Meno arterija ištryškusi Kaune nupulsavo iki Liuksemburgo

„Prieblanda, šalta, drėgna, nuo lubų varva vanduo. Važiuoji siauriais bėgiais dundančiu vagonu, krataisi ir net bijai iškišti galvą, mat visur kyšo aštrūs uolų luitai. Nejauku. Bet ta aplink tvyranti aura supurto giliausius jausmus“, – pasakojo Mykolas Deveikis, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto studentas.

Mykolas yra vienas iš septynių jaunuolių, kurie Liuksemburgo geležies rūdos kasyklose atidarė „Portalą į Kauną“ – ekspoziciją, kuri yra dalis „Arterija“ projekto, sujungusio dvi šių metų Europos kultūros sostines: Kauną ir Ešą prie Alzeto.

Naujai užgimusi miesto erdvė

Projektas „Arterija“ užgimė Kauno Senamiestyje, nedidelėje V. Kuzmos gatvelėje, kurios dalis įsispraudusi tarp VDA Kauno fakulteto pastatų. Ilgą laiką ši atkarpa tebuvo praėjimas, užsibaigiantis laiptais į magistralinę miesto gatvę palei Nemuną.

„Šią unikalią erdvę jautėme, tyrinėjome, akimis ir žodžiais bandėme prisijaukinti ne vienerius metus. Tačiau tik šiais metais, Kauno Europos kultūrinės sostinės (KEKS) kontekste, ji žybtelėjo lyg žaibas“, – pasakojo VDA Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis.

Dar pernai čia vyko dvi kūrybinės dirbtuvės: daugiau nei šimtas Lietuvos ir užsienio kūrėjų paliko visą idėjų biblioteką, kaip įprasminti šią erdvę menu. Tai ir tapo atspirties tašku, KEKS paskelbus partnerysčių projektą, į kurį sėkmingai įsiliejo „Arterija“.

„Kūrėme erdvę visų menų – vaizdo, garso, judesio – reprezentacijai. Siekėme palikti ženklą, kuris sustabdytų praeivį, priverstų jį pakelti galvą ar įsiklausyti, susimąstyti, prisiminti“, – pasakojo prof. J. Audėjaitis.

Taip užgimė keturių ciklų projektas „Arterija“. Ir išties, praeiviai ne tik pakeldavo akis į dangų, bet ir ropštėsi ant palangių, siekdami padangėse kabančių sūpynių.

Karas, nutildęs menininkus

„Įrenginėdami vieną iš ekspozicijų pakabinome sūpynes. Nors nakčiai jas susukome, kad niekas supdamasis nesusižeistų, vėliau stebėdami kamerų įrašus pamatėme, kad praeiviai ropštėsi sienomis, kabinosi už palangių, kad jas pasiektų“, – smagius projekto momentus prisiminė vienas iš „Arterijos“ kuratorių Martynas Radzevičius.

Taip pat ir lietų, kuris paženklino jau įvykusių trijų ekspozicijų – „Mirksnis“, „Sugrįžimas“ ir „Jei tu gyvas, atplauk...“ pristatymo renginius.

Organizatorių nuotr.

„Kad sausį orai nelepins, visi žinome. Bet lijo ir birželį, ir net rugsėjo vidury, nors visą dieną iki atidarymo vakare švietė saulė. Kas bus lapkričio 25 dieną, kai kartu su KEKS renginių uždarymu ruošiame finalinės ekspozicijos pristatymą, net nesinori prognozuoti“, – juokėsi Mykolas.

Vis dėlto lietus suvaidino nemenką vaidmenį antrosios ekspozicijos, kurios galėjo ir nebūti, pristatyme. „Sugrįžimas“ buvo numatytas pavasariui, deja – karas Ukrainoje išmušė iš vėžių daugelį, o ypač kūrėjus.

„Menininkai buvo įkritę į psichologinę duobę. Viskas sustojo. Tačiau galiausiai gimė tikrai unikalus sprendimas, pakoreguotas įvykių Ukrainoje ir brėžiantis viltį, kad kada nors vėl bus taika ir po pasaulį išsklaidyti žmonės galės sugrįžti į savo namus. Atidarymo metu vykusį judesio performansą tarp besiplaikstančių geltonai baltų vėliavų, krentantis lietus tik paryškino, suteikė dramatizmo“, – prisiminė pagrindinis „Arterija“ projekto kuratorius, architektas Rimantas Giedraitis.

Beje, šiai ekspozicijai muziką kūrė kompozitorius iš Ukrainos Volodymyr Antoniv.

Meno ir menininkų kūrybos katilas

Kūrėjai iš skirtingų šalių ar parodos, nusidriekiančios net po žeme – ne vienintelis „Arterija“ projekto išskirtinumas. Žavioje V. Kuzmos gatvelėje namus rado daugelio menų mūzos.

Pirmojoje ekspozicijoje „Mirksnis“ dominavo fotografija. Kūrybinė idėja gimė iš fotografo Romualdo Požerskio 1974–1980 metų darbų, kuriuose užfiksuotos Kauno senamiesčio akimirkos. Viena nuotrauka buvo būtent iš šios V. Kuzmos gatvelės atkarpos. Fotomeną papildė multimedijos menininko Sauliaus Pauliuko kūryba. 

Antroji ekspozicija, nors ir nuspalvinta karo Ukrainoje, išsiskyrė judesio menu. Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai kūrė judesio performansą lietuje, kuris lyg simbolis nuplaunantis tą nerimą ir baimę, karo baisumus bei sugrąžinantis viltį gyventi.

„Svarbiausia – šios erdvės pokytis miesto kontekste. Tai jau ne vien praėjimas, tai vieta skleistis idėjoms. Kūrybinė erdvė, kalbanti menine kalba“, – pastebėjo „Arterija“ projekto kuratorius ir ne vienos ekspozicijos bendraautorius S. Pauliukas.

Galiausiai, trečioji ekspozicija „Jei tu gyvas, atplauk...“, kurią vis dar galima išvysti Kaune – apgaubta tekstilės meno mūzos sparno. Ji dedikuota upei, jos tėkmei, pakilimams ir atoslūgiams. Čia išvysite dviejų garsių menininkių – Linos Jonikės ir Monikos Žaltės – darbus.

„Tai labai įdomi jungtinė paroda. Čia susipina įvairios medžiagos, materijos, temos ir idėjos. Atrasite jaunystę ir drąsą, apmąstymus baidarei lengvai slystant vandeniu. Ir gaivališką stichiją, kuri plaudavo Kauno gatves bei namų sienas per pavasario atlydį“, – reflektavo R. Giedraitis.

Ketvirtoji ekspozicija intriguojančiu pavadinimu „Girdėti vaizdą“, kurios atidarymas numatomas lapkričio 25 dieną, skirta tapybai ir skulptūrai.

Girdėti vaizdą

Tapyba – ypatinga kalba. Ji žmogų pasiekia be žodžių, garso. Ar spalva, potėpis, dažo faktūra, kitaip sakant, pati tapybos erdvė gali būti išversta į verbalinę kalbą? Šiems apmąstymams provokuoja finalinės „Arterijos“ ekspozicijos autoriai.

„Lankytojų laukia gana netradicinė patirtis. Mes, kūrėjai, įgarsinome pasakojimus apie nematomą kūrybos virtuvę. Vieni pasakoja, kaip gimsta paveikslai, koks yra kūrimo procesas. Kiti, kaip mano atveju, kaip atrodo jau sukurtas paveikslas. Klausydamas žmogus galės susikurti savo vaizdą“ – užsimena apie būsimą finalinę „Arteriją“ ekspoziciją VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja prof. Aušra Vaitkūnienė.

Organizatorių nuotr.

Įsitikinti savo vaizduotės tikroviškumu bus galima nuskaičius ekspozicijoje esantį QR kodą ir telefone atsiradus realiam darbui arba nuvykus į MO muziejų Vilniuje, kur eksponuojamas minimas A. Vaitkūnienės darbas.

Ar įmanoma pasverti meną?

Projekto „Arterija“ sumanytojai kviečia ne tik išgirsti vaizdą, bet ir pasverti meną. Erdvėje tarp dviejų VDA Kauno fakulteto pastatų jus pasitiks pripažinto skulptoriaus Alfonso Vauros darbas.

„Kaip krikščionys naudojasi dešimt dievo sakymu, kad gyvenime būtų mažiau problemų, taip architektai svambalu, –  pasakojimą pradėjo VDA Kauno fakulteto Skulptūros katedros dekanas prof. A. Vaura. – Iš vienos pusės, tai stabilumo simbolis, kuris ypač svarbus šiandien, išgyvenant neramius laikus. Tačiau mano sumanyme jis nebus statiškas. Atvirkščiai, gan grėsmingai judės aukštyn-žemyn dangaus fone tarp namų.“

Tuo pačiu „Arterija“ su paskutiniuoju projektu išeis iš savo kamerinės erdvės į miestą. Kauno viešose erdvėse bus eksponuojami studentų meniniai darbai, išsiskleidę mobilių kubų plokštumose.

Tai, beje, ne pirmas kartas, kai pagrindines „Arterijos“ ekspozicijas papildo satelitiniai projektai.

Portalas į Kauną

R. Požerskio aštuntojo dešimtmečio darbai, tapę įkvėpimu pirmajai ekspozicijai, šiuo metu yra eksponuojami VDA Kauno fakultete. Parodoje „Miestas išėjęs tačiau pasilikęs“ išvysite daugiau nei 40 jautraus ir pastabaus menininko fotografijos darbų, kuriuose užfiksuotas Kauno Senamiesčio gyvenimas.

Rugsėjį viešoje meno erdvėje po atviru dangumi vyko lietuvišką videomeno raišką per beveik tris dešimtmečius pristatanti vaizdo instaliacijų paroda „Atsimerk“. Ji buvo sudaryta iš dviejų dalių. Renginio pradžioje buvo pristatyti pastaraisiais metais šiandienos video menininkų sukurti darbai, o antroji šios peržiūros dalis pristatė Kauno video meno retrospektyvą nuo 2001 metų. Renginyje buvo parodyti tuo metu organizuotų video meno festivalių „VHS EFEKTAS I / II“ bei „PROBA I / II“, subūrusių jaunuosius Kauno menininkus, video meno rinkiniai.

Organizatorių nuotr.

Galiausiai, spalį Liuksemburge buvo atidaryta paroda „Portalas į Kauną“. Lasauvage kasyklų požemiuose buvo rodomos video projekcijos su šiuolaikinio miesto vaizdais, kuriuos netikėčiausiose vietose visą vasarą fiksavo studentai.

„Norėjome parodyti, koks kontrastingas yra Kaunas: tai ir ramybė, miškai, senovinės bažnyčios, modernistinė architektūra, ir šurmulys festivaliuose, šilti bei smagūs vakarai miesto gatvėse, – pasakojo M. Deveikis. – Specialiai filmavome su savo mobiliais telefonais, kad būtume maksimaliai arti realybės.“

Pasak „Arterijos“ organizatorių, jų tikslas buvo sukurti erdvę menui ne vienai dienai ir ne vieno projekto rėmuose.

„Arterija“ turi pulsuoti savarankiškai. Tai prasidėjo, mes davėme postūmį kūrybiniam šios erdvės gyvenimui, palikome žinią miestui. Tai lyg žaibo iškrova ir su paskutine ekspozicija niekas nesibaigia. Bus ir ketvirta, ir penkta, nes mes kūrybingi, tereikia minčių, o mes rasime būdą jas realizuoti“, – sakė VDA Kauno fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis.