Įprasminant išrašytus kūrinius, jų audinių gijomis susiveja skirtingi amžiai, ištisos epochos, žanrai ir stiliai, randasi naujų interpretacijų, gimsta autentiškų, unikalių ir savitų atlikimo versijų. Apie visa tai – pokalbis su pasaulinį pripažinimą ir populiarumą pelniusiu talentingu muziku M. Levickiu.

– Pažaislio vienuolynas – baroko architektūros šedevras. Žvelgiant iš muziko perspektyvos, jį galima artinti, lyginti su Johanno Sebastiano Bacho kūryba, kuri, kaip žinome, Jums, kaip, ko gero, visiems muzikantams, labai svarbi. Šio kompozitoriaus kūrinius puikiai valdote akordeonu. Martynai, pasidalykite savąja Pažaislio vienuolyno išorinių ir vidinių erdvių pajauta – bendrąja ir pačia asmeniškiausia prasme. Galbūt ši vieta koncertui suteikia sakralumo?

– Suvokus, kad Pažaislio vienuolynas yra netgi senesnis nei J. S. Bachas, apima nuostaba. Tada iš naujo apsvarstai Lietuvos kultūros svorį ir reikšmę to meto Europos kontekste. Pasakysiu atvirai: Bacho muzikos aš bijau. Ji neatspari abejonėms, dar neatsparesnė minties klajonėms. Ir nors ji tokia absorbuojanti ir be išlygų įtrauki, kaip ir bet kuriai muzikai, jai reikia laisvės, veržlumo, neretai grakštumo ir lengvumo. Suderinti tokius antipodus, bent jau man, yra didžiausias iššūkis. Kur toje skalėje atsiduria sakralumo momentas – nežinau. Tiesą pasakius, jei tai yra Bacho instrumentinė muzika, dažniausiai aš net nepagalvoju apie religinius aspektus. Bet, žinoma, jo kūriniai programoje neatsiranda atsitiktinai.

Pastebiu, kad pilna programų, kurios pozicionuojamos apibendrinant „nuo Bacho iki…“. Tai rodo ne tik gana banalų požiūrį ar net kūrybinį aplaidumą, bet, reikia pripažinti, ir Bacho muzikos universalumą, nepaisant jos sakralinio prado. Manau, panašiai yra ir su Pažaislio vienuolynu ar bet kokia kita sakraline vieta. Dažnai groju bažnyčiose ir, mano nuomone, jei jau čia vyksta koncertas, tai po šiuo stogu telpa ne tik Dievo namai, bet ir žmogus, jo kuriamas turinys, kuris neišvengiamai peržengs sakralumo ribą. Man tokiose koncertų vietose svarbiausia suprasti platų kontekstą. Manau, kad Pažaislio vienuolyne telpa ir istorija, ir sakralumas, ir pagarba religinei tradicijai, ir įvairialypis pasaulio turinys.

– Šiemet minimos J. S. Bacho 340-osios gimimo ir 275-osios mirties metinės. Pamenu, dokumentiniame filme „Dešimt tūkstančių detalių“ (2023) kalbėjote, kad jo kūrinių nesinori groti pernelyg rimtai, sakėte, kad tam tikra prasme tai netgi būtų neteisinga. Jūsų žodžiais, ją galima atlikti net ir stovint aukštyn kojom. Esate parengęs daugybę klasikos kūrinių aranžuočių, pritaikęs savo instrumentui. Pasidalykite, kas Jums, XXI a. muzikantui instrumentalistui, yra J. S. Bachas, visas jo kūrybos palikimas, mūsų paveldas. Ką jo muzika suteikia atlikėjams, kam įpareigoja?

