįžo tik 1921 m. ir iš karto ėmėsi įvairių vietos literatūros organizavimo darbų. Čia perkėlė savo leidyklą, kuri tuo pačiu metu veikė Kaune ir Berlyne. Pradėjo leisti pirmą Kauno jidiš literatūros žurnalą „Vispe“ (liet. Sala). Vilniaus gatvėje buvo atidaręs knygyną „Kultur“. Kurį laiką leido net dienraštį. Stebina jo iniciatyvų gausa, aktualumas ir... trumpalaikiškumas. Atrodo, kad finansiškai K. Zingmanui sekėsi gana sunkiai.

Tarpukariu su žmona ir trimis vaikais jis gyveno K. Donelaičio gatvėje. Veikiausiai butas ir leidykla buvo tame pačiame ar gretimuose pastatuose. Duomenų apie jo gyvenimo būdą beveik nėra, tačiau iš išlikusių nuotraukų matyti, kad sukosi bohemiškoje žydų rašytojų ir menininkų aplinkoje. Labai gali būti, kad, panašiai kaip ir Charkive, jo namai buvo tapę jaunų literatų susitikimų vieta. 1927 m. emigravo iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Tiksli priežastis nežinoma, bet galima daryti prielaidą, kad tai susiję ir su žydų kultūrinės autonomijos panaikinimu, politinio klimato pasikeitimu. Šiuo laikotarpiu emigravo nemažai K. Zingmano aplinkos žmonių.

Mirties aplinkybės iš tiesų mįslingos. K. Zingmanas mirė sulaukęs vos 40 metų Simferopolyje. Vienur teigiama, kad nuo „kaulų čiulpų uždegimo“, kitur – kad sirgo „plaučių liga“. Veikiausiai buvo silpnos sveikatos, nes nemažai laiko praleisdavo Tatruose, Kulautuvoje, paskutiniuosius metus gyveno Kryme. Rašė netgi romanus pavadinimais „Sanatorija Margaš“ ir „Kulautuvos miškai“, deja, jų aptikti kol kas nepavyko.

– Kaip manote, kuo K. Zingmaną, vieną produktyviausių jidiš leidėjų Berlyne, taip žavėjo sovietinė Rusija?

– Turbūt tam nemažą reikšmę turėjo priverstinai dėl 1915 m. žydų išvarymo praleisti metai Ukrainoje. Kaip ne vienas kitas būsimas tarpukario Kauno jidiš rašytojas, K. Zingmanas iš labai arti matė revoliucijos įvykius, susidūrė su revoliucine tikrove ir jos sukeltais padariniais. Kažin ar tai buvo vien tik besąlygiškas susižavėjimas. Bet, be jokių abejonių, ši aplinkybė padarė nemažą poveikį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą K. Zingmanas dar vadino save sionistu, o štai po grįžimo į Lietuvą jau sakėsi esantis kairiųjų pažiūrų.

Vis dėlto kalba eina ne tik apie žavėjimąsi sovietine Rusija, bet ir apie labai didelį nusivylimą tarpukario Lietuva, būdingą ne vienam žydų kultūrininkui. Dauguma po karo į gimtinę grįžo su labai dideliais lūkesčiais, kuriems nebuvo lemta išsipildyti. Iš tiesų, prieš emigraciją 1927 m. K. Zingmanas jau pavadina Rusiją stebuklų žeme ir tikisi ten sulaukti sėkmės. Belieka pasidžiaugti, kad dėl ankstyvos mirties jam neteko susidurti su sovietų represijomis, kurias vėliau patyrė ne vienas jidiš rašytojas.

– Ar Meilecho – spaustuvininko, besiblaškančio tarp šeimos ir laisvės – personažas galėtų būti paties rašytojo alter ego? Kuo šis personažas ypatingas?

– Tikrai taip. Tarp veikėjo Meilecho Burgino ir paties K. Zingmano galima rasti daug panašumų: jie abu užsiima leidyba, kenčia nuo finansinių nepriteklių, yra nepataisomi idealistai, bando išlaviruoti tarp šeiminio gyvenimo ir bohemiškos aplinkos. Taigi romane nemažai autobiografinių detalių. Kaip ir pagrindinė veikėja Nechomė, Meilechas įkūnija konfliktą tarp tradicijos ir modernybės. Įdomu, kad galiausiai jį ištinka savotiška sąmonės krizė. Tai gana populiarus modernios literatūros motyvas.

– K. Zingmano romanas – ankstyviausias stambiosios prozos kūrinys, kuriame išnyra Kaunas. Tik vėliau, 1931 m., pasirodo lietuvių rašytojo Teofilio Tilvyčio romanas „Ministerijos Rožė“, ten taip pat (pirmąkart lietuviškai) reprezentuojamas Kaunas. Ar to meto rašytojai, žydai ir lietuviai, rašę ir kalbėję skirtingomis kalbomis, tarpusavyje bendravo, domėjosi tuo, kas vyksta skirtinguose literatūros laukuose? Ar žinoma kokių nors susidūrimų, recenzijų ar bendro kūrybinio bendradarbiavimo iš tarpukario?

