Pradžia buvo nedrąsi

56-erių kaunietė D. Krasauskienė įvairaus dydžio interjero lėles sako kurianti jau seniai, tačiau savo hobį platesniam žiūrovų ratui atskleidė tik prieš dvylika metų. Iki tol dirbo slapčia. Anot Dalios, kaip kareivis apkasuose, kad niekas apie tai nesužinotų.

„Su baltu pavydu žiūrėdavau į kitų lėlininkių darbus – rusių, ukrainiečių (jos labiausiai pažengusios šioje srityje), o kai palygindavau juos su savaisiais, man atrodė, kad dar ne laikas rodyti viešai, jog iki tobulumo dar toli…“ – prisipažįsta pašnekovė, sau visose gyvenimo srityse kelianti itin aukštus reikalavimus.

Laimei, dukra įkalbėjo mamą nebūti tokia savikritiška ir paragino susikurti feisbuko paskyrą – įkelti keletą savo darbų nuotraukų. Nuo to viskas ir prasidėjo.

„Dabar informacijos apie interjero lėlių gamybą – nors vežimu vežk, o seniau viską rankiodavomės po trupinėlį pačios ir feisbuko grupėje „Lėlių namai“ dalydavomės“, – aiškina kūrėja, gaminanti lėles iš ore stingstančio ir iš kepamo modelino.

Pagal profesiją Dalia yra buhalterė. Kaip pati sako, dirba su skaičiukais. Pasirinkti šią profesiją patarė tėvai. O ji pati nuo paauglystės mėgo žaisti su pačios darytomis popierinėmis lėlėmis – modeliuodavo iš popieriaus rūbus. Vėliau močiutė išmokė anūkę siūti su siuvimo mašina.

„Močiutė man visą laiką kartojo, kad rinkčiausi meniškesnę profesiją. Bet mūsų giminėje menininkų nėra – visi buhalteriai: mama, sesuo, teta, pusseserės... Tarp jų aš kaip kokia balta varna su savo kūryba“, – atsidūsta pašnekovė, močiutės pamokų vėjais nepaleidusi.

Kai ištekėjo, susilaukė vaikų – jiems siūdavo originalius rūbelius iš žurnalų katalogų, kad atrodytų kitaip nei visi.

Eksponatas: kompozicija pagal S. Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“ debiutavo parodoje „Kur gyvena stebuklai“ Latvijoje. / D. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji lėlė nuvylė

Kai vaikai užaugo, o rankos vis ieškojo už ko nusitverti, Dalia pradėjo nerti vąšeliu angelus. Juos sustandindavo atskiestais lipalo klijais, kad būtų galima pastatyti. Dovanodavo draugams, pažįstamiems.

Bet vieną dieną kažkurioje Kauno senamiesčio galerijoje pamatė lange sėdinčią interjerinę lėlę. „Ji buvo nuostabi! Grįžusi namo ėmiau ieškoti informacijos, kaip tokią pasigaminti“, – prisipažįsta D. Krasauskienė, pirmąją savo lėlę padariusi pagal instrukcijas, rastas kažkokioje knygoje.

Dideliam Dalios nusivylimui, ji nestovėjo. Atrodo, viską darė taip, kaip reikia, bet lėlės kūnui trūko stabilumo.

„Palaikiau ją namuose gerą pusmetį, o paskui išardžiau, kad daugiau nenervintų ir akių nebadytų“, – prisimena kaunietė ir sako, kad tuomet užsispyrimo pagauta susirado lėlininkų kursus sostinėje.

Iš lėlių gamybos nepragyvensi, o jei bandysi – turėsi gerai paprakaituoti. Bijau, kad tada gali dingti visas malonumas. Geriau jau tegul lieka hobiu.

