M. Gimbutienei atminti – tradicinių menų pamokos bibliotekoje

M.Gimbutienės metams

Ieškantis harmonijos žmogus natūraliai gręžiasi į savo šaknis – etninę kultūrą, nes ten užrašyta vertingiausia išmintis, ir užrašyta taip, kad nereikia nei kažkokių specialių gebėjimų ar pasiekimų – per kasdienį darbą, poilsį, dainą perduodami kertiniai būties pamatai, atsvara gyvenimo blaškymui, susitelkimas pakrikusioms mintims. Gyvenimas kasdien tobulėja šuoliais, o žmogus, deja, vis neramesnis, liūdnesnis, kankinamas depresijos. Atsigręžti į etninę kultūrą tampa natūralu ir net būtina, į sodų, juostų pynimo, gintaro amuletų ar puodynėlių lipdymo kūrybines dirbtuves kviesti praktiškai nereikia – vietos beregint užsipildo.

"Aš niekaip nesupratau lietuviškoje pasakoje tos vietos, kur sesuo savo dvylikai brolių turi pasiūti marškinius iš dilgėlių, – pasidalija mintimis viena "Etnosodo dirbtuvių dalyvių. – Galvojau, kaip iš tų dilgėlių gali pavykti, juolab kad augalas dar ir skaudžiai dilgina. Dirbtuvėse sužinojau, kad iš jų būna vienas švelniausių pluoštų, tokiais marškiniais aprengiamas artimiausiasis – vaikas, brolis, sesuo." Taigi kūrybinių dirbtuvių metu susirinkusieji susipažino ne tik su dilgėlių pluoštu, bet ir kitais, naudotais dar akmens amžiuje – liepos karna, linu, kanape, šilku ir, žinoma, vilna.

Prasminga: suburti bibliotekos smalsūs kauniečiai ir kaunietės mokėsi tradicinio meno paslapčių – lipdyti iš molio, pinti iš šieno, kurti sodus. / Bibliotekos nuotr.

"Šių metų bibliotekos vykdomas projektas skiriamas 2021 m. Seimo paskelbtiems Marijos Gimbutienės metams pažymėti, – pastebi kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Zinkevičiūtė. – Todėl siekėme, kad miestiečiai sužinotų ir įvertintų verpimo reikšmę senosiose M.Gimbutienės tyrinėtose kultūrose, o dirbtuvėms moderuoti pakvietėme archeologę Virginiją Rimkutę, kuri tiria senuosius pluoštus, atkuria, gamina, verpia, audžia medžiagas, siuva iš jų drabužius, veja virves, rekonstruoja senus tekstilės eksponatus muziejams, taigi išties turi didžiulės patirties."

Dalyvavusieji sugrįžta

Artėjant Kalėdoms, dirbtuvių dalyviai buvo pakviesti į vieno paslaptingiausių senųjų tautodailės dirbinių – šiaudinių sodų kūrimo dirbtuves. Tautodailininkė Vida Sniečkuvienė dalijosi per daugelį metų sukauptomis žiniomis apie simbolines šiaudinių sodų paslaptis. Juk kiekviena jaunavedžių pora būtinai gaudavo dovaną – šiaudinį sodą, kaip palaiminimą šeimos židiniui.

Prasminga: suburti bibliotekos smalsūs kauniečiai ir kaunietės mokėsi tradicinio meno paslapčių – lipdyti iš molio, pinti iš šieno, kurti sodus. / Bibliotekos nuotr.

"Svarbus ir reikšmingas net jo metamas šešėlis, – atkreipė dėmesį V.Sniečkuvienė, pastebėjusi, kad labai atsiskleidžia ir jį rišantis žmogus, nes atidos bei kruopštumo reikalaujančiame sodo kūrime vieni šiaudus pernelyg suspaudžia, suveržia, kiti per daug paleidžia. Tai tiesiogiai siejasi su rišančiojo charakteriu, netgi problemomis, kurias palengvinti gali sodo rišimas. Šiaudas yra labai trapus – beje, kaip ir mūsų gyvenimas – reikia ypač susikoncentruoti į rišimą, taigi tuo metu neramios mintys nutolsta, o kuriant sodą, dar ir harmonizuojasi", – pastebėjo tautodailininkė, neseniai grįžusi iš Italijos, kur taip pat vedė šiaudinių sodų kūrimo dirbtuves vietos lietuviams ir susidomėjusiems mūsų etninės kultūros paveldu italams.

Šiaudas yra labai trapus – beje, kaip ir mūsų gyvenimas – reikia ypač susikoncentruoti į rišimą, taigi tuo metu neramios mintys nutolsta.

Beje, apsilankiusieji vienose dirbtuvėse, vėliau ieško kitų. "Prieš tai dalyvavau gintaro amuletų dirbtuvėse, buvo įspūdinga rankomis glūdinti gintarą, kol imdavo matytis jo sluoksniai, išryškėjantis sustingęs šapelis, samanos ar kokio vabalėlio dalelė", – neslėpė įspūdžių dirbtuvių dalyvė, dar prieš tai "Etnosode" susipažinusi su žalvario žiedo gamyba.

Šiandienos "Etnosodas"

Taigi per tris mėnesius "Etnosodo" dalyviai, tiksliau – mažyčio šiandienio "Etnosodo" kūrėjai, susipažino su archajine keramika ir lipdė bei dekoravo puodynėles, su tautodailininke Inga Samaškiene, senojo audimo puoselėtoja tautodailininke Vilija Ratautiene vieni nusivijo draugystės apyrankę, kiti senoviniu būdu nusipynė suvenyrinę piemenų juostelę.

Tautodailininkė Jūratė Gudžiuvienė supažindino su popieriaus karpymo tradicija Lietuvoje, gyvybės medžio simbolio, dangaus, žemės ženklų prasmėmis baltų kultūroje, o dalyviai susikaupę karpė savo simbolinį gyvybės medį, veliau vieniems jis tapo atviruku, kitiems ir visu paveikslu.

Drauge su tautodailininke Jurgita Treinyte "Etnosodo" kūrėjai rišo saulės kryžius, kalbėjosi apie saulės reikšmę archeologės M.Gimbutienės tyrinėjimuose. Saulutes pynė iš šieno, jų spindulius tvirtino iš gyvų lauko žolynų. "Pažvelkime į vadinamuosius saulės kryžius – kas ten per spinduliai. Ogi augalai. Visa augmenija, sakyčiau, yra iš Senosios Europos. Tikėjimas, kad persikūnijama į augalus, į paukščius, į kitus gyvūnus, yra iš Senosios Europos. Šiuose kryžiuose kaip tik tas motyvas, tai atgimimo simboliai", – savo knygoje " Laimos palytėta" teigia M.Gimbutienė.

Prasminga: suburti bibliotekos smalsūs kauniečiai ir kaunietės mokėsi tradicinio meno paslapčių – lipdyti iš molio, pinti iš šieno, kurti sodus. / Bibliotekos nuotr.

Etnosodo dirbtuves vainikuos ir jas uždarys sutartinių giedotojų grupė „Sasutalos“ ir muzikos grupė „FOLK TRIO“ lapkričio 26 d. 18 val. pakviesiančios į koncertą Suaugusiųjų skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Laisvės al. 57).

Grupės „FOLK TRIO“ nariai – profesionalūs muzikantai Ineta Meduneckytė, Nerijus Bakula ir Jan Maksimovič susibūrė nuspalvinti seniausius laikus menančias ir mūsų tautos istoriją pasakojančias lietuvių liaudies dainas. Koncerte „Legendos apie mus“ skambės ne tik gerai žinomos, bet ir jau užmirštos, legendas pasakojančios istorijos.

Į renginį kviečiame registruotis tel. (8 37) 206 414 arba e.paštu aptarnavimoskyrius@kaunas.mvb.lt.