Iš muzikos ir poezijos nuausta istorija apie kilnumą

Įkvepiantis siužetas

Minėdama 190-ąsias romantinės epochos genijaus mirties metines filharmonija kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, tenoru iš Vokietijos Ferdinandu von Bothmeriu, talentingu jaunosios kartos pianistu Ignu Maknicku ir dirigentu Robertu Šerveniku parengė koncertinę programą, kurioje skambės didinga Johanneso Brahmso kantata „Rinaldas“ ir neblėstančiu populiarumu pasižymintis Frederico Chopino Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 e-moll.

Meno istorijoje egzistuoja daug literatūrinių siužetų, amžių tėkmėje tapusių žymių kompozitorių įkvėpimo šaltiniu. Vienas tokių – italų poeto Torquato Tasso poema „Išlaisvintoji Jeruzalė“. Tai – didelės apimties, XVI a. gimęs kūrinys, kuriame yra daugybė siužetų, bet vienas įdomesnių – klastingos viliokės burtininkės Armidos soduose atsidūręs riteris Rinaldas.

Armida, pasak T. Tasso, buvo Damasko princo Hidraoto dukterėčia, dėdės pasiųsta į pirmojo kryžiaus žygio dalyvių stovyklą. Jos kerintis grožis užbūrė keletą narsių riterių, tad jie nusekė paskui Armidą į Damaską.

Pakeliui juos išlaisvino gražuolis riteris Rinaldas, bet ir jis neišvengė Armidos kerų. Armida karštai pamilo Rinaldą, išsivežė jį į tolimą salą, kur vaikštinėdamas po stebuklingus sodus riteris pamiršo kilnųjį tikslą, kuriam buvo save paskyręs.

Šis siužetas tapo Jeano Baptiste Lully, Georgo Friedricho Händelio, Christopho Willibaldo Glucko operų libretu. Tolimus šio siužeto atgarsius galima įžvelgti net Richardo Wagnerio „Parsifalyje“ (jaunąjį herojų Klingzoro soduose gundanti gražuolė Kundry). Šis siužetas patraukė ir J. Brahmso dėmesį, nors tiesioginiu įkvėpimo šaltiniu jam tapo ne T. Tasso kūrinys, o šio pagrindu keletu šimtmečių vėliau gimusi J. W. von Goethe's poema „Rinaldas“.

Darna ir balansas

J. W. von Goethe savo kūrinyje akcentuoja klasicizmo epochoje itin pamėgtą motyvą – konfliktą tarp jausmų ir pareigos. Konfliktas atskleidžiamas dialogo principu: tarp meilės kančių kankinamo pagrindinio herojaus ir jį išvaduoti atvykusių ir grįžti į laivą kviečiančių riterių.

J. Brahmsas, panaudodamas šią poemą, parašė kantatą tenorui, vyrų chorui ir orkestrui. Moters partijos kantatoje nėra – Armida betarpiškai nedalyvauja veiksme, jos buvimas yra tik numanomas. Kantatos pradžioje orkestras tarsi nutapo veiksmo aplinkybes: paslaptingą stebuklingųjų Armidos sodų peizažą iliustruoja tradiciškai su pastoraline lyrika besiasocijuojantys instrumentai – mediniai pučiamieji, miško romantiką iliustruoja valtornos. Kaip sakė pats J. Brahmsas: „Siekiau suteikti galimybę klausytojams kvėpuoti ypatingu oru, tvyrančiu burtininkės saloje.“

Remdamasis praeityje populiariu siužetu, J. Brahmsas panaudojo išraiškos priemones, būdingas klasicizmo epochai. Kantatoje galima išgirsti Ch. W. Glucko ir Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos atgarsius, o kai kurie orkestruotės ypatumai turi sąsajų su Ludwigo van Beethoveno kūryba, bet intonacinė dermė išlieka būdinga J. Brahmsui. Teigiama, kad Rinaldo ariją – iškankintos sielos balsą – galima priskirti prie geriausių J. Brahmso vokalinės lyrikos pavyzdžių.

Kantata „Rinaldo“ stebina darna ir pusiausvyra – tiek kalbant apie vokalinių ir orkestrinių partijų santykį, tiek apie solinių, chorinių ir orkestrinių epizodų kaitą. J. W. von Goethe’s poema nepasižymi dramaturginiu veiksmu, J. Brahmsas taip pat to nesiekia (tai – vienas pagrindinių skirtumų tarp operos ir kantatos, nes kantatai veiksmas nėra būtinas).

Klausytojas stebi ne dramaturginį vyksmą, o lyrinę – tapybinę sceną. Jos grožiui ypatingą reikšmę suteikia teminiai virsmai, kurie, atspindėdami siužetą, pasak kompozitoriaus, įgauna stebuklingų pasikeitimų charakterį. Vieną iš tokių pavyzdžių nurodo pats autorius: „kantatos pradžioje girdime, kaip Armida leidžia nuostabius kerus, o vėliau tas pats motyvas iliustruoja griūvančius sodus ir pilis“.

Klausytojas stebi ne dramaturginį vyksmą, o lyrinę – tapybinę sceną. Jos grožiui ypatingą reikšmę suteikia teminiai virsmai.

Kaskart – ypatingas įvykis

Rašyti kantatą „Rinaldo“ J.Brahmsas pradėjo 1863 m., bet užbaigė ją tik po penkerių metų – sėkmingai praėjus „Vokiškojo Rekviem“ premjerai. Kantata pirmą kartą buvo atlikta Vienoje 1869 m., dainavo tenoras Gustavas Walteris, studentų choras „Akademischer Gesangverein“, kuriame buvo trys šimtai dainininkų, grojo Rūmų operos orkestras, dirigavo pats kompozitorius.

Kantata „Rinaldas“ netapo itin dažnai skambančiu J. Brahmso kūriniu, todėl kiekvieną jos atlikimą galima laikyti ypatingu įvykiu. Kita vertus, muzikologai teigia, kad. klausantis šios kantatos, galima įsivaizduoti, kokia būtų buvusi opera, jeigu tokią būtų sukūręs didysis romantikas J. Brahmsas.

Sudėtingą ir ypatingo vokalinio meistriškumo reikalaujančią Rinaldo partiją Kauno valstybinės filharmonijos scenoje atliks vokiečių tenoras F. von Bothmeris, prieš 23 metus tapęs prestižinio Vienos teatro „Volksoper“ solistu ir ypač garsėjantis vokiškojo „Lied“ žanro (J. Brahmso, Roberto Schumanno, Franzo Schuberto dainų) interpretacijomis.

Scenoje – fortepijono talentas

Pirmojoje koncerto dalyje klausytojai turės neeilinę progą išgirsti mūsų tautietį, Kalifornijoje gimusį lietuvių jaunosios kartos pianistą I. Maknicką. Jis mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje, vėliau išvyko studijuoti į Londoną, Karališkąją muzikos akademiją, kurios bakalauro studijas baigė aukščiausiu balu šios institucijos Fortepijono katedros istorijoje.

Už neeilinius pasiekimus talentingasis pianistas pelnė karalienės Elžbietos II apdovanojimą už meistriškumą (The Queen’s Award for Excellence). Tai buvo pirmasis atvejis, kai šį ypatingą apdovanojimą pelnė muzikas iš Lietuvos. Jaunasis pianistas itin džiaugiasi artėjančiu koncertu Kauno mieste, nes čia mokėsi jo senelis, dailininkas Bronius Maknickas ir Lietuvos teatrologijos patriarchas Vytautas Maknys (Maknickas).

I. Maknickas skambins lenkų romantinių garsų poeto Fryderyko Chopino Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, kurį būtų galima palyginti su lyrine poema, kupina pakilių jausmų, begalinių melodijų ir ažūrinių pasažų. 20-mečio kompozitoriaus sukurtas koncertas sėkmės sulaukė jau pirmosios premjeros Varšuvoje metu. Po premjeros Paryžiuje kritikai rašė: „Šiose melodijose gyva dvasia, pasažai kupini fantazijos ir visa tai – nepaprastai originalu.“

Kas: Koncertas „J. W. von Goethe’s istorija apie riterį Rinaldą“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: lapkričio 25 d. 18 val.