Lūžio kartos menininkai – tarp režimo pančių ir besiskleidžiančios laisvės

"Prie sovietinės sistemos nesitaikiusių dailininkų gyvenimas buvo sudėtingas, bet kartu ir įdomus. Apie prisitaikymą nė nemąstėme. Juk menas nepriklauso niekam, jis turi išlikti laisvas ir nesuvaržytas", – tiki tapytojas Eugenijus Varkulevičius. Kauno paveikslų galerijoje vykusios diskusijos metu kūrėjas su kolegomis Pranu Griušiu ir Algimanta Stankute-Dargiene prisiminė sovietmečiu kilusius iššūkius.

Mokėsi iš legendos

Visų trijų tapytojų kūriniai šiuo metu eksponuojami parodoje "Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m." Tad renginio metu taip pat buvo pristatytas specialiai parodai išleistas leidinys-laikraštis. Gūdžiais sovietiniais laikais, norėdami išlikti, dauguma menininkų turėjo prisitaikyti prie režimo sąlygų ir atiduoti duoklę sistemai.

Vis dėlto būta ir tokių kūrėjų, kurie mieliau rinkosi kūrybinę atskirtį nei konformizmą. E.Varkulevičius, P.Griušys ir A.Stankutė-Dargienė savo kūryba atstovauja būtent šiems maištininkams. Tačiau parodos kuratorė Kristina Civinskienė kvietė pasvarstyti – ar prisitaikymas visada yra blogybė? Juk kartais dailininkai turėdavo nusileisti santvarkai tam, kad galėtų išgyventi.

Jis sakė – svarbiausia, kad žmogus būtų gyvas ir galėtų toliau kurti. Kas iš to jūsų maišto, jei būsite nebegyvi? Juk nieko daugiau nebenutapysite.

Kai kuriems parodoje eksponuojamiems menininkams teko sukurti ideologijai pataikaujančių kūrinių, kad valdžios funkcionieriai nuo jų atstotų. Laimė, jaunajai sovietmečio dailininkų kartai pavyko įkvėpti šviežio kūrybinio oro. Šie tapytojai į Lietuvos dailės sceną įžengė 1985-aisiais, jau prasidėjus "perestroikai". Paskutinieji režimo metai atnešė daugiau laisvės, tačiau taip pat ir naujų iššūkių.

Pristatymas: specialiai parodai „Drambliai ir chameleonai.Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“ išleistas leidinys-laikraštis. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Baigusi institutą dar egzistuojant senajai sovietinei sistemai, lūžio karta, kuriai priklauso ir P.Griušys, E.Varkulevičius bei A. Stankutė-Dargienė, turėjo prisitaikyti prie staigių pokyčių. K.Civinskienė atkreipė dėmesį, kad menininkai šiuo laikotarpiu jau nebegaudavo dirbtuvių, tad nemaža dalis jų bastėsi po Lietuvą ir tapė mažesnio formato darbus. Kai kurie, kartu su mąstytoju ir dvasiniu mokytoju Justinu Mikučiu, keliavo po Žemaitiją.

J.Mikutis buvo žinomas dėl savo erudicijos ir bekompromisės laikysenos sovietų režimo atžvilgiu. Mąstytojas kalbėjo šešiomis užsienio kalbomis, buvo apdovanotas fenomenalia atmintimi. Pokariu neteisingai nuteistas, jis dešimt metų praleido tremtyje, iš kurių penkerius – Vorkutos lageryje. Grįžęs iš tremties, J.Mikutis artimai bendravo su Lietuvos ir Rusijos disidentais bei menininkais, dažnai lankydavosi Maskvoje, tuomečiame Leningrade. Mąstytojas taip pat pozuodavo jauniems tapytojams, diskutuodavo su jais apie filosofiją, meną. Net trys Lietuvos kūrėjų kartos jį laiko savo dvasiniu mokytoju ir įkvėpėju. Tarp jų – ir E.Varkulevičius bei A.Stankutė-Dargienė.

E. Varkulevičius. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasak E.Varkulevičiaus, būtent J.Mikučio įtaka paskatino jį atsiversti į krikščionybę. "Jis buvo labai šviesaus proto žmogus, kupinas netikėčiausių minčių ir idėjų. Tačiau saugumiečiai J.Mikutį vis taikydavo paguldyti į psichiatrijos ligoninę, iš kurios mums tekdavo jį traukti. Mąstytojas tiesiog buvo neparankus sovietinei sistemai, be to, labai religingas", – prisiminė menininkas. E.Varkulevičius, A.Stankutė-Dargienė ir kiti jauni sovietinės Lietuvos tapytojai kartu su J.Mikučiu neretai vykdavo į Maskvą ar Sankt Peterburgą. Čia jaunieji kūrėjai bendraudavo su vietos inteligentija ir lankydavo galerijas, kuriose saugomi garsiausi pasaulio šedevrai.

Mąstytojas jaunuosius pasekėjus mokė – be kančios, nebūtų meno. Galbūt ši filosofija kūrėjams padėjo išgyventi sudėtingą sovietinį laikotarpį. Pavyzdžiui, Dailininkų sąjungai priklausyti nenorėjusiam E.Varkulevičiui netgi sunkiai sekdavosi gauti dažų. Sistema lėmė, kad jų būdavo galima įsigyti tik sąjungos parduotuvėje. Be to, kiekvienam dailininkui būdavo paskiriamas tik tam tikras kiekis dažų. Tačiau E.Varkulevičiui darbo priemonių gauti padėdavo kiti tapytojai.

Laikėsi drauge

K.Civinskienė atkreipė dėmesį į vieną pagrindinių lūžio kartos bruožų – išskirtinę bendrystę. Vėlesniu laikotarpiu ėmę kurti menininkai yra didesni individualistai. O jauniausioji sovietmečio dailininkų karta nuolat bendravo tarpusavyje, domėjosi vienas kito kūryba, padėjo ištikus nesėkmei.

K. Civinskienė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Mūsų kauniečių tapytojų būreliui priklausė nemažai žinomų menininkų. Tarp jų – Audronė Petrašiūnaitė, Arūnas Vaitkūnas, Jonas Maldžiūnas. Išties jutome didžiulį bendrumą, buvome it kumštis – prisiminė A.Stankutė-Dargienė. – Ne tik lankydavomės vienas pas kitą svečiuose, bet ir organizuodavome maišto akcijas. Prisimenu daugmaž 1987–1988 m. Kaune vykdytas represijas. Greičiausiai buvo Vasario 16-oji, o gal kita nepriklausomai Lietuvai svarbi šventė. Tad tą dieną buvo draudžiama vaikščioti Kauno senamiesčiu. A.Vaitkūnas sugalvojo, kad būtinai vienas pas kitą turime keliauti į svečius. Todėl specialiai zujome po Senamiestį. Matėme su raudonais raiščiais prie Arkikatedros stovinčius draugovininkus – atrodė, kad mus tuoj pagaus."

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Dailininkų sąjunga perėmė tapytojos Barboros Didžiokienės sodybą Dovainonyse (Kaišiadorių r.). Tuomet šiame name galėjo gyventi ir Kauno dailininkai. Jie čia tapė ir prižiūrėjo sodybą. Dovainonyse teko pagyventi Eglei Velaniškytei, A.Vaitkūnui, E.Varkulevičiui, A.Stankutei-Dargienei ir kitiems menininkams. Kartais atvykdavo ir Sigitas Geda ar kiti poetai, rašytojai. Dovainonyse laiką leisdavo ir J.Mikutis. "Sodyboje vakarodavome, kalbėdavomės apie politiką, meną, filosofiją. Kitaip sakant, džiaugėmės bohemiška aplinka, laisve. Kol mūsų grupelė laikėsi kartu, gyvenimas buvo išties įdomus. Vėliau visi išsiblaškė – Eugenijus išvyko į Niujorką, kiti išsibarstė po Lietuvą", – pasakojo A.Stankutė-Dargienė.

Kritikos situacija

Renginio dalyviai taip pat diskutavo apie vėlyvuoju sovietmečiu reikšmingą vaidmenį vaidinusią dailės kritiką. Tuometė jaunoji menininkų karta tapo svarbių pokyčių jėga, būtent tada, kai jų kūrybą aprašė menotyrininkai.

"Anais laikais laikraščiai būdavo leidžiami dideliu tiražu, tad buvo pagrindiniu tarpininku tarp menininko ir žiūrovo. Kūrėjui surengus parodą, apie ją sužinodavome būtent iš spaudos", – pastebėjo K.Civinskienė. Vis dėlto, anuomečiame Kaune nebuvo daug menotyrininkų. Tad parodas apžvelgdavo iš Vilniaus atvykę kritikai arba jaunųjų tapytojų kolegos.

A.Stankutė-Dargienė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Dailėtyrininkas, poetas Alfonsas Andriuškevičius daugiausia rašė apie Vilniaus dailininkus – A.Šaltenį, A.Griškevičių, A.Švėgždą. O aš puikiai prisimenu vilnietės dailėtyrininkės Ramintos Jurėnaitės vizitą į Kauną – po praeitį klaidžiojo A.Stankutė-Dargienė. – Tuo metu jau buvo pradėta suprasti, kad menotyrininkas turi glaudžiai kontaktuoti su menininkais, gerai pažinti jų kūrybą, kad būtų galima kuo objektyviau ją įvertinti. Vis dėlto didžiausias mūsų vertintojas ir kritikas buvo J.Mikutis. Jo nuomone be galo pasitikėjome."

Nukabino po paros

Lūžio kartos atstovų kūrybai būdingas realus žvilgsnis į tikrovę, perteiktas per emocinę, dvasinę prizmę. Šie menininkai visiškai atsisakė nugludinto, propagandinio sovietinio gyvenimo vaizdavimo. Tarp kolegų išsiskiria tapytojas Pranas Griušys, pasirinkęs fotorealizmo kryptį. Menininko kūryba pasižymi kritišku žvilgsniu iš šono, ironija ir žaisme. Iš Klaipėdos rajono kilęs ir Vilniuje Dailės institutą baigęs tapytojas į Kauną atvyko 1983 m. Su kitais Kauno dailininkais P.Griušys rengdavo bendras parodas, tačiau su J.Mikučiu sąlyčio taškų neturėjo.

P. Griušys. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Diskusijos metu tapytojas teigė pastebėjęs, kad sovietinė valdžia prie lietuvių dailininkų kabinėjosi kiek mažiau nei prie kitų "broliškų tautų" atstovų. Tad mūsų šalies kūrėjai turėjo daugiau laisvės. Retkarčiais nusileidžiant sistemai ir sukuriant vieną kitą oficiozinį kūrinį, toliau buvo galima tapyti beveik netrukdomai.

"Kalbant apie menininkų prisitaikymą ir nuolaidžiavimą valdžiai, kyla nemažai klausimų. Situacija nėra vienareikšmė, tad sunku ją apibendrinti. Vienos vakaronės metu tapytojas A.Švėgžda mums, jaunesniems kolegoms, yra užsiminęs, kad verta retkarčiais nupiešti vieną kitą duoklę sistemai atiduodantį kūrinį. Vien tam, kad tave paliktų ramybėje, ir galėtum kurti laisvai. Jis sakė – svarbiausia, kad žmogus būtų gyvas ir galėtų toliau kurti. Kas iš to jūsų maišto, jei būsite nebegyvi? Juk nieko daugiau nebenutapysite", – dviprasmišką situaciją nusakė P.Griušys.

P.Griušiui oponavo E.Varkulevičius, nepripažinęs jokių kompromisų. Menininkas visiškai nesitaikstė su sovietine tvarka. Tad jam yra netgi tekę nukabinti parodą, praėjus vos parai po jos atidarymo. Būdamas J.Mikučio pasekėju, E.Varkulevičius kūrė religinės tematikos darbus. Žinoma, tokie kūriniai sovietmečiu buvo griežtai draudžiami. Kauno menininkų namuose iškabinus parodą, saugumiečiams užkliuvo paveikslas, vaizduojantis bažnyčios altorių. Tad paroda buvo uždaryta. Šis įvykis tapytoją paskatino išvykti į Vokietiją, o vėliau – Niujorką, kur jis praleido net vienuolika metų.

Tad kas geriau – bent kiek prisitaikyti prie sistemos ir galėti toliau kurti? O gal menininko lankstumas turi griežtas ribas? Pasak K.Civinskienės, atsakymas – kiekvieno parodos lankytojo asmeninė nuomonė ir interpretacija. Sovietmetis buvo sudėtingas laikotarpis, todėl sunku menininkų veiksmus vertinti iš dabarties perspektyvos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ubovis

Ubovis portretas
Protestai tipo spiga kisianija

.

. portretas
KGB bistų palikuonis. Šūdžius degradas. Tipo menininkas.

IDOMU

IDOMU portretas
bukim atviri visi taikemes ir visi priestaravome
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių