M. Abramović: turime baigti galvoti apie meną kaip apie dekoraciją

„Kaunas 2022“ kvietimu į Lietuvą atvykusi menininkė Kaune ne tik pristatė 50 metų jos performansus reprezentuojančią parodą, bet ir surengė atvirą paskaitą „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“.

Į performanso ikona vadinamos šiuolaikinės menininkės paskaitą buvo išpirkta 6 tūkst. apie 30 eurų kainavusių bilietų. Buvo akivaizdu, kad susirinko ne vien performanso gerbėjai. M. Abramović ir pati pripažįsta, kad domėjimasis jos kuriamu menu ir jos asmenybe dažnai yra persipynęs.

Renginys prasidėjo daugiau kaip pusvalandžiu vėluodamas – skelbta, kad laukiama vėluojančios publikos.

„Noriu ištarti tuos magiškus žodžius, dėl kurių mes dirbome ne vienerius metus: Marina Abramović“, – garsiąją serbų menininkę į sceną pakvietė galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys.

Pasitikta publikos aplodismentais, menininkė pirmiausiai ėmė fotografuoti publiką. „Mano kaip menininkės gyvenime, tai – didžiausia auditorija, kurią esu surinkusi. Turiu jus nufotografuoti“, – sakė M. Abramović.

Ji atskleidė, kad paskaitą ruošė dar prieš Rusijai užpuolant Ukrainą. „Taigi, paskaitos tema – performansas. Net ir tie žmonės, kurie iki šiol nežinojo, kas yra performansas, iš šios paskaitos išeis žinodami. Tai – pats sunkiausias, sudėtingiausias menas. Labai ilgą laiką tai nebuvo įprasta meno rūšis, kaip fotografija ar teatras. 50 metų aš dirbau tam, kad šis menas taptų įprastu“, – sakė garsiausia performansų kūrėja.

„Turime baigti galvoti apie meną kaip apie dekoraciją. Menas turi kelti klausimus, jis turi būti dvasinis. Nesvarbu, ar jis gražus, ar baisus – svarbiausia, menas turi sakyti tiesą, – esminį meno principą apibrėžė serbė. – Nemanau, kad menininkas gali pakeisti pasaulį, bet menininkai gali atkreipti dėmesį į tikrai svarbius dalykus.“

Ji pabrėžė, kad performansas yra apie pasikeitimą energija. Ir publika turi būti pasiruošusi tą energiją priimti. „Vienas kritikas man pasakė: aš nekenčiu tavo meno, nes jis visada priverčia mane verkti. Performanse reikia tiesiogiai bendrauti su publika, reikia siųsti energiją. Sakoma, kad kartais žmogus kažką daro 30 ar 50 proc., kartais – 100 proc. Nesąmonė! Į performansą reikia įdėti 150 proc. Beje, ar tu muzikantas, ar politikas – turi įdėti tiek pat“, – sakė M. Abramović.

Ji prisiminė pirmą jai gilų įspūdį palikusį meno kūrinį. „Mano tėvas, senas partizanas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, pakvietė buvusį kareivį, tapusį menininku. Jis patiesė drobę ant grindų, išliejo ant drobės klijus, dažus, terpentino ir padegė viską. Tada pasakė: „Tai yra saulėlydis“. Ir išėjo. Man tai paliko didžiulį įspūdį“, – prisiminė M. Abramović.

Pasak menininkės, tada ji supratusi, kad mene procesas yra svarbiausia.

„Aš esu tiltas. Aš gimiau buvusioje Jugoslavijoje, tilte tarp Rytų ir Vakarų. O kur tiltas – ten vėjas, ten niekada nebūna ramu. Visada mėgau vykti į Rytus ir parvežti iš ten rytietiškos išminties į Vakarus“, – sakė M. Abramović.

„Jaunystėje aš nekenčiau teatro. Kuo skiriasi teatras ir performansas? Teatre kraujas netikras ir peilis netikras, o performanse viskas tikra“, – palygino menininkė.

Renginio metu didžiuliame ekrane rodytos jos ir kitų garsiausių performansų ištraukos. Jiems atlikti menininkė pasitelkė savo kūną, neretai jį žalodama. Nemažai performansų M. Abramović atliko kartu su buvusiu gyvenimo ir kūrybos partneriu Frank Uwe Laysiepen (Ulay).

1997 m. ji pelnė Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ už performansą „Balkanų barokas“. Jo metu skambant Balkanų regiono dainoms menininkė valė kraują nuo gyvulių kaulų. Daugelis žiūrovų šiame kūrinyje įžvelgė aliuzijų į Balkanų regione vykusį kruviną karą.