Kauno J. Naujalio muzikos mokytojai amžinai gyvi mokinių kūryboje ir prisiminimuose (II)

Smuiko pedagogo Kęstučio Ivaškevičius (1924–2010) beveik per šešis dešimtmečius išugdyti mokiniai plačiai pasklido po šalies ir užsienio meno kolektyvus, daugelis jų perduoda smuiko valdymo paslaptis įvairiose mokymo įstaigose. Tai Lietuvos ir teatro akademijos profesorė Undinė Jagėlaitė, Toronto (Kanada) simfoninio orkestro pirmasis smuikas prof. Atis Bankas, Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisteris Eugenijus Urbonas, smuikininkas virtuozas, dirigentas, pedagogas Vilhelmas Čepinskis, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertmeisterė Almina Statkuvienė, Kauno muzikinio teatro orkestro koncertmeisteris Povilas Grigas, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos smuiko pedagogės, įvairių ansamblių dalyvės smuikininkės Ilona Klusaitė, Indrė Čepinskienė, įvairiuose orkestruose griežiančios Laimutė Bliujienė, Barbora Domarkaitė-Armonienė, Rasuolė Bartulytė-Čiuladienė ir daugelis kitų. Visų prisiminimuose K.Ivaškevičius išliko be galo reiklus, griežtas ir įžvalgus pedagogas, bet kartu šiltas, rūpestingas ir labai atsidavęs mokiniams mokytojas.

Povilas Grigas

Smuikininkas

Prieš 40 metų baigiau mokyklą ir savo mokytoją K.Ivaškevičių prisimenu kaip rūpestingą, šiltą žmogų, kuris visada rasdavo tinkamą žodį, įkvepiantį ir padrąsinantį. Į jo pamokas visada eidavau noriai, pasiruošęs, nes mokytojas buvo reiklus sau ir kitiems. Maloniai šypsodamasis visada įtikindavo, kad reikia siekti geriausio rezultato. Man jis visuomet išliks kaip geriausias smuiko pedagogas, kuriam esu be galo dėkingas.

Scenoje: V.Petrauskas su savo auklėtiniais 2016 m.

Rasuolė Bartulytė-Čiuladienė

Smuikininkė

Man K.Ivaškevičius buvo mokytojas, kuris išmokė valdyti instrumentą, įskiepijo norą nuolat ieškoti... Dabar atmintyje iškyla svarbiausios mokytojo savybės – inteligencija ir kantrybė. Jei neišmokdavau kokios sunkesnės kūrinio vietos, jis užsimerkdavo ir tyliai pasakydavo: "Susimildama..." Tai būdavo didžiausias pabarimas!

Almina Statkuvienė

Smuikininkė

Iš prigimties K.Ivaškevičius buvo labai švelnus ir taikus žmogus, todėl jam buvo labai lengva priimti mokinius tokius, kokie jie buvo. Brangino ir mylėjo visus, nuoširdžiai dirbo tiek su gabiais ir talentingais, tiek su vidutinių gabumų vaikais. Niekada nežemino ir neskaitė jiems pamokslų, niekada negąsdino, kad „jeigu daug negrosi, nieko iš tavęs gyvenime nebus“. Mokytoją mes irgi mylėjome. Pamokose jautėmės laisvai, nebijojome, nes žinojome, kad, nepavykus gerai pagroti, mokytojas vis vien suras gerą žodį, pagirs.

Barbora Domarkaitė-Armonienė

Smuikininkė

Niekada nėra pakėlęs balso, buvo santūrus, inteligentiškas, pagirdavo, bet žodžiais nesišvaistė. Jeigu pagrodavau taip gerai, kad nesitikėjo niekas, priėjęs pagirdavo: „Labai neblogai!“, nors viduje baisiai džiaugėsi. Kartais laukdavau laisvų dienų, kad galėčiau padūkti, bet mokytojas išsiskyrė geležine sveikata – niekada nesirgo! Tik vienintelį kartą nebuvo kelių pamokų, kol gydė žaizdas, mat kažką užstojo laiptinėje nuo banditų, tad pamenu subintuotą ranką... Kartą vasarą, kai mokiausi 1-oje klasėje, automobiliu "Pobeda" atvažiavo į kaimą... Buvo net kelios pamokos, siaubas! Turiu netgi ir materialų prisiminimą. Kai K.Ivaškevičius kėlėsi iš buto Laisvės alėjoje į naują rajoną, senovinių fotelių, stalo ir bufeto komplektą atidavė į kaimą. Šiaip miela prisiminti jo šviesą... Vėliau, kai jau nebedirbo mokykloje, vis klausinėdavo apie visą meno pasaulį, domėjosi viskuo, kas vyksta.

Įpėdinis: V.Petrauskas (kairėje) su būsimuoju kolega G.Urbonavičiumi.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Violončelininkė

Apie K.Ivaškevičių pamenu trumpą epizodą, kuris visada iškyla prieš akis, kai mes, keli smuikininkai, kartu turėjome griežti Fritzo Kreislerio Preliudą ir Allegro su mokyklos orkestru. Mums tai buvo didžiulis iššūkis, nes tokį sudėtingą kūrinį nelengva pagroti švariai, kokybiškai ir dar šešiems mokiniams unisonu! Pamenu, jis mus pasikvietė į savo klasę, ištraukė plokštelę, papasakojo apie atlikėjus ir įjungė muziką... Visi klausėmės tyloje. Atrodo, nieko ypatingo, bet man kažkodėl tai paliko malonų bendrumo įspūdį.

****

Violončelės pedagogas Vilnius Konstantinas Petrauskas (1936–2017 m.), baigęs mokslus pas garsų violončelininką profesorių Povilą Berkavičių 1962 m., jau pats kaip mokytojas atvažiavo dirbti į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Taip ir liko visam laikui. Jo klasėje visada buvo padėta nuotrauka su mokytoju. Juozo Naujalio gimnazijoje dirbo 54 metus (1962–2016 ), o jo pedagoginis stažas – 60 metų. Per visus tuos metus jo klasėje mokėsi daugiau kaip 30 mokinių, tarp kurių daug garsių Lietuvos violončelininkų. Pirmasis baigęs mokinys Gracijus Urbonavičius vis dar dirba Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, jo mokiniai – buvęs ilgametis Kauno muzikinio teatro violončelių koncertmeisteris Bernardas Krevnevičius, Kauno miesto simfoninio orkestro nariai violončelių koncertmeisteris ir pedagogas Virginijus Tamulis, Gintarė Stasiūnaitė, Norbertas Veršulis, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelininkai Tomas Grigas, Domantė Ramančiūnienė, Kauno styginių kvarteto narys ir pedagogas Saulius Bartulis, styginių instrumentų meistras Vytas Trečiokas, buvęs Nacionalinio simfoninio orkestro ir ansamblio "Musica Humana" narys Raimundas Jasiukaitis. Šiame orkestre groja ir jo mokiniai Tomas Ramančiūnas, Vytenis Pocius, Gaudas Krištaponis, styginių kvarteto „Mettis“ narys ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro violončelių koncertmeisteris, pedagogas Rokas Vaitkevičius ir dar daug, kurių jau neišvardysime, bet neabejojame, kad tikrai visi turėtų ką pasakyti apie mokytoją V.K.Petrauską.

Gracijus Urbonavičius

Pedagogas

Pamenu, šeštoje klasėje likau be mokytojo. Romualdas Kulikauskas, kuris dirbo tuo metu, išvyko į Vilnių. Man pasisekė, kad į mokyklą atėjo dirbti V.K.Petrauskas. Su mokytoju iškart radome bendrą kalbą, buvau vyriausias jo klasėje, jaučiausi šiek tiek privilegijuotas. Man patiko jo darbo metodai, idėjos, charakterio bruožai. V.K.Petrauskas buvo doras žmogus, nepakentė melo ir tinginystės. Mėgo staigmenas – septintoje klasėje, pavasarį, mokytojas atnešė pageltusio popieriaus natų rankraštį. Tai buvo Juozo Karoso jaunystės kūrinys „Daina be žodžių“. Per dvi savaites turėjau išmokti šią pjesę ir pagroti kompozitoriui susitikimo metu. Autorius buvo priblokštas, susijaudino iki ašarų, mums dėkojo, nes manė, kad šis kūrinys yra dingęs. Dar pamenu, paskutiniais mokyklos baigimo metais vyko kalėdinis koncertas. Turėjau atlikti dalį iš J.S.Bacho siuitos Nr.2 ir D.Popperio „Elfų šokį“. Per repeticiją jaučiau nerimą, todėl pasakiau, kad pjesės koncerte negrosiu, bet atliksiu dar vieną dalį iš J.S.Bacho siuitos. Mokytojas pyko, skėsčiojo rankomis, taršė savo impozantišką ševeliūrą, bet galų gale sutiko, nors koncertmeisterė O.Okruško atvyko pagroti su manimi tik šį kūrinį. Aš iš karto atsipalaidavau ir tame koncerte tikriausiai geriausiai atlikau J.S.Bachą per savo karjerą.“

Ryšys: laiškas jaunajam Gracijui atskleidžia tėvišką V. Petrausko rūpestį dėl auklėtinio.

Saulius Bartulis

Violončelininkas

Turėjo jis keistus, retus vardus: Vilnius Konstantinas. Todėl mes visi jį vadindavome paprastai, sutrumpinę jo pavardę, – Petras. "Petras ateina!!!" – šaukdavo visi ir slėpdavosi, kas kur gali. Buvo visų mokinių siaubas. Reiklus, labai griežtas, bet teisingas... Pamokos mums laukti reikėdavo neribotą laiką – kartais net porą valandų. Dirbdavo jis neprognozuojamai ilgai – kartais pamoka trukdavo net 2–2,5 valandos. Ir laukti reikėdavo būtinai grojant. Sistema tokia: vienas – už klasės durų, kitas – kiek toliau, trečias – dar toliau, ritmikos salėje, ketvirtas – ant laiptų, penktas – klasėje už tų laiptų. Ir visi grodavo – neduokdie, jei jis kur nors nueidavo (pvz., į rūsį pas meistrą Trečioką) ir nerasdavo kurio nors grojančio mokinio – kildavo nežmoniškas triukšmas, eidavo ieškoti po visą mokyklą. Vieną kartą mane rado trečiame aukšte bevaikščiojantį – pagriebė už ausies ir neužsuko jos, kaip galima buvo tikėtis, o visą kelią vedė už ausies per mokyklą, kol vėl pasodino prie violončelės. Ir parašė į dienoraštį savo dailyraščiu tokią pastabą: „Saulius prieš specialybės pamoką negrojo, vaikštinėjo trečiame aukšte. Paprašytas dienoraščio, melavo, kad neturi. Dienoraštis buvo rastas portfelyje, užkištas už gaidų aplankalo.“ Tų pastabų buvo labai daug – visa pažymių knygelė išmarginta. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, o ir paprastą telefoną ne visi turėjo (mums įvedė tik 1964 m.). Taip ir komunikuodavo mokytojas su tėvais.

Ir pažymius rašydavo labai dažnai. Gaunu vieną pamoką kuolą (vienetą penkių balų sistemoje), kitą pamoką – penkis (aukščiausias įvertinimas). Net juokas ima, kaip pažymiai kaitaliodavosi: dvejetas – penketas, kuolas – penketas. Nes taip ir būdavo: gavęs gerą pažymį nusiramindavau ir visai namie negrodavau... Turbūt kaip ir visi vaikai... Labai pykdavome ant jo ir bijojome, bet vėliau supratome: tik tokiu reiklumu, meile, kantrumu ir galima išmokinti išdykusius vaikus. Vėliau tai įvertinau ir laikyčiau V.K.Petrauską pačiu geriausiu mokytoju Lietuvoje. Išleido į gyvenimą begalę violončelininkų – jie dirba geriausiuose Lietuvos kolektyvuose, visi puikūs ir, svarbiausia, mokytojo dėka yra labai reiklūs sau. Tas jo paties pavyzdys yra neįkainojamas!

Dar vienas man netikėtas dalykas – jo ypatingas patriotizmas. Sovietų laikais visi slėpė savo pažiūras, o atgavus nepriklausomybę sužavėjo jo nenuilstama veikla Lietuvos labui, lietuvybės skleidimui: visur buvo jo pilna – mitinguose, minėjimuose, jis niekada nelikdavo nuošalyje... Mokytojas turėjo labai gerą muzikinį skonį. Kitas jo reiklumo įrodymas – reikalavimas vaikščioti į Filharmonijos koncertus. Nepasiteisinsi, kad negalėjai nueiti... Atvykdavo į Kauną ypatingų atlikėjų: violončelininkai M. Rostropovičius, D.Šafranas , dirigentas S.Ozava su San Francisko simfoniniu orkestru, altininkas J.Bašmetas, smuikininkai D.Oistrachas, V.Spivakovas, L.Koganas, G.Kremeris, pianistas S.Richteris ir begalė kitų įžymių atlikėjų. Jų beklausydami susiformavome kaip muzikai, ir tai taip pat neįkainojama.

Tomas Grigas

Violončelininkas

Man mokytojas V.K.Petrauskas, buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Įskiepijęs meilę muzikai, išugdęs atsakomybę, reiklumą, principingumą. Mokytojo tėviškas rūpestis savo mokiniu suteikė pasitikėjimą ir motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų. Su didele pagarba, dėkingumu ir meile prisimenu savo mielą mokytoją.

Rokas Vaitkevičius

Violončelininkas

Neatsimenu, kurioje klasėje buvau, bet tą dieną turėjo būti techninis atsiskaitymas (gama, etiudas). Pavasaris, graži diena, o aš buvau krepšinio mėgėjas. Mokyklos aikštelėje nepraleisdavau progos su kuo nors vis pažaisti. Žinojau, kad turi būti atsiskaitymas, bet galvojau, ai, nors truputį pamėtysiu. Taip užsižaidžiau ir užsimiršau, kad mokytojas turėjo manęs ieškoti ir, suradęs visą suplukusį kieme, nusivedė tiesiai į mažąją salę, kur komisija laukė manęs. Nelabai malonu buvo ir mokytojas tikrai nepagyrė tuo momentu, bet ir ilgai nepyko. Apie mokytoją – tik šilčiausi prisiminimai. Būta visko. Buvau ir iš pamokos išvytas, ir pastabų tėvams prirašyta, ir iš krepšinio aikštelės groti egzamino nutemptas, tačiau būtent mokytojui esu labiausiai dėkingas už įskiepytą meilę muzikai, atsakomybę, visų pirma, už save patį. Mokytojas išmokė ne tik groti violončele, bet ir davė daug gyvenimo, žmogiškumo pamokų. Visuomet liksiu dėkingas už visą tą laiką, kurį galėjau praleisti kartu su juo.

Tomas Ramančiūnas

Violončelininkas

Kartą mokytojas pasakė: violončelė bus geriausia tavo draugė – kai bus liūdna, galėsi ja groti ir bus linksmiau; niekada nesakysi, kad neturi ką veikti, o imsi instrumentą ir grosi. V.K.Petrauskas ne tik puikiai mokė grojimo violončele paslapčių, technikos, muzikavimo, bet ir mokėjo labai sudominti viskuo, kas siejosi su šiuo instrumentu, ir to paties mokė savo mokinius. Jo klasėje ant sienos kabėjo žymių buvusių ir esamų violončelininkų nuotraukos, apie juos daug papasakodavo, duodavo paskaityti knygų ir koncertų recenzijų. Mokytojas netgi pats taisydavo instrumentus – pamenu, turėjo tokią elektrinę plytelę, ant kurios dubenėlyje šildydavo medienai skirtus klijus, vėliau ja klijuodavo instrumentus.

Vytenis Pocius

Violončelininkas

Mano mokytojas V.K.Petrauskas pasižymėjo didžiule kantrybe – tai supratau pradėjęs dirbti Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Kartu su juo dalijomės klase, kurioje kadaise pats mokiausi. Stebėdavau jo pamokas, o jis kartais – mano. Retsykiais primindavo: neskubėk, viskas savo laiku, pagal kiekvieno mokinio galimybes. Jis turėjo gebėjimą įžvelgti mokinio potencialą ir didžiulę kantrybę išlaukti to.

Asta Krištaponienė

Violončelininkė

Su mokytoju V.K.Petrausku susipažinau mokydamasi Kauno J.Gruodžio konservatorijoje pas Virginijų Tamulį, buvusį jo mokinį. Kartais jis padėdavo, kai reikėdavo pagalbos. Vadovaudavo styginių orkestro repeticijoms. Yra netgi dirigavęs dainų šventėje mokinių orkestrui. Vėliau susitikome man jau studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kai lankiau pas jį pedagoginę praktiką. Tuo metu nesusimąsčiau, kiek naudingos man bus tos pamokos. Vis trūkdavo laiko. V.K.Petrauskas nepyko, bet vieną kartą man pasakė – atidirbsi. Tada buvo labai linksma, bet dabar, dirbdama Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, suprantu, ką jis turėjo mintyje... Šis darbas tikrai reikalauja ypatingos kantrybės, meilės ir stiprybės. Jis turėjo visas šias savybes. Prisimenu, mokytojas mane rekomendavo priimti į mokyklą. Manau, kad iki šiol galima daug ko iš jo pasimokyti ir prisiminti. Pabaigsiu G.Urbonavičiaus žodžiais: V.K.Petrauskas buvo puikus žmogus, patriotas, pedagogas, tų laikų šviesuolis.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė

Violončelininkė

V.Petrauskas man buvo vienas iš tų bauginančių mokytojų, pro kuriuos bijodavau praeiti, nes atrodė, kad jis vis kažko pyksta. Tačiau kartą, kai man reikėjo suklijuoti skilusį smuiką, mano mokytoja liepė nueiti pas jį, nes jis buvo ne tik violončelės mokytojas, bet ir mokyklos instrumentų meistras. Jis klijuodavo, remontuodavo, taisydavo, keistavo plaukus strykams ir pan. Eiti labai bijojau, bet nedrįsau to pasakyti savo mokytojai, tad sukaupusi visą savo drąsą nuėjau ir... labai nustebau, koks jis vis dėl to malonus! Ir linksmas, juokingas, šmaikštus! Daugiau jo nebebijojau, kaip tik atvirkščiai – net norėdavau sutikti, nes pagirdavo, jei gražiai pagrodavau per egzaminą, koncerte, o vėliau, kai pradėjau griežti Kauno styginių kvartete, ateidavo į koncertus, pagarbiai lenkdavosi, dėkodavo, tarsi nusižemindamas prieš mus, atlikėjus.