Juose įgijo žinių, sužinojo lėlių meistrystės paslapčių, kuriomis pasinaudojo jau gamindama antrą lėlę. „Pamenu, važiavau su savo antrąja, kursuose gaminta lėle, iš Vilniaus. Pasisodinau ją šalia ir ji man atrodė tokia graži. Nors apie jokią kūno dalių anatomiją tada negalėjo būti nei kalbos. Aišku, po kiek laiko, kai dar patobulėjau, gražia jos anaiptol nebelaikiau“, – juokiasi iš savo pirmųjų bandymų Dalia, dalyvavusi dar ne vienuose lėlių gamybos kursuose.

Taip pradedanti lėlininkė sužinojo, kad interjerinės lėlės gali būti net kelių rūšių. Vienų kūnas daromas iš vielos, apsukamos sinteponu arba aplipdomos modelinu – tai klasikinės interjero lėlės. Yra ir buduarinių lėlių, kurių kūnas dažniausiai būna minkštas, užpildytas pjuvenomis arba grikių lukštais. Šarnyrinės lėlės yra pačios sudėtingiausios, nes jos leidžia sukti liemenį, galvą, lankstyti rankas ir kojas. Tokiai pagaminti jau reikia didelio meistriškumo, ne vienų metų praktikos ir technikos išmanymo.

Sunkiausia nulipdyti akis

Nors interjerinės lėlės nėra skirtos žaidimams, D. Krasauskienė tikina, kad žmonės, kolekcionuojantys lėles, savotiškai žaidžia su jomis.

„Šarnyrines lėles galima perrengti, tad pirkdami tokią lėlę kolekcininkai dažnai užsisako ir papildomų drabužių. Aš tokių kol kas nedarau, tačiau jaučiu, kad kuo toliau, tuo keliu sau aukštesnių reikalavimų, tad niekas nežino, kaip bus ateityje“, – prisipažįsta kūrėja, profesionalia lėlininke savęs nelaikanti – labiau menininke.

„Iš lėlių gamybos nepragyvensi, o jei bandysi – turėsi gerai paprakaituoti. Bijau, kad tada gali dingti visas malonumas. Geriau jau tegul lieka hobiu“, – linki sau pašnekovė ir priduria, kad yra bandžiusi vesti ir keletą lėlių gamybos edukacijų. Nelengvas darbas – reikia turėti pedagoginę gyslelę ir žinoti, kaip visą lėlių kūrimo pradžiamokslį aiškiai išdėstyti.

D. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Daliai mieliau būti tiesiog kūrėja ir tobulintis kursuose pačiai – kelti savo meistriškumo lygį. „Paskutinį sykį pas kolegę mokiausi daryti seno žmogaus rankas, su visomis išsišovusiomis gyslomis. Mes, lėlininkės, žiūrime, kur kuri jaučiamės stipriausiai ir dalijamės patirtimi – rengiame vienos kitoms dirbtuves. O rankos daugeliui nelengvai gaunasi“, – aiškina Dalia.

Vis tik pačiai menininkei kur kas sunkiau nulipdyti lėlės akis, vokus, išgauti jų lygumą. Čia prireikia ir žmogaus anatomijos žinių. „Jei lėlės galvos dydis – 6 cm, tai pačios lėlės ūgis turi būti šešiskart didesnis, o lėlės delnas tolygus jos pirštams. Kalbant apie žmogų yra lygiai tas pats“, – sako ji.

Nulipdžius lėlės galvą, kūną, juos reikia nuspalvinti, tam lėlininkė naudoja sausą pastelę ir akrilą. Tiktų ir aliejiniai dažai, bet jie labai ilgai džiūsta. Dedami keli dažų sluoksniai ir viskas užpurškiama specialiu laku, kad lėlės oda atrodytų kuo natūraliau ir bėgant metams jos spalva nepasikeistų.

„Savo mažoje grupelėje mes dalijamės visomis lėlių gamybos subtilybėmis. Ką atranda viena – pasako kitoms. Tarp mūsų nėra pavydo ar kokių paslapčių“, – konstatuoja faktą D. Krasauskienė.

Lagaminai seka pasakas

Šiuo metu keletą Dalios lėlių galima išvysti Kauno valstybiniame lėlių teatre, parodoje „Pasaka lagamine“. Skirtingų lėlininkių sukurtos miniatiūros greitai pavirs Editos Lei – šios parodos kuratorės – vaikiškos knygos iliustracijomis.

Be D. Krasauskienės darbų, čia išvysite Daivos Maminskienės, Agnės Trikšienės, Jolitos Ruzgytės, Editos Lei ir Kristinos Venslauskienės kurtas miniatiūras. Apžiūrėti ekspoziciją galima šeštadieniais–sekmadieniais 11–12 val. Paroda veiks iki balandžio 13 d.

„Man patinka ruoštis parodoms, – atvirauja Dalia. – Gauni temą, kodinius žodžius ir turi gerai pasukti galvą, susirinkti informaciją. Šiuo metu ruošiuosi personalinei parodai, kuri vyks Ignalinoje.“

Parodoje bus Naminukų gatvelė su septyniais gyventojais – Muzikantu, Kepėju, Daktaru, Gėlininku ir kitais. Bus ir Elfų gatvė, kuriame menininkė apgyvendins ne tik elfus, bet ir pritupdys pačios gamintų grybų iš vatos.

Dar bus senelė, sekanti pasaką. Kompozicija gimė pagal to paties pavadinimo S. Neries eilėraštį „Senelės pasaka“. Todėl jos knygoje yra ir apšerkšniję medžiai, ir pusnynuose miegantys miniatiūriniai nykštukai, saulė su nukirptomis kasomis ir žąsinas, bandantis skristi į dausas. Šis Dalios darbas jau sulaukė nemažai pagyrų iš Bauskės muziejaus lankytojų.

„Vienas iš parodos Latvijoje „Kur gyvena stebuklai“ reikalavimų buvo sukurti kompoziciją, kurioje būtų knyga. Teko gerokai pasukti galvą, o kai jau šovė mintis, tai knygos atsirado net dvi – vieną panaudojau pagrindui, o kitą įdėjau į senelės rankas“, – kūrybinio proceso užkulisiais dalijasi D. Krasauskienė, šiam darbui turėjusi nulipdyti itin mažo dydžio lėlytes. Kitokios į knygą nebūtų tilpusios.

Daugybė: fėjos, nykštukai, miško gyventojai – tai Dalios fantazijos kūriniai, kurių menininkė priskaičiuoja iki kelių šimtų. / D. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkvepia gamta

Dalia gamina skirtingo aukščio interjero lėles: didžiausios siekia 50 cm aukštį, mažylės – nuo 9–15 cm. Jas lipdo su dantų technikams skirtais įrankiais. Įvairiems tvirtinimams naudoja ir grąžtus.

„Iš tiesų savo dirbtuvėse turiu visokio gėrio – ir statybinio glaisto, ir gipso, ir įvairiausių replių“, – sako lėlių kūrėja, kurios sūnus juokauja, kad prireikus kokių nors statybinių įrankių reikia eiti pas mamą.

Kiek lėlių per visą lėlininkės karjerą yra sukūrusi? Dalia tikslaus skaičiaus nežino. Gal bus keli šimtai.

Paklausta, kas ją įkvepia, Dalia mini stebuklingą pasakų pasaulį ir gamtą. „Eini mišku. Pamatai kokią nors ypatingą šaką ar gražų gamtos kampelį – kaipmat įsijungia fantazija. Žiūrėk, jau ir regi, kaip toje vietoje laksto kokia panelytė su trumpa suknute, arba ant išvirtusio kelmo sėdi močiutė ir skaičiuoja grybus“, – dalijasi vizijomis ji.

Kiek laiko reikia norint sukurti interjerinę lėlę? Anot Dalios, prie vienos lėlės galima žaisti nors ir begalybę valandų, tačiau ji triūsia mėnesį, kartais du. Eskizų nepiešia. Kartais pasipiešia atskiras detales, kad anatomiškai nenuklystų į lankas.

Menininkė džiaugiasi, kad savo kūrybai turi atskirą kambarį, kuriame nuolat tvyro kūrybinė netvarka. Kai lipdo – būna „lipinimo netvarka“, kai rengia jau nulipdytas lėlytes – „medžiaginė netvarka“ ir t. t.

Eini mišku. Pamatai kokią nors ypatingą šaką ar gražų gamtos kampelį – kaipmat įsijungia fantazija.

„Kai ateina laikas rengti lėlę, išverčiu visas medžiagas ant grindų ir žiūriu, kas jai labiausiai tinka. Kartais mintyse būnu sudėliojusi vienaip, o lėlės chrakateris prašosi ko nors kito“, – atvirauja kūrėja.

Jos lėlės vardų neturi: tada, sako, ir atsisveikinti kur kas lengviau. Namuose turi pasilikusi tik keletą mylimukių – senų, netobulų, bet labai artimų širdžiai lėlių.

Laimės kodas

Ar vyras nepyksta, kad žmona laisvalaikiu ne su juo bendrauja, o vis, kur buvus, kur nebuvus, į savo dirbtuves traukia?

Dalia tikina, kad vyras jos lėlėms tikrai nepavyduliauja. Nes jei žmonai gerai, tai ir visiems aplinkui ramu. Svarbiausia, kad kūrybai jėgų ir sveikatos būtų.

Labiausiai šioje veikloje kenčia akys: juk smulkios detalės, miniatiūrinės lėlytės; kliūna ir nugarai – dirba atsisėdusi, pasilenkusi. Dalia sau linki kuo ilgiau nepavargti ir džiuginti kitus savo darbais, nes tiki žodžiais: jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems.

„Šiuo metu ruošiuosi Velykų parodai. Kursiu personažą – merginą, besisupančią sūpynėse, nes pagal senąsias lietuvių tradicijas antrą Velykų dieną reikia kuo daugiau ir kuo aukščiau suptis, kad derlius geras būtų ir vaikai sveiki augtų“, – pasakoja Dalia.

Šia proga visos lėlininkės galvoja velykinius personažus – kiekviena pagal savo charakterį. „Mano lėlė bus veiksme – supsis, nes aš ir gyvenime nenusėdžiu vienoje vietoje“, – juokiasi ir netikėtai prisipažįsta, kad pernai ryžosi tikrai avantiūrai – šuoliui parašiutu su instruktoriumi.

„Draugė iš vakaro pasiūlė, nes buvo rezervuotos vietos, o viena moteris atsisakė. Tai daug negalvojusi sutikau. Kai kam dėl tokio mano sprendimo buvo šokas, o man – smagi atrakcija, pakartočiau ir vėl“, – tikina pašnekovė, su instruktoriumi šokusi iš 4 km aukščio.

Aukščio ji nebijo, nes nuo pat vaikystės lankė baseiną, o kai trenerė leisdavo, ir nuo tramplino šokinėdavo. Dabar dažnai nueina paplaukioti savo malonumui. Ir su pačiūžomis mėgsta pačiuožinėti, ypač drauge su sportiškais anūkais.

Nutrūktgalvė: trys Dalios anūkai gali didžiuotis savo drąsia močiute, nepabijojusia šokti su parašiutu iš 4 km aukščio. / D. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dukra Daliai padovanojo tris anūkus – visi berniukai, todėl natūralu, kad sportas jiems – geriausia pramoga. „Paskutinį kartą čiuožėme ant išlieto ledo Dariaus ir Girėno futbolo stadione. Nuostabus jausmas“, – džiaugiasi aktyvi močiutė.

Anot jos, berniukai mielai dalyvauja ir lėlių kūrimo procese. Net patys bando iš modelino galvas lipdyti. Aišku, su močiutės pagalba.

„Jei reikia ką nors padaryti darželiui, mokyklai – dukra prašo manęs. Kuriu berniukams kaukes, kostiumus, padedu daryti kompozicijas Rudenėlio šventėms. Man visi kūrybiški dalykai patinka“, – prisipažįsta veikli močiutė.