Muziejininkė, tautodailininkė N. Jurkuvienė apie baltų raštus ir simbolius galėtų kalbėti ištisas valandas. Kai randa smalsių ausų, tą ji ir daro, o neretai savo žodžius iliustruoja grafikos ar batikos darbais. Pastarieji plačiai pasklidę ne tik po Lietuvą. Personalinės tautodailininkės parodos buvo eksponuojamos Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dalis darbų ten ir liko.
„Užsienyje mano darbai labiau vertinami nei čia. Jauni žmonės nelabai tuo domisi“, – N. Jurkuvienė džiaugėsi, kad bent jau vyresnės kartos atstovams ne vis vien. Anot tautodailininkės, jau antrus metus, kartą per savaitę, maždaug dvidešimt Jonušo Radvilos etnopaveldo bendruomenės „Kauno Veršva“ narių susirenka M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filiale, A. ir P. Galaunės namuose-muziejuje esančioje studijoje ir per piešinius susipažįsta su senosios baltų kultūros pasaulėjauta, ženklų prasme ir simboliais.
„Susirinko būrelis labai skirtingų moterų, kurios iki tol nėra piešusios. Jos pajuto mano dvasią ir prisijungė prie lietuvybės puoselėjimo. Jų noras, užsidegimas ir žingeidumas padarė stebuklus“, – lėtu žingsniu skrosdama Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų menę, N. Jurkuvienė gėrėjosi mokinių darbais. Parodoje „Baltų raštų ženklai ir simboliai“ eksponuojami ir pačios tautodailininkės kūriniai. Juose gausu simbolių, geometrinių figūrų, dominuoja skirtingi motyvai ir temos.
Simono Baltušio nuotr.
„Štai čia piešiau plunksnele ir teptuku. Su tušu. Ilgas ir labai kruopštus darbas“, – arčiau įspūdingo dydžio medžiagos skiautės su nėriniuotais krašteliais, prie kurios sugaišo maždaug pusmetį, žengė tautodailininkė.
Dabar vis dažniau savo kūryboje tautodailininkė naudoja markerius. Darbas su jais greitesnis, o galutinis rezultatas beveik toks pats.
„Vieni piešiniai ant drobės, kiti ant medžiagos, – nesvarbu, koks bebūtų pasirinkimas, kiekvienas darbas, anot N. Jurkuvienės, tampa prasminga namų puošmena.
(be temos)