M. K. Čiurlionio draugija: trys istorijos dešimtmečiai

"Kuopa nemano pasitenkinti vien Čiurlionies paveikslų išpirkimu. Ji deda Čiurlionį tik savo veikimo pamatan" (iš bukleto "Čiurlionies kuopa", Vilnius, 1913).

Kliūtys gimtinėje

Apie M.K.Čiurlionio draugijos, tarsi Čiurlionies kuopos veiklos pratęsėjos, steigimą mąstyta dar praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje. Iniciatorius buvo šio menininko gyvenimo ir kūrybos tyrėjas profesorius Vytautas Landsbergis, tam subūręs meno kūrėjų, vertintojų ir gerbėjų grupę. Tuometė valdžia tam nepritarė ir paruoštas tekstas su iniciatyvinės grupės parašais spaudoje nebuvo atspausdintas, matyt, dėl tuometės sovietinės valdžios neigiamo požiūrio į tautines apraiškas respublikose, ypač turinčias gilią prasmę ar modernesnę formą.

Taip M.K.Čiurlionio draugija Lietuvoje tuomet nebuvo oficialiai įteisinta, nors pasaulyje, pavyzdžiui, Japonijoje, ypač Sovietų Sąjungoje – Kazanėje, Odesoje, Sankt Peterburge (anuomet Leningradas) ir kai kuriuose kituose miestuose, prie mokslo draugijų, netgi mokyklose kaip tik nuo 1962–1963 m. aktyviai buvo kuriami M.K.Čiurlionio klubai, būreliai. Juos steigė draugystės traukiniais ar kitaip keliavę šviesių pažiūrų ekskursantai, apsilankę ir M.K.Čiurlionio kūrinių ekspozicijoje Kaune, išklausę muziejaus ekskursijų vadovų, mokslo darbuotojų, ypač M.K.Čiurlionio sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės pasakojimų apie brolį ir jo kūrybos paslaptis.

Kova dėl patalpų

1985–1986 m. prasidėjusios "perestroikos" aidams pasiekus Lietuvą, čia sužibo ne tik laisvės siekio kibirkštis. Suaktyvėjo ir kai kurių asmenų ar organizacijų viltis pagerinti ar praplėsti savo galimybių ratą, pagerinti darbo sąlygas. Tai vyko ir po bendru stogu gyvuojančiuose M.K.Čiurlionio dailės bei Karo ir istorijos muziejuose, nepaisant, kad 1930 m. statytas pastatas, skirtas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti, buvo suprojektuotas dviem muziejams, su atskirais fasadais. Pastate turėjo tilpti ir tilpo du muziejai – Vytauto Didžiojo kultūros muziejus ir tuo pačiu vardu pavadintas Karo muziejus.

Patalpų, aišku, trūko visiems, bet Karo muziejus buvo karingesnis. Pratęsiant generolo Vlado Nagevičiaus veiklą, 1985–1986 m. panorėta užimti jau visą pastatą, paliekant M.K.Čiurlionio muziejui tik architekto Felikso Vito suprojektuotą M.K.Čiurlionio galeriją su praėjimu pro drabužinę. M.K.Čiurlionio muziejaus vadovybė su visais kitų skyrių eksponatais ir darbuotojais esą turėtų išsikelti į vieną iš savo įkurtų filialų – Mykolo Žilinsko galeriją.

Šį Karo ir istorijos muziejaus ketinimą rėmė tuometė Lietuvos valdžia. Norą savo reikmėms turėti visą XX a. pradžioje statytą pastatą galima suprasti – trūko patalpų. Reikia prisipažinti, kad ir mes, dar jauni būdami M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojai, kartais apie tai pasvajodavome, tačiau žygių neplanavome. Už tokias mintis mus netgi muziejaus direktorius Petras Stauskas sugėdindavo.