– Taip, tačiau iš tų duomenų, kurie išlikę, galima manyti, kad tai buvo labiau pavieniai atvejai. Buvo vertimų iš lietuvių kalbos į jidiš, pavyzdžiui, žydiškuose almanachuose publikuoti Igno Šeiniaus, Petro Cvirkos tekstai. Lietuviškos recenzijos sulaukė Eliezerio Heimano apysaka „Avromas Mapu“. Į rotušėje vykusį žydų literatų vakarą buvo pakviesti trečiafrontininkai: P. Cvirka, Jonas Šimkus, Bronys Raila, Antanas Venclova. Tiek vienoje, tiek kitoje spaudoje periodiškai atsirasdavo straipsnių apie poreikį suartinti abi kultūras, juose tvirtinta, kad viena šalia kitos gyvenančios tautos apie viena kitos literatūrą beveik nieko nežino. Taigi, galima sakyti, kad vyko tam tikros žvalgytuvės, bet apie didesnį bendradarbiavimą žinių nėra.

– Su kokiais vertimo iššūkiais susidūrėte? Kodėl pavadinimą išvertėte būtent taip? Ką sraigtiniai laiptai reiškia jidiš literatūroje?

– Verčiant iš jidiš iššūkių išties nemažai. Prisipažinsiu, šį kartą ieškojau išversti ką nors paprastesnio, bet pavyko tik iš dalies. Ši knyga iš tiesų yra pasaulietiška, todėl joje nedaug religinių terminų, hebrajiškų intarpų ir pan., kurie dažniausiai ir kelia didžiausių sunkumų. Tačiau tekste gausu istorinių detalių, yra ir žodžių, kurie neužfiksuoti jokiuose žodynuose. Todėl prireikė ir tyrimų, ir nemažai įvairių sričių specialistų konsultacijų, tad ačiū jiems už pagalbą.

Iššūkių kėlė gana netvarkingas teksto originalas: supainiota puslapių ir skyrių numeracija, išplėšti lapai, korektūros klaidos, stiliaus netolygumai ir pan. Kadangi nebuvo tikslo leisti mokslinį komentuotą leidimą, kiekvienu šiuo atveju reikėjo priimti individualius sprendimus.

Romano pavadinimą „Oifn švindltrep“ adekvačiai perteikti lietuvių kalba sudėtinga. Sudurtinis jidiš žodis „švindltrep“ reiškia „sraigtiniai laiptai“, „spirale besisukantys laiptai“. Jis susideda iš dviejų dėmenų: „švindl“ – „svaigulys“ ir „trep“ – „laiptai“. Taigi perkeltine prasme pavadinimas galėtų būti išverstas ir kaip „svaiginantys, svaigulio laiptai“. Ši reikšmė svarbi, nes svaigulys, ekstazė yra kertiniai ekspresionistinės literatūros bruožai. Tačiau kartu šie laiptai įvardija ir labai konkrečią vietą Kauno Linksmadvario šlaite. Tiesa, istoriškai jie nebuvo sraigtiniai, tiesiog vingiavo nuo vienos laiptų aikštelės iki kitos. „Ant sraigtinių laiptų“ verčiau dėl to, kad pastebėjau šią metaforą naudojant ir kitus Kauno jidiš autorius, be to, tokie laiptai buvo gan dažnas elementas laikinosios sostinės architektūroje.

– Esu augusi Vilijampolėje – visai kitokiame rajone, negu jis buvo anuomet, kai ten gyveno K. Zingmanas. Kokių netikėtų suvokimų ar praeities reliktų esate atradusi vaikščiodama po šiandienį Kauną ir žvelgdama į jį iš istorinių kontekstų?

– Pirmas žodis, kuris man ateina į galvą atsakant į šį klausimą, yra „tuštuma“. Kuo toliau gilinuosi į Kauno jidiš literatūrą, tuo labiau atrodo, kad pati vaikštau po kažkokį paralelinį miestą, kuris yra kažkur kitur, bet tikrai ne dabartiniame Kaune. Apie tą aplinką ir žmones, kuriuos tyrinėju, verčiu, nelikę nė ženklo.

Žinoma, anksčiau esu vieną po kito sau atradusi dabar gana gerai žinomus žydų paveldo objektus: Senamiesčio sinagogas, Žaliakalnio ir Aleksoto žydų kapines, sveikatos draugijos OZE namus ir pan. Dėl kai kurių jų būklės man iki šiol beveik fiziškai skauda: buvusios Naujosios sinagogos Birštono gatvėje, kur įrengtas autoservisas, elgesio su Žaliakalnio žydų kapinėmis, Žydų ligoninės pastato.

Grįžtant į dar anksčiau, turbūt ankstyviausias suvokimas buvo, kad Kaunas nėra joks lietuviškas miestas, kaip ilgą laiką buvo bandoma visuotinai įteigti, kad mane apgavo. Jeigu toks ilgainiui ir tapo, anaiptol nėra kuo didžiuotis. Iš principo tai vyko įvairiais būdais išstumiant žydus iš jų pozicijų, jau nekalbant apie Holokausto tragediją.

– Jei Slabodkė (Vilijampolė) romane tarsi pelkė, į kurią neįteka gaivių naujų laikų vandenų, Aleksotas vaizduojamas kaip pakylėjanti, romantiška vieta. Kaip aiškinate tokį žavėjimąsi šiuo rajonu, kuris išnyra ne tik šiame jidiš tekste apie Kauną?

– Iš tiesų Vilijampolė Kauno jidiš literatūroje dažnai siejama su religija, žydų bendruomene, vaikyste. Tai nieko nuostabaus, nes, kaip žinome, tai yra seniausia žydų gyvenama erdvė dabartinėje Kauno teritorijoje. Kadangi kalbame apie modernius jidiš autorius, savaime suprantama, kad jie stengėsi nuo šių dalykų atsitolinti, kurti su jais naują santykį.

Aleksotas literatūroje įgauna kiek kitokių konotacijų, ir yra labiau asocijuojamas su išsilaisvinimu iš miesčioniškos tikrovės, gamtos prieglobčiu, tam tikra alternatyva. Ši vietovė yra ne tik už upės, t. y. „už miesto“, bet reljefiškai ji yra aukščiau negu centrinė miesto dalis. Kadangi modernistai miestą mėgo vaizduoti kaip nuodėmingą (K. Zingmano romane toks yra Kaunas), tai Aleksotas tarsi suteikia galimybę pažvelgti iš viršaus, atsiriboti nuo didmiesčio tikrovės. Yra ir labai specifinis dalykas, susijęs su žydų kolektyvine atmintimi: vienas populiariausių Kauno žydų pasakojimų byloja apie ant Aleksoto kalvos stovėjusią vadinamąją pavėsinę, kurioje mėgo rašyti Abraomas Mapu. A. Mapu – žinomas XIX a. žydų švietėjas, pirmo pasaulietinio romano hebrajų kalba autorius. Todėl Aleksotas dar asocijuojamas ir su A. Mapu, o kartu ir su pasaulietiškumu, modernumu, alternatyva religinei tradicijai.

– Romane vaizduojama pagrindinė veikėja Nechomė – kairiųjų pažiūrų, labai moderni, nepriklausoma mergina. Susidarė įspūdis, kad Nechomės tėvai net kiek per liberalūs dukters atžvilgiu. Kiek tokio tipo moterų, kaip Nechomė, galėjo gyventi tarpukario Kaune? Ar feminizmas žydų bendruomenėje turėjo didesnę reikšmę nei patriarchalinėje lietuvių visuomenėje?

– Sunku pasakyti, nes pati tokių tyrimų nedariau ir neteko susidurti su kitų tyrimais panašia tema. Gal šis romanas paskatins ką nors išsamiau paanalizuoti tarpukario Kauno žydų moteris?

Kalbant bendrais bruožais, aptariamu laikotarpiu vyksta intensyvūs moterų laisvėjimo procesai – tiek žydų, tiek lietuvių visuomenėse. Lietuvoje nuo 1919 m. žydų moterys jau galėjo balsuoti, mergaitės pradėtos masiškai leisti į mokyklas, joms atsivėrė aukštųjų durys. Moters emancipacija tarpukariu tampa viena svarbiausių temų, dažnai moteris pasirenkama ir kaip pagrindinė literatūros kūrinių veikėja, į ją fokusuojasi menininkų žvilgsnis. Galvojant apie konkrečias asmenybes, Kaune yra gimusi, tiesa, tik gimusi, pasaulinio garso anarchistė ir feministė Emma Goldman. Beje, K. Zingmanas ją cituoja ir savo romane. Iš tarpukario kultūrinės aplinkos verta paminėti Esterą Eljaševaitę-Veisbart, garsaus jidiš literatūros kritiko Bal Machšoveso seserį, kuri tapo filosofijos mokslų daktare, prisidėjo prie Kauno žydų liaudies universiteto organizavimo ir veiklos, taip pat rašė literatūros kritikos straipsnius. Tarp jaunų Kauno žydų literatų buvo ne viena moteris: Roza Gutman, S. Aizen, Judika, Lėja Grinštein-Kaplan. Jų atsirado ir tarp menininkų. Čia galima paminėti palyginti dar neseniai atrastą tapytoją Černę Percikovičiūtę, kuri ir savo darbuose analizuoja moters temą, taip pat skulptorę Sorę Goršein. Taigi, nors vis dar kalbame apie tradiciškai vyrų dominuojamą aplinką, akivaizdu, kad joje po truputį ryškėja vis daugiau žydžių moterų vardų.