– Teiginys, kad Bachą norisi groti aukštyn kojom ir ne itin rimtai, yra savotiška psichologinė atlikėjo saviterapija. Mano pasąmonėje per kurį laiką susiformavo tam tikra baimė atlikti šią muziką, tad stengiuosi visa tai apversti ir palengvinti savo kontaktą, pašalinti tą nereikalingą trintį su Bacho muzika. Matyt, taip nutiko, nes jo muzika yra nepaprastai išaukštinta. Žinoma, ji tikrai geniali ir neatspari jokiai šiukšlei ant klaviatūros. Į antrąją klausimo dalį atsakysiu labai trumpai: tokia geniali muzika pati diktuoja, kas teisinga, o kas, atliekant ir interpretuojant, nedera. Vengiu dogmatinių, sustabarėjusių ir nepaslankių, nekūrybingų interpretacijų, kurios pridengiamos labai abstrakčiu skydu „taip reikia groti Bacho muziką“... Sykį teko bendrauti su studente, kuriai atrodė, kad Bachą reikia groti „Bacho štrichu“. Toks nusistatymas klaidingas. Deja, visa tai itin paplitę institucijose, kuriose mokoma muzikos…

Realybė nuožmi: jei yra paklausa, yra ir pasiūla. Išsilavinęs ir stilių jaučiantis žmogus visada supras, kad egzistuoja skirtingos interpretacijos ir kad jų rėžės gali būti plačios, kartais oponuojančios. Svarbiausia, toks žmogus supras, kad šių dienų pasaulyje egzistuoja galybė pasirinkimų, todėl ir gimsta išskirtiniai, žavintys ir prikaustantys kūrybiniai sprendimai. Ne visi jie veda istoriškai pagrįstu keliu, ne visi jie bus autentiški, ne visi bus visuotinai priimtini. Svarbiausia suprasti – visi jie bus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Martynai, apibūdinkite aranžavimo praktiką. Atlikdamas kompozitorių kūrinius, laikote save daugiau mažiau bendraautoriumi ar visgi – interpretatoriumi?

– Pritaikant kūrinį akordeonui labai daug lemia kūrinio originalas, todėl itin svarbu kūrinius rinktis atsakingai, suvokti realias galimybes. Kalbant apie Bachą – jokio aranžavimo čia nėra, tik minimalūs transkribavimo niuansai, suteikiantys ne tik realistiškumo atliekant kūrinį instrumentu, kuriam jis nebuvo parašytas, bet ir pateisinantys muzikinį sumanymą, suteikiantys malonią patirtį klausytojui.

Mano repertuare yra ir kiek drąsesnių prisilietimų prie kūrinių, kuriuos pritaikau akordeonui. Pavyzdžiui, Gustavo Mahlerio „Adagietto“. Plati ir banguojanti styginių instrumentų lėto ir giliai jausmingo tempo paklotė persikelia į dvi aerofoninio instrumento klaviatūras, kurias jungia didelis oro maišas, vadinamas dumplėmis. Tikras iššūkis. Jį įgyvendinęs, jautiesi beveik prilygstantis autoriui. Tačiau tai tik trumpas momentas. Vis tik autoriaus padiktuotas turinys, kryptis, harmoninė tekstūra, ritminiai piešiniai ir instrumentuotė visados išliks fundamentu, o aranžuotojo, interpretatoriaus kūrybinis indėlis viso labo atliepia fundamentą arba, kitaip sakant, yra pasekmė.

– Koncerte skambės George’o Gershwino „Žydroji rapsodija“ (orig. „Rhapsody in Blue“). Pasirinkimas aranžuoti kūrinį suponuoja asmeninę simpatiją, aktualumą ir svarbą, tad pasidalykite savąja G. Gershwino „Žydrosios rapsodijos“ pajauta ir suvokimu. Išskirtinė jos sukūrimo istorija turbūt irgi lemia vertinimą?

– Pirmiausia mane sužavėjo šio kūrinio stilistika. Nesu džiazmenas, tačiau pramoginio pobūdžio muzika klasikinėje scenoje man visada buvo artima. Juolab kad XX a. vidurio akordeono repertuare dominuoja Italijos amerikiečių kurta žaisminga, virtuoziška pramoginio žanro šokių muzika – nuo bugio, dixie, čarlstono iki prancūziško ar latino stilių...

G. Gershwino kūryba ne tik neiškrenta istorinės dėlionės mozaikoje, tačiau ir atliepia akordeono praeities nostalgiją. Ne tik stiliaus, bet ir garso prasme jo muzika artima akordeonui. Žvelgiant kiek plačiau, žinant Gershwino šeimos litvakišką kilmę (kompozitoriaus tėvų pirmąjį susitikimą Vilniuje ir čia suliepsnojusią jų meilę), man pasirodė daugiau nei aktualu aranžuoti akordeonui kūrinį, užimantį svarbią vietą visoje žydų kultūroje. 2024 m. kūriniui sukako 100 metų, ir neliko jokių abejonių, ar imtis jį aranžuoti. Tai buvo labai sėkmingas žingsnis, atvedęs į kūrybinį bendradarbiavimą su didžiais orkestrais ir dirigentais.

– Ką Jums, instrumentalistui, muzikos kūrėjui ir pedagogui, teikia aranžavimo praktika? Kokias patirtis išskirtumėte kaip sudėtingiausias, todėl labiausiai įsiminusias, palikusias giliausią pėdsaką?

– Žingsniai čia labai aiškūs ir paprasti. Pirma – kūrinys turi labai patikti. Antra – kūrinys turi turėti realistišką perspektyvą suskambėti akordeono garsais. Trečia – nė vieno instrumeno skambesio negalima paversti kito instrumento imitacija. Būtina surasti aukso viduriuką: pulsuojant akordeono spalvingumu, dinamika ir veržlumu, tačiau gerbiant autorių ir jo kūrinio kontekstualią esmę.

Atsimenu du sudėtingus ir ne visai sėkmingus bandymus aranžuoti. Koncertiniame ture JAV viename koncerte pasirodžiau drauge su pianistu, grojusiu Ludwigo van Beethoveno „Waldstein“ sonatą. Ji man taip įstrigo, kad vos grįžęs nusprendžiau pradėti aranžuoti akordeonui. Deja, kūrinio tekstūra man nepasidavė. Iki šiol nesu tikras, ar man trūko ryžto ir išmonės, ar tikrai geriau jo neliesti. Šią galimybę pasilieku ateičiai.

Antroji patirtis visai nesena – aranžavau savo paties kūrinį. Tiksliau, rašiau orkestruotę soliniam kūriniui su simfoniniu orkestru. Žinoma, kišo koją patirties stoka, rašant orkestrines aranžuotes, o gal, tiksliau, itin ambicingi sumanymai ir noras paversti kūrinį gigantišku. Tai lėmė, kad likau nepatenkintas Austrijoje įvykusia šio kūrinio premjera ir sėdau taisyti. Po kelių mėnesių Brėmeno muzikos festivalyje skambėjusi antroji versija jau gerokai labiau atliepė mano norimo garso įsivaizdavimą.

Manau, svarbiausia į viską žiūrėti kaip į besitęsiantį procesą ir leisti kūriniui kvėpuoti, gyventi savo gyvenimą; žinoma, išlikti savikritiškam.

– Dokumentinio filmo „Dešimt tūkstančių detalių“ pavadinimas atliepia Jūsų mintį apie akordeoną kaip instrumentą, būtent ir sudaromą iš maždaug 10 tūkst. detalių. Išeitų, kad kiekvienam akordeonininko pirštui tenka po 1 tūkst. detalių. Šiandien, regis, su akordeonu galite atlikti viską – nuo gryniausios akademinės muzikos klasikos iki savičiausio postmodernaus skambesio kūrinių. Ar kas nors dar kelia iššūkių?

– Meistriškumas muzikoje reikalauja nuolatinio patvirtinimo. Tai ypač trapu, nes muzika neatsiejama nuo laiko. Nuo „čia ir dabar“. Jei tam tikrą dieną, valandą, sekundę viskas vyksta sunkiau ar ne taip, kaip norisi, imi klausti savęs: ar teisinga, kad tave pristato kaip meistrą virtuozą? Man smagiau, kai šių epitetų išvengiu ar bent jau negirdžiu. Tai leidžia labiau atsipalaiduoti ir tiesiog atlikti savo darbą.

Pastarųjų metų kasdienybėje, turiu pripažinti, randasi sunkumų išsikeliant naujų iššūkių. Kiekvienas pasiekimas kelia dar didesnį alkį, dar didesnių ambicijų. Tačiau grodamas tokiu instrumentu neretai turiu sau priminti, kad tikslai turi būti realistiški. Pasiekimų, kuriais galiu didžiuotis, nemažai, bet, užuot džiaugęsis, mieliau minu ant nuospaudų: dar ten negrojau; dar su tuo nemuzikavau drauge… Labai lengva panirti į nepasitenkinimo liūną. Man asmeniškai nieko liūdniau nėra už nusikamavusį, nuo savęs paties pavargusį ir inspiraciją praradusį muzikantą.

Būtina surasti aukso viduriuką: pulsuojant akordeono spalvingumu, dinamika ir veržlumu, tačiau gerbiant autorių ir jo kūrinio kontekstualią esmę.

– 2023-iaisiais tapote Londono Karališkosios muzikos akademijos vizituojančiu profesoriumi. Tai aukščiausias pedagoginis laipsnis. Ar šis laipsnis, einamos pareigos ir apskritai mokymo, dėstymo praktika daro įtaką kasdienei muzikavimo praktikai? Kaip Jumyse dera profesorius, dėstytojas ir muzikantas?

– Į mano praktiką žvelgiant iš šalies, regisi maža akademiko, tačiau giliai viduje esu daug labiau akademikas nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Tai, kad scenoje būnu daug dažniau nei dėstytojo kabinete, man padeda įnešti tam tikro azarto į neretai užsistovinčius akademinius vandenis. Mane labai įkvepia studentų iš nuostabos išpūstos akys arba mąslus žvilgsnis į tolį, išgirdus vieną ar kitą mano įžvalgą, pastebėjimą, patarimą. Svarbiausia, išbandę tai praktiškai, jie ima taikyti ir savo profesinėje kasdienybėje. Džiugina ne akademinis nuosaikumas ir nuspėjamumas, ko tikrai reikia kasdieniame pedagoginiame darbe, bet ir galimybė įpūsti ugnies ir paskatinti jaunojo muziko interpretacinį proveržį.

Man pasisekė, kad dabartinės mano pareigos tokios ir yra – atskrendi, kartu su studentais paieškai skirtingų perspektyvų ir požiūrio kampų, įkvepi jiems muzikavimo džiaugsmo, padrąsini jų ekspresiją, jei reikia, paragini atsisakyti perteklinių priemonių, ir iškeliauji. Žinau, kasdienybėje to būtų kiek mažiau...

– Pažaislio muzikos festivalyje Jūsų koncertas įvyks rugpjūčio 24-ąją – vasarai jau visai baigiantis, tačiau kalbamės mudu žiemą. Fone skamba Antonio Vivaldi ciklo „Metų laikai“, kurį esate aranžavęs ir sėkmingai atliekate akordeonu drauge su savo įkurtu orkestru „Mikroorkéstra“, melodijos. Pasidalykite keturių metų laikų asmeninėmis reikšmėmis iš muziko perspektyvos.

– Jau nuspėjama – mano vasaros yra itin užimtos. Prieš pusantrų metų buvau reziduojantis atlikėjas „Festspiele Mecklenburg-Vorpommern“ festivalyje Vokietijoje, su juo sieja daugiau nei dešimtmečio draugystė. Šią vasarą leisiu „Rheingau Musik“ festivalyje – irgi kaip reziduojantis atlikėjas. Man, kaip akordeonistui ir atlikėjui apskritai, tai itin svarbūs ir reikšmingi pasiekimai, nes taip praminu kelią savo kolegoms. Didžiuojuosi, kad tam tikra prasme brėžiu trajektoriją ir atveriu duris savo instrumentui į labai svarbias muzikos sales, festivalius. Į Pažaislio muzikos festivalį atskrisiu tiesiai iš Vokietijos, kur viename reikšmingiausių festivalių kuruosiu savo programą.

Rudenį ir pavasarį dažniausiai daug keliauju po Europą, Aziją, kartais JAV. Turų metu daug bendradarbiauju su įvairiais kameriniais ir simfoniniais orkestrais, styginių kvartetais, kartais pasimėgauju galimybe pristatyti programas su savo įkurtu „Mikroorkéstra“, šiais metais skaičiuojančiu jau dešimties metų jubiliejų.

Žiemą neretai mane galite išgirsti Lietuvoje – šį laikotarpį skiriu pradžiuginti savo ištikimiausius Lietuvos gerbėjus; kartais įgyvendinu didesnių ir ne tokių klasikinių, galima sakyti, šventinių projektų. Antroje sausio pusėje ir vasarį dažniausiai būnu laisvesnis, tad leidžiu sau šiek tiek paatostogauti.

– Mūsų pokalbis – kvietimas ištikimiems Jūsų ir Pažaislio muzikos festivalio gerbėjams, visiems laukiamiems svečiams, tad, neatskleisdamas, kas numatyta rugpjūčio 24-osios vakaro programoje, išskirkite Jums asmeniškai svarbius būsimo pasirodymo akcentus.

– Labai laukiu susitikimo su Kauno simfoniniu orkestru, su kuriuo gal tik kartą teko muzikuoti drauge. Galima sakyti, tai bus nauja pažintis, kuri, tikiuosi, taps vaisingu ir dinamišku bendradarbiavimu, ruošiant šią programą Pažaislio muzikos festivaliui. Klausytojai pirmą kartą Lietuvoje išgirs G. Gershwino „Žydrąją rapsodiją“, atliekamą akordeono su simfoniniu orkestru. Šios versijos tėvynėje dar nesu atlikęs! Gershwinui į porą suskambės ispaniško temperamento įkvėpta muzika – Georges’o Bizet įstabios operos „Karmen“ instrumentinė siuita. Šis veikalas irgi dar neskambėjo Lietuvoje. Taigi – dvi premjeros svarbiausiame vasaros festivalyje Lietuvoje!

– Pažaislio muzikos festivalis mini 30-ąjį jubiliejų, esate penkeriais metais vyresnis, tad iš labai artimos amžiaus distancijos, pasitelkęs kuriamą ir puoselėjamą muzikinio santykio ryšį, apibūdinkite vieną ilgaamžiškiausių festivalių Lietuvoje.

– Pažaislio muzikos festivalis yra svarbiausias vasaros kultūrinis įvykis Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad prie festivalio vairo stovi jaunatviškas, tarptautiniu lygmeniu pripažintas tenoras Edgaras Montvidas, su kuriuo mus sieja Londono linija. Festivalis žavi žanrų įvairove, tai byloja renginio gyvybingą alsavimą, einant koja kojon su šių dienų klausytojo poreikiais, ne pataikaujant jam, o vedant įvairiaspalviais muzikos takais. Džiaugiuosi, kad mums pavyko suderinti datas ir kad abipusis noras įgyvendinti tokią programą pagaliau materializuosis festivalio klausytojų akivaizdoje.

– Martynai, ko palinkėtumėte Pažaislio muzikos festivaliui – nuo baroko kaip klasikos šedevrų iki šiuolaikiškiausių novacijų?

– Klestėkite drąsiais kūrybiniais sumanymais, būkite mylimi klausytojų ir atlikėjų.