Jau netrukus kartu su komanda, M. Pinigis pristatys muzikos ir šokio spektaklį „Žmogus Mėnulyje“, kuris prasidėjo, kaip pats juokauja, ant 6 m pločio dangos.

– Mariau, šiais metais į sales sugrįžo spektaklis „Perdegimas“, už kurį pelnei „Auksinį scenos kryžių“. Kiek jis buvo aktualus anuomet ir kaip į jį žiūri šiandien?

– Pirmoji „Perdegimo“ premjera įvyko prieš pat pandemiją, 2019 m. Tačiau idėją pradėjome gvildenti gerokai anksčiau. Tuo metu psichologai pradėjo garsiai kalbėti apie perdegimą, vis daugiau šia tema rašyta knygose ir žurnaluose. Supratome, kad mūsų kuriamas spektaklis yra būtent apie tai – juk bandėme išgauti rate užsisukusios pelės, nuolatinio darbo, sukimosi efektą.

– Tada įvyko pandemija?

– „Perdegimas“ sprogo, o tada visas pasaulis sustojo. Didžiajai daliai žmonių pandemija buvo labai traumuojanti patirtis, visas pasaulis sugriuvo dėl netekčių, apribojimų, draudimų. Kita vertus, tuomet atrodė, kad galbūt atradome daugiau laiko sau.

Po pandemijos spektaklį rodėme labai intensyviai, iš viso – apie 30 kartų. Pajutome, kad reikia pertraukos. Šiemet sugrįžo vidinis jausmas, kad norime ir vėl jį sugrąžinti į sceną. Spektaklis neprarado aktualumo – atrodo, kad iš pandemijos patirčių nepasimokėme, netgi atvirkščiai – puolėme daryti dar daugiau, dar daugiau ir perdegėme. Ši tema per tuos penkerius šešerius metus pasaulyje pažengė, pasikeitėme ir mes, ir tai, ką šokdavome anksčiau. Įsijungė antrasis kvėpavimas.

– Spektaklių temas labiau įkvepia kasdienio gyvenimo aktualijos ar turi tam tikrų klausimų, prie kurių vis sugrįžti?

– Einu per gyvenimą ir žiūriu, kokios temos ateina. „Nuepiko“ spektaklis „4 Viktorai“ prasidėjo nuo to, kad vesdavau labai daug dirbtuvių jaunimui – užkabino švietimo sistema, kelios frazės iš politikų, galiausiai kilo noras žmones išjudinti. „Perdegimas“ sukurtas dėl visuomenėje sklaidžiusių nuotaikų.

Vykau į daug kūrybinių rezidencijų, kurių metu, eksperimentuodamas su ta pačia danga, pradėjau šokti, galvoti, kaip galiu pažiūrėti į viską kūrybiškai, ir pasirinkau rizikuoti.

Turiu sūnų, kuris šoka ir nori kartu kurti spektaklį. Jis šoka breiką, aš – šiuolaikinį šokį. Kartais randame kalbą, o kartais ne. Kyla daug minčių – ar aš pats rasdavau kalbą su savo tėčiu? Galbūt tai būdas suartėti su sūnumi? Nežinau, ar ši idėja bus įgyvendinta, tačiau tai pavyzdys, kad kontekstas ir pats gyvenimas daug ką padiktuoja.

Apskritai, man patinka ištrintas laikas, kalbėti nebūtinai apie šiandienos aktualijas, bet apie ką nors, kas aktualu žmogui bendrąja prasme, kad ir kokiu laikotarpiu gyvename. Man nebūtina kalbėti apie dabartį. Šokis  kartais irgi savaime padiktuoja tam tikras temas.

– Kas įkvėpė naujausią kūrinį „Žmogus Mėnulyje“?

– „Žmogaus Mėnulyje“ idėjinė sėkla taip pat gimė pandemijos metu, visiškai atsitiktinai. Į vieną teatrą vežiau šokio dangą ir vieną, 6 m ritinį, palikau automobilyje. Netrukus viskas užsidarė. Minėta danga tapo vieninteliu lopinėliu, kuriame galėjau šokti.

Tuo metu pradėta „Kaunas 2022“ iniciatyva „Kultūra į kiemus“, o aš buvau pirmasis menininkas, atidaręs šį projektą. Teko šokti lauke, daugiabučių kieme, ant žvyro, pasitiesus tą patį ritinį. Man tai atvėrė įdomią terpę, požiūrio kampą apie tai, kiek nedaug man reikia ir ką galiu duoti iš savęs. Juk anksčiau scenoje būdavau su kolegomis, turėjau atramą. Čia buvau vienas su savimi. Jaučiausi lyg koks pionierius – tikras žmogus Mėnulyje.

– Kaip iš šio supratimo išsivystė visas spektaklis? Kokios papildomos temos jį formavo?

– Vykau į daug kūrybinių rezidencijų, kurių metu, eksperimentuodamas su ta pačia danga, pradėjau šokti, galvoti, kaip galiu pažiūrėti į viską kūrybiškai, ir pasirinkau rizikuoti. Provokavau save į šokį žiūrėti kitaip. Prisidėjo ir šokėjas, kompozitorius Andrius Stakelė, su kuriuo pradėjome į rezidencijas važiuoti kartu. Pradėjo ryškėti temos, kurias noriu gvildenti, keli kontekstai. Vienas jų – apie tai, kas yra kitoje pusėje nei drąsa. Galbūt tai vyriškumo archetipai, visuomenės padiktuotos ar iš vaikystės atsineštos nuostatos? Pradėjau stebėti, kur esu nepakankamai drąsus, kur patingiu ką nors padaryti. Įkvėpė ir dailininko Piterio Ravno, kuris savo tapyboje tapo suaugusius, vidutinio amžiaus, vyrus kūdikio pozomis, kūryba. Viskas susisiejo.

Beje, šokio dangos dažniausiai būna juodos ir baltos spalvos, visaip kaip ir mėnulis. Matome tik jo šviesiąją, tačiau ne tamsiąją pusę. Pastaroji nėra bloga, tačiau paslaptinga, įdomi, čia daug netyrinėtų dalykų. Taip ir spektaklyje – išsiruoši į kelionę, žygį į tamsiąją savo pusę ir bandai atrasti stiprybių, apie kurias gal dar net nežinai. Ieškai raiškos būdų, kurių dar nesi pasitelkęs, norisi pabandyti save paprovokuoti, daryti kitaip nei visada. Taigi šį darbą lydi tam tikras dualumas: vyras ir vaikas, juoda ir balta, drąsa ir bailumas.

– Užsiminei, kad prie spektaklio prisidės kompozitorius, šokėjas A. Stakelė. Čia bus svarbi muzika?

– Taip, muzika veikia šokį, o šokis – muziką. A. Stakelė šiame spektaklyje per muziką valdo mane, dalis muzikos bus grojama gyvai. Tikimės sukurti gero koncerto patirtį. Būtent todėl šį spektaklį įvardijame kaip muzikos ir šokio kūrinį, akcentuojame muziką kaip atspirties tašką. Juk muzika žmogų veikia pirmiau nei judesys.

– Pats kartais jautiesi kaip tas žmogus Mėnulyje – nesuprastas ar einantis prieš srovę?

– Galiu reflektuoti tik apie savo mažą pasaulį, nes dideliame meno pasaulyje nesijaučiu kitoks. Yra daug menininkų, kurie kuria keisčiausius dalykus. Nemanau, kad aš atitinku šiuos parametrus, bet jų ir nesiekiu. Man svarbiausia kurti žmonėms, kad jie mano darbuose atrastų dalį savęs, galėtų reflektuoti. Šiame darbe akistata su savimi man svarbesnė nei su pasauliu ar išorine bendruomene, šokio ar meno lauku. Daug galvojau, kaip man atsistoti į akistatą su Mariumi, kuris gyvena pagal tam tikrą discipliną, gyvenimo taisykles, – kas yra anapus to? Scenoje esu jau daug metų, tad jaučiu, kad kažko pradeda trūkti, tie patys dalykai nebejaudina ir norisi patirti ką nors naujo. Suprantu, kad didžiausia kliūtis išsilaisvinti esu aš pats.

– Ar yra premjerai tinkamas laikas? Ar kada nors menininkai jaučiasi iki galo pasiruošę pristatyti savo kūrinius?

– Būna visaip. Kartais jautiesi nepasiruošęs, tačiau premjera įvyksta, o tuomet supranti, kad ir nors labai bijojai, pavyko gerai. Tačiau mene nutinka ir taip, kad darbą kuri labai ilgą laiką ir pajunti, kad atėjo metas jį parodyti. Pernelyg ilgas idėjos nešiojimasis ją numarina. Pradedi jausti, kad idėjų spektras nutolsta nuo pirmosios minties, sunku atrasti ašį, aplink kurią pavyksta statyti spektaklį.

„Žmogų Mėnulyje“ mintyse šokau kokį tūkstantį kartų, tačiau vis nerasdavau tinkamo laiko ar erdvės savyje pabūti su šiuo darbu. Jis asmeniškas ir refleksyvus, todėl reikėjo laiko mintims ir norams išgryninti. Jaučiu, kad arba jį reikia parodyti dabar, arba idėja nutols. Dabar šį spektaklį nešiojuosi galvoje, mintyse ir sakiniuose.

Kas? Šokio spektaklis „Žmogus Mėnulyje“.

Kur? „Mokslo saloje“ (Karaliaus Mindaugo pr. 50).

Kada? Spalio 27 d. 19 val.