Turėdami tikslą užvaldyti pastatą, P.Stausko kabinete, reikalaudami jo sutikimo, ne kartą tuo metu lankėsi tuometis Karo muziejaus direktorius kartu su Lietuvos valdžios atstovais. P.Stauskas sutikimo nedavė, pažiūrėdavo pro langą, patylėdavo, nors jam grasino atleidimu iš einamųjų pareigų, tai ir buvo įvykdyta. Spauda straipsnių ta tema, kaip minėta, net nepriėmė. Tuomet į M.K.Čiurlionio skyrių vėl užėjo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams dailininkas Kęstutis Žitkus ir pasakė: "Dabar tai jau reikia kurti M.K.Čiurlionio draugiją, kad visuomenė galėtų ginti mūsų muziejų."

Tai ir steigiame prie Kultūros fondo kaip jo padalinį, jie ten Maskvoje nesusigaudys, kas tai yra.

Ši užduotis ir buvo pirmasis 1987 m. spalio 5 d. Kaune M.K.Čiurlionio muziejaus adresu (V.Putvinskio g. 55) įregistruotos Lietuvos kultūros fondo M.K.Čiurlionio draugijos labai reikšmingas darbas.

Po muziejaus sparnu

Po šios K.Žitkaus pareikštos idėjos draugijos įkūrimo darbai ir veikla prasidėjo tuoj pat, 1986 m. Buvo susisiekta su prof. V.Landsbergiu, ieškota daugiau veiklių asmenų. Patarus Kazimierai Kairiūkštytei-Galaunienei, kreiptasi į Veterinarijos akademijos Chemijos katedros docentę biochemikę Remigiją Bukaveckienę. Ji, be savo tiesioginio pedagogės darbo, buvo įkūrusi kultūrinės krypties fakultatyvą ir tarp kitų organizuojamų užsiėmimų dažnai su studentų grupėmis ir dėstytojais ateidavo ir į M.K.Čiurlionio galeriją, artimai bendravo su vedėja Valerija Čiurlionyte-Karužiene. Neretai galerijoje prie M.K.Čiurlionio kūrinių skambėdavo šio kolektyvo atliekamos dzūkų kaimo dainos, eilės. Ši veikla taip pat buvo paliesta čiurlioniškosios dvasios. Pirmoji draugijos ilgametė iždininkė taip pat buvo Laima Jacinavičiūtė, kartu buvo ir Dalia Striogienė, aktorė Rūta Staliliūnaitė, muzikė Rymantė Šerkšnytė, daug kitų.

Tuometis kultūros ministras Jonas Bielinis, suprantama, mūsų kuriamos draugijos neregistravo. Prof. V.Landsbergis patarė kreiptis į Česlovą Kudabą, kuris tuo metu buvo įkūręs Lietuvos kultūros fondą, visasąjunginio Kultūros fondo padalinį ir buvo jo valdybos pirmininku.

Su raštu, kuriame buvo reiškiamas noras draugiją kurti prie muziejaus kaip Lietuvos kultūros fondo padalinį, nes ji sutelktų pasaulio visuomenę, kuri vis labiau domisi M.K.Čiurlionio kūryba, nuvykome pas Č.Kudabą.

Paskaitęs ir išklausęs fondo valdybos pirmininkas tepasakė: "Tai ir steigiame prie Kultūros fondo kaip jo padalinį, jie ten Maskvoje nesusigaudys, kas tai yra." Tuoj po mūsų priglaudimo, prie šio fondo buvo įkurta Vydūno draugija, vėliau ir daugiau. M.K.Čiurlionio draugija labai dėkinga šviesaus atminimo Lietuvos kultūros fondo vadovui, jo darbuotojams, fondo Kauno skyriui už taip reikalingą pagalbą, patarimus mūsų darbo pradžioje.

Draugijos steigimo iniciatyvinėje grupėje ir buvo šie asmenys: P.Stauskas, V.Landsbergis, M.Kulikauskienė ir R.Bukaveckienė. Steigiamasis susirinkimas įvyko M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.K.Čiurlionio galerijos muzikos salėje, pirmininkavo V.Landsbergis, sekretoriavo Nijolė Adomavičienė ir Virginija Lukošienė, išrinkta taryba, patvirtinti įstatai, numatytos veiklos gairės, įstojo 43 nariai. Pirmininku buvo patvirtintas V.Landsbergis, pavaduotoja – M.Mildažytė-Kulikauskienė, sekretore – R.Bukaveckienė, iždininke – L.Jacinavičiūtė.